Priminsiu, kad Vladimiras Putinas labai ilgai buvo laikomas labai geru žydų draugu. Bent jau tokią versiją ilgai pasakojo nuosaikieji dvaro ideologai, kurie kalbėjo: na, kad ir kokią nuomonę turėtumėt apie gerbiamąjį ir išmintingąjį mūsų prezidentą, bet jis tikrai ne antisemitas, juo labiau, kad ir nuo jaunystės turi artimų žydų draugų. „Ir kai kuriuos jų padarė milijardieriais, leisdamas vogti itin dideliais kiekiais“, pridurdavo kiti komentatoriai, jau nebe tie, kurie prie dvaro.
Prapliupęs primityviais, liaudiškais pasišaipymais iš žydų, jų vardų ir Izraelio, Vladimiras Putinas (visai panašiai, kaip kai kurie plačioms masėms taikantys asmenys Lietuvoje) priminė, kad rusų valdančiajai klasei žydai ir jų gyvenimas, išvaizda, kalba ir darbai visada buvo universalus ir daugiapusio veikimo instrumentas. Kai reikėdavo jų talentų ir gabumų, o taip pat ryšių, juos noriai įsileisdavo į valdžią, kai labiau apsimokėdavo juos parodyti, kaip demonus ir JAV imperializmo išperas, taip ir darydavo nesismulkindami – nuo „slaptųjų Siono išminčių protokolų“ dar prie caro iki „gydytojų-kenkėjų“ persekiojimo, kai Josifas Stalinas artinosi prie mirties.
Kai buvusiam Sovietų Sąjungos vadui Leonidui Iljičiui Brežnevui reikėjo gerinti santykius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, žydams (iki tol negarsiai persekiotiems, pavyzdžiui, neleidžiant jiems mokytis labiausiai prestižinėse aukštosiose mokyklose arba griežtai nepriimant į sovietų diplomatinę tarnybą) leido emigruoti. Nenoriai, bet leido, ir jie emigravo masiškai.
Sovietiniam žmogui galimybė palikti savo šalį legaliai ir niekada negrįžti buvo didžiausia dovana ir laimė, ir sovietiniai žmonės, neturėję „žydų tautybės“ įrašo dokumentuose, burbėdavo: tiems, girdi, žydams ir taip sekasi, žiūrėk, kokie jie turtingi ir sėkmingi, o dabar dar juos ir išleidžia, bjaurybes, viskas jiems gyvenime labai gerai. Kad visai likusiai liaudžiai būtų ne taip skaudu, iš išvykstančių žydų atiminėdavo valdišką būstą ir liepdavo susimokėti už įgytą aukštąjį mokslą: vis kažkaip atkeršija tiems laimės kūdikiams.
Neįtikėtina, bet Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo irgi būta tokių siūlymų, žaižaruojant pavydui išvažiavusiems užsienin dirbti (nepriklausomai nuo tautybės ar religijos). Žiūrėk, kaip kemšasi kišenes, reikia padaryt jiems taip, kaip anksčiau darė sovietiniams žydams arba iš Vokietijos Demokratinės Respublikos emigruojantiems, reikia juos finansiškai bausti.
Kaip Rusijoje (kuri sparčiai ritasi į chaosą ir skurdą, o tokioje situacijoje visada reikia ieškoti vidaus priešų, nes išorės priešus jau sėkmingai rado), taip ir Lietuvoje (panašiai, kaip Italijoje prie Musolinio fašistų valdžios arba nacių Vokietijoje) pagrindinė priežastis kurstyti neapykantą žydams buvo zoologinis pavydas tiems, kas turi daugiau ar gyvena geriau.
Lietuvoje nuolatos galima susirinkti nemažai politinių taškų, kalbant skriaudžiamiems ir badant pirštais į tariamus skriaudikus. Anksčiau taikinys buvo amerikiečiai, nusipirkę Mažeikių naftą ir skabantys vargšus lietuvius, paskui pragaro liepsnos ir degantis vanduo iš čiaupo buvo siejamas su naftos kompanijos Chevron projektais, vėliau buvo NATO („uždarys mokyklas ir pripirks tankų“, „su kuo kariausim?“) ir, jei prisimenate, žemės pardavimo užsieniečiams draudimas. Ateis svetimšaliai ir nuskriaus mus dar labiau. Paskui buvo skiepai („pasaulinė farmacijos mafija“ skiepys beždžionių gemalais, lietuviai taps juodaodžiais nuo eksperimentinių vakcinų), o dabar štai vėl išsitraukė žydus ir jų grėsmę, nes išbandytos kortos tikrai veikia.
Kaip ir Rusijoje, taip ir Lietuvoje su žydiškomis manipuliacijomis daug painiavos.
Rusai išbandė visus būdus kažkaip panaudoti propagandai užpultos Ukrainos prezidento Volodimiro Zelenskio žydišką kilmę: pirma tikėjosi, kad gal ukrainiečiams bus gėda turėti žydą prezidentą, paskui sakė, kad jis gali būti kartu ir žydas, ir nacis (Rusijos užsienio reikalų ministras tada papasakojo, kad, girdi, ir Adolfas Hitleris buvo žydas, paskui gavo per nagus, nes perlenkė), paskui Vladimiras Putinas pateikė versiją, kad nors Zelenskis yra žydas, bet pati žydų tauta jo gėdijasi ir Izraelio gyventojai rašo apie tai internete. Paskutinė versija buvo tokia, kad Ukrainos „užsienio kuratoriai“ specialiai įkišo tai šaliai žydą prezidentą, kad galėtų po šiuo faktu paslėpti ukrainiečių nacizmą.
Lietuvai istoriškai sunkiai sekėsi rasti santykį su žydais. Gal ir nedažnai pasitaikydavo tokių gėdingų nusišnekėjimų, kaip kažkada Algirdui Brazauskui, kuris metinėje kalboje susipainiojo (arba susipainiojo jo kalbų rašytojai) ir vietoje antisemitizmo pasakė „sionizmas“ (pastarąjį, kaip visuotinį žydų valdžios ir viršenybės projektą, dažnai minėdavo komunistinė propaganda, kai skalbdavo prakeiktojo Izraelio militaristus), tačiau nebuvo ir lengva.
Po nepriklausomybės atgavimo, siekdami diskredituoti jauną ir nepatyrusią Lietuvos Respubliką, Rusijos saugumiečiai energingai siuntinėjo po pasaulį informaciją ir bylas apie Antrojo pasaulinio karo laikų lietuvių nusikaltimus ir dalyvavimą Holokauste. Lietuviai, dažnai neturėję nuovokos ir supratimo apie viešuosius ryšius, dažnai spardėsi ir teisinosi nerangiai ir kvailai, nuo to dar stiprėjo pasipiktinimas pasaulyje „žydšaudžių teisintojais“, prie tikrų faktų apie tikrus nusikaltimus buvo plakami visiški prasimanymai.
Patį absurdiškiausią mačiau kažkada per rusų televiziją, kur trumpai parodė lietuvišką 10 litų banknotą ir papasakojo, kad lietuviai tokie atsilupę, kad net ant savo pinigų nupiešė du uniformuotus nacių karininkus-baudėjus. Ant banknoto, žinoma, buvo lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas.
Tuo pat metu lietuviai nesidrovėdavo žydų pateikinėti kaip savų ir mylimų, kai tik jie garsindavo Lietuvą. Tiesa, pasakotojai dažnai religijos ar kilmės neakcentavo, tik minėdavo, kad „pasaulinio garso žvaigždės seneliai kilę iš Lietuvos“. Kaip tiems seneliams ar tėvams baigėsi Antrasis pasaulinis karas ir kaip su jais būdavo elgiamasi Lietuvoje ir kaip apie juos buvo kalbama, kol jų palikuonys netapo Lietuvos vardo garsintojais, dažnai nebūdavo detalizuojama, arba būdavo minima nenoriai.
Net japonų diplomato Čijunės Sugiharos žygdarbis Kaune, dalinant vizas bėgantiems iš Lietuvos žydams, dažnai pateikiamas taip, lyg Sugihara būtų buvęs beveik lietuvis, su šiaudine skrybėle ir kanklėmis – tik pavardė jo kažkodėl japoniška. Mes Lietuvoje labai greitai mokame prisiimti svetimus nuopelnus ir kitiems permetinėti savo atsakomybę.
Todėl dabartiniai antisemitiniai išpuoliai liūdina, bet nestebina: kaip namus pastačius greta nemelioruotos pelkės, kartais iš jos pasigirsta nemalonūs atodūsiai ir neskaniai pasmirsta.
