Nieko nuostabaus, kad šiomis dienomis Lietuvoje buvo daug teisinimo amerikiečių dainininkei Laurai Pergolizzi, kuri sugebėjo ne tik nudribti į metaforinę reputacinę balą (su rusiška simbolika ir Rusijos palaikytojų laišku tiksliai per antrąsias agresijos metines), bet dar ir baloje išsivolioti, ir atsiprašyti sugebėjo tik iš antro karto, ir vis tiek viską kalbėjo taip, kad tik nepakenktų savo interesams Rusijoje.
Teisintojai yra iš tos pačios (vis dar gausios) minios Lietuvoje, kuriems „nereikia painioti meno su politika“, ir kuriems viskas gerai su Kirkorovu, Gazmanovu, Gergijevu ir kitomis padugnėmis, remiančiomis karą ir agresiją prieš Ukrainą.
Jau prisiklausėme pakankamai: „tiesiog nesuprato“, „pasiklydo“, „paslydo“, „nesusivokė“, iki dar geresnių variantų, kuriuose kaltinami patys lietuviai, kam taip karštai reaguoja į smulkmeną. Na, gal ji tiesiog „nesidomi politika“ – nors čia tiesiog piktybinis temos muilinimas: agresija prieš kitą šalį ir žmonių žudymas ir kankinimai nėra politika.
Politika – tai rinkimų procesas, kai politiniai veikėjai įvairiais būdais siekia rinkėjų pritarimo, o rinkėjai renkasi iš kelių variantų (tie iš mano skaitytojų, kurie gyvena Rusijoje, gal jau bus pamiršę, kaip atrodo konkurenciniai laisvi rinkimai).
Be to, sakyti, kad prisidirbusi dainininkė nesidomi politika yra lyg teisinti Holokausto neigėją, kad jis „nesidomi istorija“. Žmonės taip dažnai išsisukinėja: kiek kartų girdėjote sakant, kad „neseku aš ten tų visų niuansų“? Karas ir nusikaltimai yra ne niuansai. Tai yra esminiai poelgiai ir įvykiai, kurie yra ne pustoniai ir atspalviai, bet esmė.
Teisintojai yra dar blogiau už pačius blogio darytojus. Jei žiopla dainininkė pasielgė kvailai ir įskaudino dešimtis tūkstančių žmonių, tai yra blogis. Bet tie, kas siekia blogį normalizuoti, pateikti jį, kaip neutralų dalyką, užsiima tikru šėtono darbu. Anglijos teisėje dažnai bausmė už „bandymą neleisti įvykti teisingumui“, kai įtariamasis ar liudytojas meluoja ar klaidina, yra didesnė, nei už patį nusikaltimą, dėl kurio buvo meluojama.
Užkalnio vertybių sistemoje blogio teisintojai eina į tolimesnius pragaro ratus, nei blogio darytojai.
Beje, tas laiškas, kurį Pergolizzi gavo iš gerbėjos, irgi vertas dėmesio: ten rusų fanė nemini karo, tik kalba apie tai, kaip viskas liūdnai gavosi. Tai tipiška šneka iš Rusijos (tik, žinoma, čia viskas palikta nebyliai), o ką, mes lyg ir karo neremiam, mes apsimetam, kad jo nėra, tiesiog čia aplinkybės taip sukrito, kad dabar mes be kaltės kalti, ir, jeigu ką, mes už Putiną nebalsavome.
Maskvoje ar Sankt Peterburge tai yra normali nuotaika. Žmonės ten sėkmingai apsimeta, kad niekas nevyksta. Kažkokios prekės dingo iš apyvartos (ne dėl karo, „dėl tų visų sankcijų, kad jas kur velniai“ - kalti Vakarai), atsirado kitos prekės, kai kas pabrango, kai kur detales automobiliams sunkiau gauti, bet šiaip gyvenimas tęsiasi, restoranai ir barai ūžia, koncertai ir spektakliai vyksta, žmonės myli, gimdo ir augina vaikus.
O ko gi maskviečiams ir leningradiečiams negyventi normaliai ir net linksmai? Ne juos į frontą siunčia (tam yra visokios mažumos: buriatai, čiukčiai ir totoriai, o taip pat gyventojai iš skurdžiausių šalies pakraščių), ne pas juos dronai atskrenda, ir išvis, daugiau pozityvo. Nenukabinkim nosies.
„Myli, gimdo ir augina vaikus“ – taip pat ir lietuviai praeities nostalgijai liepia visko nenuvertinti, kas buvo sovietmečiu. „Mes tada buvom jauni, mylėjom, tuokėmės, augo vaikai, važinėjome į žygius, dainas dainavom prie laužų, gitaromis grojome“.
Tai kodėl gi aš šiandien sakau, kad atsakas atlikėjai turi būti neproporcingai griežtas ir pasekmės turi būti maksimaliai garsios?
Todėl, kad reputacinė žala už kvailumą, nesidomėjimą, nesusigaudymą ir net naivumą, susijusį su didžiausiu ir kruviniausiu karu Europoje nuo 1945 metų yra ir bus vienintelis vaistas, saugiklis ir įspėjimas kitiems: pamatai Rusijos vėliavą, herbą, penkiakampę žvaigždę, kūjį su pjautuvu ar Putino plikę – gerai pagalvok prieš dalindamasis.
Išsimurzinsi taip, kad pats nežinosi, nuo kurios vietos pradėti valytis. Nesusigaudai – šitos temos geriau neliesk, pabūk užsičiaupęs, nes čia per lengva suklysti.
Dėl tokios pat priežasties vaikams neduoda ginklų, o taip pat aštrių daiktų ir žiebtuvėlių. Žirklės, peiliai ir degtukai – ne mažų vaikų žaisliukai. Mat vaikai nesiorientuoja pakankamai gerai, kad galėtų tais daiktais naudotis, o štai prisidirbti gali labai nesunkiai.
Kuo daugiau bus tokių skandalų ir kuo jie bus garsesni, tuo daugiau žmonių pasaulyje supras, kad Rusijos Federacija ir viskas, kas su ja susiję, yra ne normali šalis, o raupsuota ir maniako valdoma nusikalstama teritorija, toksinis fekalijų sprogmuo, prie kurio ne tik liestis, bet ir artintis turėtų būti baisu.
O kvailumas, žioplumas ir naivumas yra paties kvailio, žioplio ir naivuolio atsakomybė, ir pasekmės visos irgi tenka jam pačiam.
