V. Sinica. Posovietiniai paradoksai: istorikai prieš Tautos istorinę atmintį

 (488)
Prieš pat Šv. Kalėdas Lietuvos internetinėje žiniasklaidoje pasipylė vis tuos pačius kelis istorikus cituojantys straipsniai, nukreipti prieš Seime dar pernai vasarą užregistruotą Tautos istorinės atminties įstatymą, kaip kaltinama, tariamai siekiantį įvesti istorijos cenzūrą Lietuvoje.
Vytautas Sinica, J.Levin nuotr.
Vytautas Sinica, J.Levin nuotr.

Šios kritikos bangos epicentre VDU istorikas Egidijus Aleksandravičius, Lietuvos istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys bei VU Istorijos fakulteto dekanas Rimvydas Petrauskas. Nerimą kelia šių žmonių apie įstatymo projektą skleidžiama tiesmuka ir lengvai paneigiama dezinformacija. Kokiomis priemonėmis siekiama nuteikti visuomenę ir Seimo narius prieš šį projektą, ką iš tiesų siekia reguliuoti istorinės atminties įstatymas ir kodėl jis užsitraukė šių trijų istorijos mokslo institucijų nemalonę?

Melas ar nežinojimas?

Jau pirmame projektą smerkiančiame straipsnyje rašoma, jog „R. Petrauskas atkreipė dėmesį į tai, kad dėl šio teisės akto nebuvo rengiamos viešos diskusijos, nors jis ir liečia labai jautrius istorinius dalykus“. Sunku sugalvoti toliau nuo tiesos esančius teiginius. Šių metų lapkričio 6 dieną Seimo spaudos konferencijų salėje vyko vieši ir atviri visuomenei Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto (ŠMKK) klausymai dėl istorinės atminties įstatymo projekto. Apie šį renginį buvo iš anksto paskelbta Seimo svetainėje ir „istorikų bendruomenė“ apie jį taip pat puikiai žinojo, nes renginyje dalyvavo LEU, VU ir Lietuvos istorijos instituto atstovai: ne tik istorikai, bet ir neabejingi istorijos studentai, tik palankiai atsiliepę apie šią iniciatyvą.

Šiandien Lietuvoje niekas negalėtų pasakyti, kokiais principais remiantis yra paskelbiami Klaipėdos krašto sukilimo ar Oršos mūšio metai. Tačiau pagal kritikų logiką, kiekvienas toks pasirinkimas yra cenzūra kitų, alternatyviai galimų minėjimų atžvilgiu.
Vytautas Sinica

Projektas taip pat buvo visiškai atviras atskirų piliečių ir institucijų siūlymams, kurie visi buvo svarstomi nepriklausomai nuo to, kas tuos siūlymus pateikia. Rimantas Miknys taip pat pateikė siūlymus, kurie tačiau buvo atmesti komiteto, kuris tikrai buvo atviras diskusijai ir daug pasiūlymų priėmė. Visiems siūlymų teikėjams buvo leista dalyvauti posėdyje ir argumentais apginti atmestus savo siūlymus. Būtent R. Miknys tokia teise nesinaudojo ir posėdyje nedalyvavo. Kokio didesnio viešumo ir diskusijos su visuomene ir istorikais norima?

Galiausiai keista, jog įstatymas pasirodė dar pernai vasarą, o diskusijų pritrūko tik dabar. 2012 m. lapkričio pradžioje DELFI rašiau apie tokio įstatymo būtinybę ir šiandieninės istorinės sąmonės pakrikimą, o sulauktos reakcijos liudijo, jog tikrai nemažai istorikų tą tekstą pastebėjo. Vis dėlto metus diskutuoti niekas nenorėjo ir laukė, kol projektas užges Seimo stalčiuose.

Taip pat keistai atrodo nepatenkintų istorikų skunde valstybėms vadovams pateikti teiginiai, jog „slapta nuo visuomenės ir istorikų bendruomenės siaura vien tik su tautininkais susijusi žmonių grupė bando uzurpuoti teisę nustatyti, kokia istorija turi būti teisinga, o kokia – ne“. Teiginio „slapta nuo visuomenės“ melagingumą liudija išvardyti faktai. Įdomiau, ką turėtų reikšti „su tautininkais susijusi žmonių grupė“? Projektą teikė kaip niekada įvairių partijų ir pažiūrų atstovų grupė: krikdemas Valentinas Stundys, konservatorius Julius Dautartas, liberalcentristas Vytautas Bogušis, „darbietė“ Virginija Baltraitienė, socialdemokratų politikos mohikanas Česlovas Juršėnas, tuometis krikščionių partijos atstovas Vidmantas Žiemelis, liberalas Algis Kašėta, socialdemokratas Juozas Olekas ir „tvarkietis“ Valentinas Mazuronis. Tarp įstatymo projekto teikėjų buvo vienintelis tautininkas Gintaras Songaila, tačiau būtų keista, jei būdamas tuomečio Seimo nariu prie tokio įstatymo projekto jis nebūtų prisidėjęs. Tai vadinama „siaura tik su tautininkais susijusių žmonių grupele“?

Juolab, kad neformaliomis žiniomis pagrindiniu projekto iniciatoriumi buvo signataras, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, ilgametis socialdemokratas prof. Bronislovas Genzelis. Kuo tad pagrįstas toks akivaizdžiai melagingas bauginimas tautininkais, kurį, beje, pakursto ir portale 15min.lt prie straipsnio apie šį projektą skelbiamos nuotraukos su žygiuojančiais skustagalviais ir ne mažiau melagingu prierašu, jog „Nacionalistinių eitynių dalyviai įstatymu nustatinės, kaip visiems piliečiams be išimties vertinti vieną ar kitą šalies istorijos faktą“?

Kai vieši teiginiai prasilenkia su tikrove, yra meluojama arba kalba prastai informuoti žmonės. Tačiau Lietuvos istorijos institutas dalyvavo tiek viešuose klausymuose, tiek pasiūlymų projektui teikime. Rimantas Miknys, žinojęs visus išvardytus faktus, prieš rašydamas kreipimąsi valstybės vadovams neturėjo leisti rašyti netiesos šį įstatymo projektą sustabdyti siekiantiems kolegoms. O jei su faktais prasilenkiama sąmoningai, tai jau labai daug pasako apie įstatymą kritikuojančių istorikų argumentus ir atvirumą formuojant visuomenės nuomonę apie rengiamą įstatymą.

Istorinės atminties įstatymo esmė

Alternatyvių pasakojimų netrūksta, tačiau akivaizdu, kad valstybė negali jų visų palaikyti ir turi turėti, pageidautina, autoritetingą ir kolegialią nuomonę, kuriuos „pasakojimus“ palaikyti ugdant piliečių istorinę ir valstybinę sąmonę, bendro istorinio likimo ir atsakomybės už valstybės ateitį suvokimą.
Vytautas Sinica

Norint suprasti istorinės atminties įstatymo tikslus ir atsakyti, ar jame numatoma kokia nors istorijos cenzūra ir „vienos tiesos primetimas“, pirmiausiai reikia aiškiai skirti dvi iš tiesų atskiras sritis – istoriją kaip mokslą ir istorijos politiką. Visose valstybėse egzistuoja istorijos politika, tačiau tik autoritarinėse valstybėse istorijos politika siekia kontroliuoti akademines diskusijas ir cenzūruoti jų turinį. Niekas nesikėsina to daryti Lietuvoje. Istorijos politika čia kaip ir kitose demokratiškomis vadintis pretenduojančiose šalyse suvokiama kaip aiškus apsisprendimas, kaip valstybė vertina konkrečius istorijos faktus – įvykius ir asmenis, dėl kurių tuo tarpu gali egzistuoti laisva akademinė diskusija ir nesutarimas. Praktikoje tai reiškiasi apsisprendimu, ką valstybė mini kaip garbingas istorines datas, kam skiriami jubiliejiniai metai, koks tokių minėjimų turinys, programos, tikslai ir uždaviniai.

Įstatymo projekte numatyta sukurti Istorinės atminties tarybą, į kurią atstovus (jokiu būdu ne politikus, nes tai prieštarautų Konstitucijai) deleguotų svarbiausios valdžios institucijos bei griežtai nepartinės nevyriausybinės organizacijos, tokios kaip Signatarų klubas ar Mokslų akademija (neformalus deleguojančių organizacijų atrankos principas – esminis jų indėlis į Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą). Ši taryba, kurią sąmoningai siekiama apsaugoti nuo virtimo partinių rietenų įkaite, pagal įstatymo projektą turėtų šias funkcijas (10 straipsnio 6 dalis): svarstyti ir tvirtinti Tautos istorinės atminties įamžinimo kryptis bei atmintinų metų minėjimo programų metmenis; inicijuoti bei nagrinėti pasiūlymus dėl Tautos istorinės atminties objektų ir teikti juos ŠMKK; koordinuoti Tautos istorinės atminties įamžinimo kryptis ir atmintinų metų minėjimo programų įgyvendinimą; teikti išvadas ir pasiūlymus Seimui ir Vyriausybei dėl Tautos istorinės atminties objektų, dėl Tautos istorinės atminties politiką reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų projektų. Lieka neaišku, kur čia įmanoma rasti bet kokios formos akademinės laisvės ar istorijos naratyvų cenzūrą, kišimąsi į istorikų diskusijas arba istorijos mokymo programas.

Projektas reikalingas dėl akivaizdžių priežasčių. Istorinė politika egzistuoja visada ir kiekvienoje šalyje, nes visos valstybės neišvengiamai vienaip ar kitaip reguliuoja Tautos (kaip rašoma aiškinamajame rašte, Tauta suvokiama konstitucine politinės, o ne etninės tautos prasme) istorinės atminties klausimus. Tačiau ši politika gali būti chaotiška arba nuosekli. Šiandien Lietuvoje niekas negalėtų pasakyti, kokiais principais remiantis yra paskelbiami Klaipėdos krašto sukilimo ar Oršos mūšio metai. Tačiau pagal kritikų logiką, kiekvienas toks pasirinkimas yra cenzūra kitų, alternatyviai galimų minėjimų atžvilgiu.

Jubiliejiniai metai tvirtinami atskirų Seimo narių menkai argumentuotais siūlymais, jiems pritariama be ilgų ginčų. Nieko keista, kad argumentų ir ilgalaikės koncepcijos nematančioje visuomenėje po to kyla nemažai klausimų ir diskusijų, ką ir kodėl minime ir gerbiame, net jei ir pritariame atskiriems pasiūlymams. Tokioje situacijoje visiškai reali ir įmanoma tokia istorinės sąmonės šizofrenija, kai vienais metais minėsime valstybę kūrusio Vinco Kudirkos, o kitais metais – ją naiviai išdavusios Salomėjos Neries metus. Visuomenėje atsispindi to pasekmės: apklausų metu partizanines kovas nereikalingomis ir beprasmėmis, o tarpukario valstybingumo laikotarpį iš esmės gėdingu laiko ir šiuos vertinimus kategoriškai atmeta labai panaši visuomenės dalis (Inga Vinogradnaitė, knygoje „Istorija kaip politinio mąstymo veiksnys“, 2012 m., 164 psl.). Šią šizofreniją gydyti ir skirta siūlomoji istorinės atminties taryba.

Ko iš tiesų bijo istorikai?

Cenzūros baimė argumentuojama būtinumu išsaugoti alternatyvius istorijos naratyvus. Įstatymo projekto autorių nuomone, akademinei diskusijai vieta akademinėje erdvėje ir niekas nenori į ją kištis. Visuomenei reikalingas aiškus ir neprieštaringas svarbiausių istorijos faktų ir jų vertinimo orientyrų supratimas – ne prievarta privalomas visiems piliečiams, bet aiškiai steigiamas kaip valstybės pozicija vertinant svarbiausius savo istorijos klausimus.

Baisiausia tai, jog nieko nekeičiant iš Lenkijos valstybinius ordinus gaunantys istorikai iš tiesų Lietuvoje pavers vyraujančia ir vienintele rimtai vertinama pačiai valstybei priešišką nuostatą, jog modernios Lietuvos valstybės sukūrimas ir atskiri kovos už ją atvejai tebuvo istorinė klaida.
Vytautas Sinica

Tyrimai patvirtina, jog didžiavimasis pilietine priklausomybe Lietuvai tiesiogiai susiję su Lietuvos istorijos išmanymu (ten pat, 152 psl.), o pareigos valstybei jausmas (būtina taip trokštamo ir niekaip Lietuvoje nesukuriamo pilietiškumo sąlyga) – su tautų laikymu pagrindiniais istorijos subjektais. Šiandien daugelio Lietuvos istorikų menkinama tarkukario Lietuva šią aplinkybę puikiai suprato ir atsižvelgdama į ją formavo istorijos politiką.

Įstatymo projektui prieštaraujantys istorikai jau yra atskleidę, ką jų supratimu istorijos politikoje reiškia „alternatyvūs istorijos naratyvai“. 2012 m. paskelbus apie 1941 m. po Birželio sukilimo įkurtos Laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Brazaičio iškilmingą perlaidojimą Kaune, dalis šiandien besiskundžiančių istorikų (E. Aleksandravičius, D. Staliūnas, kt.), kartu su gausiai prisidėjusiais kolegomis iš Naujosios Kairės 95 ir kitų judėjimų paskelbė atvirą laišką, smerkiantį tokią pagarbą savo gyvybe rizikavusiam valstybingumo atkūrimo projekto vadovui. Aiški žinia ir argumentai tada atspindėjo ir šios istorikų bendruomenės bendrą poziciją: valstybės savo didvyrius ir niekšus turi vertinti ne pagal tai, ką jie yra nuveikę dėl Lietuvos valstybingumo kūrimo ar naikinimo, o pagal rodytą pagarbą žmogaus teisėms ir orumui.

Ignoruodami istorines aplinkybes ir laikmečio mąstymą, taip galime pasmerkti ne tik nacių vykdytam holokaustui nesugebėjusią pasipriešinti ir valstybės teritorijoje kontrolės neturėjusią Brazaičio Vyriausybę, bet ir antisemitinių nuostatų neslėpusį Vincą Kudirką, belaisvius kariams nukankinti palikdavusį Vytautą ir t.t. Naujasis Lietuvos istorijos mokslo elitas šiandien yra labai greitas pamiršti, kad visi istorijos laikotarpiai vertintini tik savo laikmečio, o ne universaliomis kategorijomis (Quentinas Skinneris, „Meaning and Understanding in the History of Ideas“).

Šiandien netrūksta ir daugiau skirtingos kilmės tokių „alternatyvių istorijos pasakojimų“ – Alfredas Bumblauskas pasakoja, kad 1918-1920 m. vyko ne Lietuvos-Lenkijos, o pilietinis senalietuvių-naujalietuvių karas, taigi negalime kalbėti ir apie Vilniaus okupaciją (stebėtinas sutapimas su Radoslawo Sikorskio pozicija), Algirdas Paleckis pasakoja, kad Sausio 13-ąją savi šaudė į savus, LLRA atstovas J. Skuderis mokslinėje studijoje parašo, kad 1993 m. konfliktus dėl žemės nuosavybės Pietryčių Lietuvoje slopino kariuomenė. Alternatyvių pasakojimų netrūksta, tačiau akivaizdu, kad valstybė negali jų visų palaikyti ir turi turėti, pageidautina, autoritetingą ir kolegialią nuomonę, kuriuos „pasakojimus“ palaikyti ugdant piliečių istorinę ir valstybinę sąmonę, bendro istorinio likimo ir atsakomybės už valstybės ateitį suvokimą.

Tikrieji cenzoriai

Lėtai, bet užtikrintai kuriama iliuzija, jog Lietuvoje nėra rimtų istorikų, kurie Lietuvos istoriją vertintų ne pagal Lietuvos istorijos instituto ir vadinamųjų „bumblauskininkų“ viziją – be nostalgijos J. Pilsudskio nesėkmingai atkūrinėtai ATR ir su pagarba J. Basanavičiaus tautinės valstybės projektui.
Vytautas Sinica

Pabaigai tenka pasiskolinti pažįstamo istoriko tezę: projekto kritikai bijo ne tariamai įstatymo kuriamo istorinės tiesos monopolio, o jog patys praras savo kuriamą tiesos monopolį. Skirtumas šiuo atveju yra tik formos, o ne turinio: jei istorinės atminties taryba nurodytų, kokie istorijos naratyvai yra vieninteliai teisingi, kaip melagingai teigia įstatymo kritikai (abejojantiems belieka skaityti įstatymo projektą), tai patys projekto priešininkai jau dabar de facto kuria tokį neformalios cenzūros mechanizmą, akademinės įtakos svertais nuosekliai marginalizuodami ir stumdami iš rimtomis istorikų „mainstream`u“ laikomų diskusijų lauko visus jiems nepriimtinus istorijos naratyvus. Lėtai, bet užtikrintai kuriama iliuzija, jog Lietuvoje nėra rimtų istorikų, kurie Lietuvos istoriją vertintų ne pagal Lietuvos istorijos instituto ir vadinamųjų „bumblauskininkų“ viziją – be nostalgijos J. Pilsudskio nesėkmingai atkūrinėtai ATR ir su pagarba J. Basanavičiaus tautinės valstybės projektui.

Baisiausia tai, jog nieko nekeičiant iš Lenkijos valstybinius ordinus gaunantys istorikai iš tiesų Lietuvoje pavers vyraujančia ir vienintele rimtai vertinama pačiai valstybei priešišką nuostatą, jog modernios Lietuvos valstybės sukūrimas ir atskiri kojos už ją atvejai tebuvo istorinė klaida. Istorikų bauginamai visuomenei belieka pačiai sau atsakyti į klausimą, ką darysime, kai tokie požiūriai iš universitetų persikels į mokyklų programas ir užaugs Lietuvos vastybingumo kūrėjus niekinanti ir paties valstybingumo nevertinanti karta. Siūlomas Tautos istorinės atminties įstatymas yra mažas, bet prasmingas žingsnis stabdant tokį scenarijų.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Pjūvis

N. Vasiliauskaitė. Meskite jas pro langą! (49)

Mėlynės, kuriomis neseniai kvietė dabintis „Pagalbos moterims linija“ (po to, feisbukiečiams sureagavus į šį hipsteriškai šmaikštų verslo planelį adekvačiai, kaip į kraupiai cinišką patyčią, savanorės paskelbė atsišaukimą, jog nepakęs savo puslapyje „piktų žmonių“, rašančių „destruktyvius ir nekultūringus“ komentarus ir viską, išskyrus padėkas, ištrynė) – visai neblogas pretekstas pamatyti, kad būtent taip veikia bemaž visas nevyriausybinis sektorius, visos pagalbos linijos, visi socialinio jautrumo centrai.

G. Mažeikis. Nereikia bijoti Sokurovo ir nepasitikėti savo laisvės galia (89)

Vladimiras Laučius sugretino režisierių Aleksandrą Sokurovą ir populiarios muzikos atlikėją Olegą Gazmanovą kaip analogiškos propagandos skleidėjus ir įvardijo Sokurovą net pavojingesniu, bent jau Lietuvos inteligentams. Leisiu su tokiomis griežtomis emblemomis ir greitais vertinimais nesutikti.

I. Makaraitytė. Neliko V. Uspaskicho lagaminų, neliko rinkimų kampanijos? (118)

Važiuojant iš Kauno ties Šilainiais, autostrados link, priešais šviesoforą atsiveria Remigijaus Žemaitaičio rinkiminis plakatas su briedžiuku fone. Gal ir ne briedžiukas ten, gal elnias, bet tikrai gyvis su ragais. Plakatas sumirgėjo akyse ir kurį laiką tikrai svarsčiau, kodėl R. Žemaitaitis Kaune pozuoja su miško gyvūnais. Bet politikai mėgsta provokacijas gamtos ir žemės ūkio tema. Mantas Adomėnas tik prasidėjus oficialiai rinkimų kampanijai pavasarį driokstelėjo su šakėmis.

A. Užkalnis. Filmuokime laidotuvių kuo daugiau (396)

Gali būti, kad prie šio įrašo bus parašyta „juodas humoras“, tačiau šį kartą humoro iš manęs jokio. Tik rimtumas, kaip ir pridera.

M. Ivaškevičius. Aš – ne žydas (799)

Taip norėčiau viešai atsakyti tiems, kurie pastaruosius tris mėnesius atsargiai šito teiravosi mano artimųjų ir draugų. Esu visiškai ne žydas, tai yra, neturiu nė lašo žydiško kraujo. Tai ko jis su tais žydais prasidėjo, kokia musė jam įkando? - tai jau kitas dažnokai skambėjęs klausimas.