Istorikų nuomonės mūsų šalyje ne visada girdimos. Paaiškinti viską populistinėmis interpretacijomis apie „nepatriotinius“, „klastingus“ ir „parsidavusius“ istorikus, kaip neseniai DELFI portale pabandė padaryti Vytautas Sinica, visuomet daug lengviau nei pasistengti įsiklausyti į argumentus. Nesirengdamas ginti savo kolegų argumentų, vis dėlto norėčiau darkart atkreipti dėmesį, kodėl įstatymo projektas kelia nerimą.
Ne kiekviena istorijos politika teikia naudą
Visose Europos šalyse viešas praeities atminimas yra reguliuojamas instituciškai. Tačiau ne kiekvieną viešą atminimo reguliavimą galima pavadinti rezultatyvia istorijos politika. Brandžiose visuomenėse: Prancūzijoje, Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje valstybės institucijos viešąjį atminimą reguliuoja palyginti minimaliai. Šiose visuomenėse yra suvokiamas viešojo atminimo srities jautrumas ir pavojai neapdairiu reguliavimu sukelti pilietinę nesantaiką ar tarpvalstybines įtampas.
Lietuvių dalyvavimas holokauste beveik 50 metų buvo viešai „pamirštas“, nes Tarybų Sąjungoje viešai tebuvo atmenama bendra „tarybinių piliečių“ tragedija. Kiek tarpusavio supratimo tai davė lietuvių ir žydų santykiams po 1988–1989 m.? Vokiečių dalyvavimas (netgi pasyvus) holokauste, nors pirmaisiais pokario metais Vokietijoje kalbėti apie jį buvo tabu, vėliau tapo diskusijų objektu, jo atminimas – reikšminga Vakarų Vokietijos istorijos politikos dalimi. Ką tai davė šiuolaikiniams vokiečių ir žydų santykiams, specialiai aiškinti turbūt nereikia.
Taigi totalitarine logika grįsti siekiai reguliuoti viešąjį atminimą dažniausiai yra nerezultatyvūs. Rezultatyvios istorijos politikos funkcija – visiškai kita. Ja nesiekiama nustatyti vienos teisingos praeities interpretacijos ar atrinkti viešam atminimui tinkamus faktus pagal šią interpretaciją. Jos tikslas – užtikrinti pilietinį sambūvį ir taiką su kaimyninėmis valstybėmis. Ja siekiama, atsižvelgiant į atsiminimų bendruomenių įvairovę, skatinti tarp šių bendruomenių vienas kito pažinimą, jų tarpusavio polilogą, aktualizuoti vertybes, neužkertančias tam polilogui kelio.
Žmonės gali suvokti, kokius praeities įvykius būtina atminti šiandien, ne verčiami dalyvauti ceremonijoje, kurios prasmė vien dėl žmonių patirčių skirtumų gali turėti skirtingas traktuotes, bet paskatinami išsakyti, ką, kaip ir kodėl jie atsimena. Tai užtikrina pilietinį bendrabūvį valstybės viduje ir pozityvius santykius tarp valstybių. Tokia yra pozityvioji viešojo atminimo reguliavimo patirtis Europoje. Tik tokią patirtį apskritai ir galima įvardyti „politika“, jei pripažįstame, kad politika yra sugyvenimo menas, mokėjimas derinti interesus, o jos funkcija – įstatymais užtikrinti socialinį bendrabūvį.
Tautos istorinės atminties taryba – nauja panacėja?
Istorijos politika įgyvendinama ne tik reguliuojant valstybės šventes ir atmintinas dienas, bet veikiant pirmiausia per edukacines programas, leidybą, parodas, filmų kūrimą, vadovėlių turinio derinimą, o svarbiausia – diskusijų praeities klausimais visuomenėje skatinimą. Tai sinchronizuota ilgalaikė veikla, kurioje progiškumas leidžia pasiekti tik trumpalaikių efektų, nepaisant to, kad proga dažnai paskatina „normalių“ žmonių poreikį atminti. Vienas gerai pastatytas ir tinkamos rinkodaros paskleistas filmas apie praeitį, nepriklausomai nuo to, ar jis pastatytas kažkokiai progai, atsveria šimtus trumpalaikių proginių atminimo ceremonijų ar specialiai tai progai parašytų tekstų. Tačiau į tokią ilgalaikę istorijos politiką įstatymo projektas nėra orientuotas.
Aiškinamajame įstatymo rašte nurodyta daug keistenybių, prie kurių dar grįšime, ko įstatymu siekiama: juo „užtikrinamas istorinės atminties išsaugojimas, apibrėžiamas istorinės atminties objektas ir istorinio paveldo atminimo svarba, sureguliuojami atmintinų metų nustatymo ir paskelbimo principai, formuojami Tautos istorinės atminties politika bei numatomi prioritetai“. Tačiau pats įstatymo projektas išvardytos veiklos nekonkretizuoja. Vieninteliai konkretūs dalykai, kuriuos įmanoma suprasti iš įstatymo projekto ir aiškinamojo rašto – juo užsimota reguliuoti valstybės švenčių ir atmintinų dienų kalendorių bei „patobulinti“ atmintinų metų nustatymo mechanizmą. O visa juk ir yra proginės veiklos skatinimas.
Didžiausia naujovė, kurią sugebėjo pasiūlyti įstatymo rengėjai, yra Tautos istorinės atminties tarybos sukūrimas. Minėtosios tarybos daugumą (14) pagal įstatymo projektą sudarys keistu principu atrinktų visuomenės organizacijų ar visuomeniniais pagrindais dirbančių įstaigų atstovai: trys Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo, du Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių organizacijų, du Lietuvos Sąjūdžio, du Lietuvos savivaldybių asociacijos, du Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos paskirti asmenys, vienas Lietuvos rašytojų sąjungos arba kūrybinių sąjungų, vienas Lietuvos katalikų mokslo akademijos atstovas ir Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas. Kitą Tarybos dalį (10) sudarys daugiausia valstybės išlaikomų ar įsteigtų įstaigų atstovai bei valstybės tarnautojai: keturi Lietuvos mokslų akademijos atstovai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas, Lietuvos vyriausiasis archyvaras, Lietuvos radijo ir televizijos generalinis direktorius, Prezidentūros kancleris, Vyriausybės kancleris ir Seimo kancleris, kuris Tarybai ir turėtų vadovauti.
Valstybės tarnautojų ir atskirų biudžetinių institucijų atstovų dalyvavimas šios komisijos veikloje visiems siuntė aiškų signalą, ko siekiama jos sukūrimu. O ir pati komisija galiausiai tapo tik nevykusiu eksperimentu, nes susirinkusi kelis kartus, ji išsiskirstė nusprendusi, kad yra paprasčiausiai neįgali įgyvendinti jai pavestus uždavinius. Ar tokio pat rezultato tikimasi ir Lietuvoje?
Dar daugiau, istorijos politikos formavimo ir viešojo atminimo reguliavimo procesuose dėl ypatingo šių sričių jautrumo yra svarbūs profesionalumo ir kompetencijos, o ne atstovavimo atskirų visuomenės grupių ar organizacijų interesams kriterijai. Nejaugi įstatymo rengėjai įsivaizduoja, kad visuomenės grupių atstovai, deleguoti dirbti komisijoje, galvos apie visų interesų suderinamumą, o ne dirbs tenkindami atskirų grupių interesus? Tokia jų veikla visiškai neprisidės prie brandžioms visuomenėms būdingų skirtingų atminčių sutaikymo siekių. Kitaip tariant, Taryba dirbs pageidavimų koncerto principu ir įstatyme įrašytos funkcijos „svarstyti ir tvirtinti Tautos istorinės atminties įamžinimo kryptis“ kompetentingai neįgyvendins.
Tad ko gi siekiama komplektuojant būtent tokią Tarybos sudėtį? Panašu, kad esama dviejų tikslų. Pirmąjį išduoda antroji Tarybai numatyta funkcija „svarstyti ir tvirtinti atmintinų metų minėjimo programų metmenis“ bei didžioji dalis aiškinamajame rašte išdėstytų motyvų, kodėl reikia paties įstatymo. Ten skaitome, kad šiuo metu „neapibrėžtos istorinės atminties finansavimo galimybės, finansų skyrimas ir valdymas“, „atmintini metai skelbiami pavėluotai, dažnai jau Vyriausybei parengus biudžeto projektą ar net jį patvirtinus, todėl nuolatos tenka ieškoti papildomo finansavimo“, „istorinės atminties išsaugojimo prioritetai ir tęstinumas“ esą neužtikrinami tik todėl, kad „Paskelbus atmintinus metus kiekvieną kartą sudaroma darbo grupė, kuri rengia programą, organizuoja renginius, tačiau ji yra laikina, sukurta tik šiai datai paminėti. Paskelbus naują datą ar metų programą vėl iš naujo kuriama darbo grupė“, pagaliau „istorinės atminties išsaugojimo veikla menkai koordinuojama “.
Visa tai liudytų pavojų, kad institucija, kuri veiks visuomenės organizacijų pageidavimo koncerto principu ir kurioje beveik pusę narių sudarys valstybės išlaikomų ar įsteigtų įstaigų atstovai bei valstybės tarnautojai, teveiks lobistiniu principu. Proginių minėjimo programų kūrimas, kaip sakyta, neturi nieko bendra su kompetentingai vykdoma istorijos politika, bet užtat įgalina užtikrinti tinkamų idėjų „prastūmimą“ atmintinų metų turiniui, o vėliau pasinaudoti šių idėjų patvirtinimu tuomet, kai joms įgyvendinti bus paskirtas finansavimas. Trumpai tariant, tokiu principu sukurta Taryba gali tapti lobistinė organizacija, kuri, užuot sprendusi aktualias istorijos politikos problemas, nustatys, ką iš anksto būtina pateikti valdžios institucijoms, užtikrinant bent metus trunkantį finansavimą.
Bet kyla įtarimas, kad esama ir antrojo įstatymo rengėjų siekio – sukurti instituciją, kurį primetimo principu sankcionuotų tik vienai visuomenės grupei, iš esmės tik vienų politinių pažiūrų grupei būdingos, jų įsivaizduojamos „tautos atminties“ aktualizavimą. Tą liudytų jau įstatymo projektu numatytas didelis atstovavimas Taryboje organizacijoms, kurios, nesunku nuspėti, deleguos į ją dešinių ar netgi ultradešinių pažiūrų asmenis, bet ne tik tai. Faktas, kad įstatymo projekto idėjas beviltiškai gina aiškiai dešiniųjų pažiūrų asmenys, tokie kaip Vytautas Sinica. O ir įstatymo rengėjų mąstymas, atsiskleidžiantis tokiomis formuluotėmis kaip „vieningas bendros istorijos praeities suvokimas“ įstatymo projekto aiškinamajame rašte, aiškiai išduoda ultradešiniąsias autoritarines tendencijas.
Viena šalis, viena tauta, viena atmintis?
Belieka kelti klausimą, kokią istorijos politikos viziją tokiu atveju turi įstatymo rengėjai? Bijau, kad pagrindinės įstatymo projekte vartojamos sąvokos aiškiai rodo – Lietuvos visuomenei siūloma autoritarinė vizija, o įstatymo rengėjų supratimas apie istorijos politiką toks, kokį galėtų sau leisti įdiegti Baltarusija ar Tadžikistanas.
Visuomenės nėra subjektai, galintys atsiminti – atmintį turi žmogus, o ne visuomenė. Teoretikai, kurie vartoja sąvokas „kolektyvinė atmintis“, „socialinė atmintis“, „kultūrinė atmintis“, turi omeny visai ne kolektyvo, visuomenės ar kultūros atmintį, kaip tikriausiai įsivaizduoja įstatymo rengėjai, bet informacinius registrus, analitiniais tikslais išskiriamus žmogaus atmintyje, kurių stimuliavimas leidžia žmogui susieti save su kolektyvu, visuomene, kultūra.
Bet kuris viešojo atminimo ir atminimo kultūrų tyrinėtojas patvirtins, kad nėra ir tokio dalyko kaip „tautos atmintis“ (tai – dar viena įstatymo rengėjų siūloma sąvoka). Šią fikciją kaip utopinę idėją deklaruoti gali nebent totalitarinės ar autoritarinės logikos vedami žmonės. Kaip jau minėta, ilgametė atminties tyrimų skirtingose pasaulio visuomenėse patirtis rodo, kad bet kokios šalies visuomenę sudaro skirtingas patirtis turinčios grupės, taigi skirtingų atsiminimų nešėjai, ir brandžiose visuomenėse šio bruožo nesistengiama pakeisti diegiant vieningus atminimo modelius visai pilietijai. Atvirkščiai, ugdant pilietinę santaiką, yra stengiamasi sudaryti sąlygas skirtingų atminčių polilogui. Valstybės šventės, atmintinos dienos ir apskritai istorijos politikos orientacija turi būti parinkta taip, kad visa tai ne priešintų atskirų atsiminimų bendruomenių, o sudarytų sąlygas joms suartėti.
Įstatymo projekte vartojamos sąvokos išreiškia vieningos atminties primetimo siekius ir šiuo požiūriu su minėtais siekiais prasilenkia.
Ar žinoma, kokios istorijos politikos reikia Lietuvai?
Klausimas, ar Lietuvoje šiuo metu yra vykdoma kokia nors istorijos politika, pernelyg komplikuotas, kad į jį būtų galima atsakyti vienareikšmiškai teigiamai. Taip yra todėl, kad per daugiau kaip 20 nepriklausomybės metų Lietuva nėra parengusi istorijos politikos principų, dėl jų iš esmės nėra buvę profesionalių diskusijų, o siauruose ratuose vykdavę pokalbiai tuo klausimu didesnio atgarsio nesulaukia.
Svarbiausiomis viešo atminimo orientavimo kryptimis Lietuva nesiskiria nuo kitų Europos valstybių. Vyraujančiose Europoje atminimo kultūrose patys aktualiausi yra siužetai, susiję su Europos šalių totalitarine ir autoritarine praeitimi, ypač su Antrojo pasaulinio karo patirtimi, o Vidurio Rytų Europoje tai apima ir pokario periodą. Šių siužetų skirtybės gali būti prilygintos atsiminimų nešėjų skirtumams, vis dėlto esama siužetų, kuriuos tyrinėtojai jau senokai vadina bendraeuropiniais. Tai, priklausomai nuo konkretaus regiono, visų pirma siužetai apie holokaustą, stalinines represijas, o kai kuriose šalyse dar ir siužetas apie kolonijinę praeitį.
Veikiant užsienio politikos prioritetams, Lietuvoje per pastaruosius 20 metų buvo tikrai daug nuveikta atsikratant praeities vertinimų, kurie Lietuvai buvo būdingi autoritarizmo laikotarpiu. Noras turėti gerus santykius su Izraeliu, Lenkija, Vokietija ir kitais Lietuvos partneriais paskatino naujai įvertinti skaudžius lietuvių ir žydų, lietuvių ir lenkų, lietuvių ir vokiečių santykių aspektus, užkertant kelią tolesniam kai kurių praeities vaizdinių, populiarių tarpukariu ir perimtų lietuvių išeivijoje, eskalavimui.
Tačiau to visai negalima pasakyti apie vidaus politikos prioritetus, kurių suformuluoti paprasčiausiai nesugebama. Štai kodėl jau daugiau kaip dvidešimt metų viešo atminimo reguliavimas Lietuvoje funkcionuoja pageidavimų koncerto principu. Politikai dažnai veikia populistiškai, pataikaudami atskiroms atsiminimų bendruomenėms ir jų lobistams Seime, visai negalvodami apie interesų suderinamumą. Keičiantis valdžioje dešiniesiems ir kairiesiems, iškeliami ir aktualizuojami tai vieni, tai kiti atsiminimai, visiškai negalvojant apie jokį pilietinį sutaikymą. Ypatingas tokio aktualizavimo suintensyvėjimas stebimas, kai daugumą suformuoja dešinieji. Deja, dažnai toks aktualizavimas nieko gero Lietuvai neduoda.
Išaukštinama Lietuvos vietinė rinktinė, kuri, nors gen. Povilas Plechavičius to visais įmanomais būdais vengė, formaliai vis dėlto buvo pavaldi SS reichsfiurerio institucijai, arba Tėvynės apsaugos rinktinė, kuri 1944 m. kovėsi jau aiškiai Vermachto globoje. Skatinama prisiminti 1941 m. birželio laikinąją Vyriausybę, siunčiant aiškų signalą: Lietuva šią Vyriausybę kartu su visa jos prieš Lietuvos žydus nukreipta veikla laiko vertybe. Prieinama iki kuriozinių situacijų, kai partizanų vadas gen. Jonas Žemaitis po mirties paskelbiamas Lietuvos Respublikos prezidentu: pasirodo, klysta visi istorikai ir istorijos vadovėliai Lietuvoje teigdami, kad pokariu Lietuva buvo okupuota, iš tiesų tuo metu egzistavo Lietuvos Respublika, turėjusi savo vadovą. Argi ne puikus, tiesiai į rankas ultradešiniųjų propagandai Rusijoje įteikiamas įrankis?
Tautos istorinės atminties įstatymo projektas, deja, nekeičia šiandien Lietuvoje galiojančio švenčių ir atmintinų dienų kalendoriaus turinio, tik apibendrina ir įtvirtina jį. Vadinasi, problemų, glūdinčių šiame kalendoriuje, spręsti net neketinama.
Kieno reikalas formuoti istorijos politikos gaires?
Dabar pereikime prie paskutinio ir pagrindinio klausimo – ar valstybinių įstaigų, valstybės tarnautojų ir visuomenės organizacijų sutarimas turėtų nurodyti istorijos politikos gaires? Jeigu norima Lietuvoje ir toliau tęsti ydingą pageidavimų koncerto praktiką, paliekant viską lobistinių grupių veiklai, tuomet taip. Tačiau toji praktika kaip tokia nieko bendra su pozityviąja istorijos politikos patirtimi Europoje neturi.
Šį procesą – praeities įvykio, asmenybės ar vietos – pavertimą viešai atmintinu įvykiu, asmenybe ar vieta, galima įsivaizduoti pasitelkus vienos žinomiausių pasaulyje atminties teoretikės Aleidos Assmann sąvokas: veiklioji (funkcinė) atmintis ir kaupiamoji (sandėlio) atmintis. Jos teigimu, veiklioji atmintis yra susijusi su specifiniu nešėju (grupe, institucija, individu), ji selektyviai komponuoja atsiminimus iš dabarties ir ateities perspektyvų bei išreiškia vertybes, kurios formuoja tapatumą ir paties nešėjo normas. Veikliosios atminties svarbiausias tikslas yra dabarties legitimacija.
Kaupiamoji atmintis, priešingai, yra nepriklausoma nuo specifinio nešėjo ir atskiria praeitį nuo dabarties ir ateities. Skirtingai nei selektyvią veikliąją atmintį, kaupiamąją atmintį domina viskas. Ji nustato tiesą ir susilaiko nuo vertinimų ir normų. Kaupiamoji atmintis neformuoja tapatumo, tačiau išlaiko daugiau ir skirtingos informacijos, kuri gali būti pasitelkta veikliosios atminties ir pertvarkyta bei perdaryta į pasakojimus, į prasmę, kuri formuoja kolektyvinį tapatumą. Kaupiamoji atmintis gali būti suvokta ir kaip saugykla ateities veikliosioms atmintims, ir kaip korektyva dabarties veikliosioms atmintims. Todėl, Aleidos Assmann įsitikinimu, būtina išlaikyti laidžias ribas tarp šių dviejų atminčių, leidžiant kaupiamajai atminčiai veikti kaip kontekstui skirtingoms veikliosioms atmintims, kaip išoriniam požiūrio taškui, iš kurio galėtų būti analizuojama, kritikuojama ir net keičiama praeitis.
Istorikams, sociologams, mokytojams, muziejininkams, profesionaliems kūrėjams, siekiant tarp veikliosios ir kaupiamosios atminties išlaikyti korektiškas ribas, priklauso lemiamas vaidmuo. Istorikams todėl, kad jie yra kaupiamosios atminties ekspertai ir todėl tik jie, vadovaudamiesi savo profesine kompetencija, gali suformuluoti korektišką praeities įvykių vertinimą, vertinimą, kuris ne atstovautų dabarties interesams, bet rodytų visą praeities kontekstų ir jų sąryšių su dabartimi sudėtingumą.
Tik jie dėl savo metodologinių gebėjimų gali atskleisti norimo aktualizuoti įvykio buvusią recepciją, t. y. nustatyti, kaip ir kodėl jis buvo atmenamas praeityje ir kokias socialines įtampas kėlė. Sociologams todėl, kad jų tyrimo įrankiai leidžia atsakyti į klausimą, kokius lūkesčius turi šiuolaikiniai žmonės, su kuo jie tapatinasi ir kokių atsiminimų bendruomenių esama pilietijoje. Mokytojams ir muziejininkams todėl, kad jie dėl savo darbo specifikos geriausiai žino, kaip praeities įvykius pateikti taip, kad jie turėtų didžiausią edukacinį, ugdomąjį krūvį veikliojoje atmintyje. Profesionaliems kūrėjams todėl, kad jie gali pasiūlyti originalių būdų, kaip veikliojoje atmintyje kiek įmanoma paveikiau aktualizuoti įvykį, asmenybę, atminties vietą.
Lietuva per daugiau kaip dvidešimt nepriklausomybės metų nėra parengusi esminių istorijos politikos formavimo principų ir šiuo įstatymo projektu nerodo siekių parengti jų kompetentingai. Dėl vidinių interesų prastūminėjimo vykstantis žaidimas smėlio dėžėje, deja, nepademonstruos Lietuvos valstybės brandumo, nes pozityviosios europinės praktikos kontekste šis įstatymo projektas yra nonsensas.
Dr. Vasilijus Safronovas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, atminimo kultūrų ir istorijos politikos Baltijos jūros regione tyrinėtojas, monografijos „Praeitis kaip konflikto šaltinis“ (2011; išverstos į lenkų ir vokiečių k.), kelių knygų ir kelių dešimčių tiriamųjų straipsnių, paskelbtų Lietuvoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Prancūzijoje ir JAV, autorius ir bendraautorius, Vokietijos vyriausybės įsteigtos Immanuelio Kanto mokslinių tyrimų premijos laureatas (2012).