Jeigu giliąją mūsų tautinę savivoką teišreiškia tik tokie plakatai, kaip „Lietuva – lietuviams“,„Lietuva be rusų“ ir panašūs, darosi nebeaišku, kokį amžių, kokią praėjusią epochą ir kokią išgalvotą, dar niekada nebuvusią ideologiją mes reprezentuojame. Jeigu savo tautos ir valstybės gyvastingumą ir amžino jos atsinaujinimo galimybes įsivaizduojame vien kaip jaunus, senatvės dar netransformuotus raumenis ir jokia intelekto užuomina neparemtą jaunatvišką entuziazmą, nesuprantu, kodėl mentalinį grįžimą į pirmykštės bendruomenės bendrabūvį ar – geriausiu atveju – į gamtojautos gaubiamą kosmoso pajautą turėčiau kvalifikuoti kaip pažangą ir tuo labiau dvidešimt pirmojo amžiaus nacionalinę programą.
Suprantu, kad galbūt šiandieninio susipratusio tautinio jaunimo siekiai yra geri ir taurūs, bet aš vis viena negaliu neprisiminti, kad būtent jaunatviškas entuziazmas pirmaisiais karo metais piemenis ginė į gatves pasidabinus baltais raiščiais, kad būtent jauni karštakošiai siautėjo pokario miškuose ir kaimuose (ir visai nesvarbu, kuriai Lietuvai jie atstovavo ir gynė), pagaliau niekada nepamiršiu, kokį griaunantį ir juodašimtišką vaidmenį jaunalietuviai atliko pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais, važinėdami po visus mitingus ir terorizuodami neįtinkančius oratorius.
O buvo veikiama „jaunosios Lietuvos“ vardu, ir dabar, kai „Metuose“ perskaitau, kaip Arvydas Juozaitis žavisi Rygos gatvėmis besišlaistančiais „jaunalatviais“, šiurpas nukrečia: juk dar taip neseniai abu ėjome per Kauną, persekiojami nė per žingsnį neatsiliekančios mašinos su tais pačiais jaunalietuviais. Mylėti ir stiprinti Lietuvą, mano galva, reikia kitaip, ir atsiremiant ne agrarinę tautosakinę tautos atmintį, o kaip tik į daugianacionalinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės patirtį ir multikultūrinio prieškarinio Vilniaus mentaliteto duženas.
Kitas klausimas būtų: kodėl toks likimas neištiko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės? Ir atsakyčiau: viską lėmė kultūrų decentralizacija. Lietuviškoji kultūra buvo per menka ir per silpna, kad galėtų absorbuoti kitas ir kitakalbes kultūras, kurios vystėsi ir intensyviau, ir greičiau, o į Lietuvą didžiąją, aristokratišką kultūrą atvežė gal tik karalienė Bona iš Italijos, ir tai patalpino ją ne Vilniuje, o Varšuvoje, Krokuvoje.
Ir todėl anos nepriklausomybės būtinoji ir vienintelė sąlyga buvo tautinės valstybės idėja (kitaip tariant, kultūrinis atsiskyrimas nuo Lenkijos), o šios nepriklausomybės įtvirtinimo ir įsitvirtinimo sąlyga turėtų būti priešinga: kuo plačiau atsiverti pasauliui, kuo daugiau to pasaulio absorbuoti. Pabrėžiu – absorbuoti, o ne atiduoti, nepaisant to, kad tautinės valstybės idėjos ir nebereikia kurti.
Nesu naivus, kad nematyčiau globalizacijos iššūkių ir pavojų, kad nejausčiau pasaulio kapitalo destruktyvaus ir dusinančio spaudimo, bet kaip tik multikultūriškumo, internacionalumo geriausia šio žodžio prasme pajauta, o ne izoliacionizmas, mus gali parengti kitatikių imigrantų srautui (išjudėjusi Šiaurės Afrika mūsų gal dar nepasieks, nes per skurdžiai gyvename, bet kas bus, kai, ištisai ir visai be pasipriešinimo apgyventa kinų, pajudės Rusijos tautų masė?). Kaip tik universalus, kosmopolitinis išsilavinimas ir viso pasaulio vertybėmis gyvas mentalitetas gali priešinga kryptimi pasukti migracijos srautus, ir intelektuali, kultūringa Lietuva pirmiausia bus patraukli austrų ar prancūzų intelektualams emigrantams, o ne slaviškai ar korėjietiškai juodai darbo jėgai.
Tiesa, dabar ne vieta ir ne laikas dėl nacionalistinių polinkių kaltinti tautinį jaunimą. Jo eisenas galima suprasti dar ir kaip nevilties ženklą, bejėgystės bejėgėje valstybėje paliudijimą. Kaltinti reikėtų visas viso dvidešimtmečio valdžias, nes tai jų bukumas, visiška beraštystė Lietuvą pastatė į valstybių – bomžų, valstybių – vergetų gretą.
Purslojame, kad su mumis ir mūsų valia nesiskaito ne tik pasaulis, bet net ir Europos Sąjunga, bet argi skaitosi Seime kas nors su Petru Gražuliu? Ekonominė ir socialinė žemažiūrystė ir baraštystė yra toks pats blogis, kaip ir nacionalinių interesų hermetizmas, bet kol mus valdys partijos, kitaip jau niekad nebus.