Derex indeksas matuoja gyventojų vertybines nuostatas ir vadinamąją „politinę moralę“. Pirmasis aspektas apima gyventojų polinkį į homofobiją, anti-imgracines nuotaikas, savęs apibrėžimą kaip kraštutinį dešinįjį bei tvarkos ir paklusimo reikalavimą. Politinė moralė apskaičiuojama vertinant gyventojų anti-elitistines nuostatas (neigiamą valdžios ir visų institucijų vertinimą, nepasitikėjimą tarptautinėmis organizacijomis, nepasitikėjimą nacionalinėmis teisėtvarkos institucijomis) ir gyventojų baimes, nepasitikėjimo ir pesimistines nuotaikas (ekonominiu ir socialiniu įtampos, nepasitenkinimas gyvenimu, įtarumas, nepasitikėjimas kitais). Svarbu tai, kad indekso tikslas nėra įvertinti, kiek vienos ar kitos šalies dauguma gyventojų yra linkę į dešinįjį ekstremizmą, bet kiek tokios nuotaikos gali būti gajos tarp įvairių visuomenės grupių. Kai kuriose valstybėse radikalesnės yra ne daugumos, bet įvairios mažumos, kurios nėra patenkintos savo statusu, socialine ar ekonomine situacija, politiniu atstovavimu ir panašiai.
Duomenys, kad būtų galima suskaičiuoti dešiniojo ekstremizmo indeksą, buvo surinkti 2009 m., todėl, žinoma, galima pastebėti netikslumų ir jau neišsipildžiusių pranašysčių. Pagrindinė indekso autorių tezė, kad radikalizmo poreikis yra gerokai didesnis Rytų bei Centrinėje Europoje ir būtent šiose šalyse dažniausiai atsiranda politinės jėgos, kurios siekia tą poreikį patenkinti. Kitais žodžiais tariant, Bulgarijoje, Vengrijoje, Čekijoje ir kitose naujosiose ES šalyse yra didesnė tikimybė, kad atsiras tokios politinės partijos, kurios bandys radikaliai nusiteikusių piliečių nuotaikas paversti savo balsais.
Toks situacijos vertinimas yra tik iš dalies teisingas. Vengrijos radikalioji Jobbik partija praėjusiuose Europos Parlamento rinkimuose laimėjo 3 vietas (14,8 proc), o paskutiniuose parlamento rinkimuose – 47. Bulgarijos tokios pat pakraipos „Ataka“ partija nors vis dar yra parlamentinė partija, tačiau pastaraisiais metais prarado šiek tiek pasitikėjimo – šalies parlamente dabar teturi 9 proc. (palyginus su jų kandidatu į prezidentus, surinkusiu net 21,5 proc. balsų). Per paskutiniuosius Europos Parlamento rinkimus populiarumo sulaukė ir radikalioji Slovakijos nacionalinė partija.
Palyginimui galima pateikti ES senbuvių Europos Parlamento rinkimų rezultatus. Pirmauja Nyderlandai, kurių radikalioji dešinės Partija už laisvę – gavo net 17 proc., Tikrų suomių partija – 14 proc., Austrijos Laisvės partija surinko 12,7 proc., Belgijos flamandų intereso partija – 9,85 proc.
Jeigu palygintume šiuos rezultatus, gerokai nustebtume, nes Derex indeksas visiškai nerodo, kad minėtos valstybės – Nyderlandai, Belgija ar Suomija – turėtų aiškiausiai išreikštą dešiniojo radikalizmo poreikį.
Suomijos Derex indeksas vos vienas procentas, o balandžio 17 d. vykę parlamento rinkimų rezultatai buvo šokiruojantys – „Tikrieji suomiai“ tapo trečia pagal populiarumą partija, aplenkusi net šalies premjero Centro partiją. Kaip sako Derex indekso autoriai, tai, kad visuomenėje formuojasi polinkis į radikalų ekstremizmą, dar nebūtinai reiškia, kad jis yra realizuojamas. Tačiau situacija gali būti ir priešinga, indeksas rodo gana nedidelį visuomenės polinkį į radikalizmą, tačiau politinėms jėgoms pavyksta mobilizuoti tą nedidelę dalį visuomenės ir nusverti pasyviau rinkimuose dalyvaujančius nuosaikiuosius. Suprantama, radikalių grupuočių rėmėjų mobilizacija efektyviausia yra tada, kai galima aiškiai apibrėžti konkrečią grėsmę šalies viduje ir išorėje.
Radikalizmo grėsmės Rytų ir Centrinei Europai
Yra keli bruožai, kurie apskaičiuojant Derex indeksą išryškėjo kaip būdingi Rytų ir Centrinei Europai. Pirmiausia, į Vakarus nuo buvusios Berlyno sienos dešinįjį radikalizmą įkvepia labiau vertybiniai aspektai – homofobija, socialinis šovinizmas, tuo tarpu labiau į rytus nuo tos ribos – nepasitikėjimas elitu ir valdžios institucijomis. Nenuostabu, kad vos antrą dešimtį skaičiuojančioms nepriklausomoms valstybėms šis bruožas turi būti nerimą keliantis – nepasitikėjimas politinėmis institucijomis, tvarkos ir paklusnumo reikalavimas gali nesunkiai destabilizuoti politinę sistemą. Kitaip nei Vakaruose, kur visuomenei radikalizuojantis dėl nepakantumo vienai ar kitai mažumai galima ieškoti atitinkamų priemonių, be to, tolerancijos skatinimas yra viena iš pagrindinių visų mokyklų ir universitetų puoselėjamų vertybių. Tuo tarpu radikalizuojantis visuomenei ne tik dėl nepakantumo, bet ir dėl nepasitikėjimo visa politine sistema – žmonėmis ir institucijomis – gali būti sunku identifikuoti pagrindinę nepasitenkinimo priežastį arba tų priežasčių gali būti labai daug, o jas pažaboti galinčių institucijų autoritetas tampa nebepakankamas.
Dar vienas naujosios ir senosios Europos skirtumų yra tas, kad dešinysis radikalizmas yra lengviau prigyjantis, nes kairysis save diskreditavo sovietinio komunizmo pavidalu. Nacionalistinės nuotaikos buvo daugumos šių valstybių atkurtos nepriklausomybės pagrindas, tačiau jis šiuo metu siekia daug toliau – tai tarsi samplaika populizmo, protekcionizmo, skeptiško ES ir kitų tarptautinių organizacijų vertinimo, galiausiai, sunkiai apibrėžiamos „tvarkos“ siekis. Didžiausias paradoksas tas, kad Rytų ir Centrinėje Europoje dešinieji radikalai, neigdami ES ar globalizacijos privalumus, atsiduria Rusijos įtakos zonoje.
Rusijos faktorius
Taip atsitinka ne dėl menamos geopolitinės priešstatos. Priešingai, kad ir kaip keistai skambėtų, dešiniojo ekstremizmo ideologija labai artima dabartiniam Rusijos režimui – kapitalizmui su autoritarizmo elementais. Vengrijos, Bulgarijos ar Slovakijos radikalai ne kartą yra teigę, kad Rusijos protekcionistinė ekonomika ir užsienio politika yra geras pavyzdys kitiems, jos sugebėjimas įvairiomis priemonėmis išlaikyti strategines ūkio šakas valstybės rankose yra sveikintinas, jau nekalbant apie užmerkiamas akis į tautiniu pagrindu vykstančius ir nuolat pasikartojančius nusikaltimus ar griežtą migracinę politiką kaukaziečių atžvilgiu. Vengrijos radikalai palaikė Rusijos pusę Gruzijos-Rusijos kare, Slovakijos – giria Vladimirą Putiną už jo tvirtos rankos politiką, Bulgarijos – ragina Rusijos pavyzdžiu nacionalizuoti eksportuojančias įmones.
Nėra jokių įrodymų, kad Rusija finansiškai remtų radikalėjančius dešiniuosius Rytų ir Centrinėje Europoje, tačiau sunku paneigti, kad politinės situacijos destabilizavimas yra vienas iš jos interesų, įgalinančių pasiekti ir pragmatinių tikslų – išlaikyti šių šalių ekonominę ir energetinę priklausomybę. Juk sunku tikėtis, kad vidinių nesutarimų ir nesantaikos kurstoma valstybė gebės priimti tinkamus sprendimus.
Lietuvos atvejis
Lietuvoje dešiniojo ekstremizmo indeksas siekia 13,3 proc., ir tai yra gerokai daugiau nei Estijoje (5,8 proc.) ar Lenkijoje (6,5 proc.), bet mažiau nei Latvijoje (20,8 proc.) ar Vengrijoje (20,7 proc.). Teigti, kad indeksas dar nepasiekė piečiau esančių europiečių lygio, dar nereiškia, kad radikaliau mąstančių visuomenės grupių mobilizacija neįmanoma. Suomijos pavyzdys yra labai iškalbingas. Juo labiau, kad populiarumas politinių jėgų ir veikėjų, kurie suplaka populizmą, nacionalizmą, apeliavimą į nacionalines vertybes ir tvarkos siekį Lietuvoje buvo akivaizdus 2004-2005 m. Dabar jis gerokai mažesnis, tačiau bet kada gali atgimti kitomis formomis. Visuomenės nuomonė Lietuvoje apie valstybės institucijas, partijų lyderius nuolat laikosi tarp nulinės ir dešimtosios padalos. Žibalo jau trejus metus iš eilės į nacionalistinių nuotaikų kurstymą įpila Kovo 11 d. eitynės, suvienijančios kažkokias keistai tarpusavyje derančias grupes – skinus, tautininkus, baikerius, futbolo chuliganus, sunkiosios muzikos mėgėjus, o prieš porą metų ir antisemitus.
Jeigu Derex indekso autoriai teisūs, tai didžiausia tikimybė, kad apskaičiuoti procentai virs realia radikaliai nusiteikusių dešiniųjų mobilizacija, būtinas aiškiai apibrėžtas konfliktas. Kitaip nei Latvijoje ir Estijoje, iki šiol tą konfliktą buvo gana sunku apibrėžti, nes kritiškai visos valstybės sistemos atžvilgiu nusiteikusios rusų tautinės mažumos Lietuvoje nebuvo. Tačiau šiuo metu bent jau virtualioje erdvėje konflikto kontūrai ryškėja – ir, deja, tai yra politiškai angažuotų lenkų grupės klausimas (specialiai nevadinu to tautinės mažumos klausimu, nes su tautiškumu čia mažai kas bendro).
Neverta prisiminti, kad balsuojant už Kovo 11 d. aktą Atkuriamajame Seime buvę šeši lenkų tautybės asmenys susilaikė. Tuo metu tai paranku buvo tik vienai jėgai. Prieš porą metų kai kurių lenkų tautybės grupės žmonių renginiai vyko Rusijos ambasadai priklausančiose patalpose ar bent jau už jas buvo mokama iš susijusios sąskaitos. Šiuo metu svarstant apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, kalti pleištą tarp dviejų kaimynų yra palanku tikriausiai irgi visų pirma tik vienai valstybei. Ir tas priešiškumas gali turėti realios įtakos tikrai ne Lietuvos ar Lenkijos tautiniam identitetui, bet abiem pusėms svarbiems energetikos, ekonomikos ar politiniams projektams.
Deja, kurstymams pasiduoda tiek Lietuvos, tiek Lenkijos politikai. Kita vertus, reikia pripažinti, kad kai kuriais atvejais jokios Rusijos rankos gal ir nereikėtų ieškoti, nes patys padarome darbą už ją – nuvažiuoja patriotiškai nusiteikę pasaulio lietuvių bendruomenės nariai į atokesnes Vilniaus rajono vietas ir komentuoja procesus, pasitelkdami patį radikaliausią žodyną („hitlerjungendas“ ir pan.)
Pavarčius rusakalbius portalus galima įsitikinti, kad viskas yra labai detaliai aprašoma ir pateikiama sava versija: kartais palankesnė lietuviams, kartais – lenkams. Skaldyk ir valdyk principo ausys čia aiškiai kyšo.
Vietoje išvadų
Taigi Lietuva ne išimtis Rytų ir Centrinėje Europoje, vertinant visuomenės polinkį į dešinįjį radikalizmą. Reikia tikėtis, polinkis taip ir liks nerealizuotas. Tačiau pastarųjų metų tendencijos ima atrodyti vis labiau keliančios susirūpinimą. Nacionalistinių vertybių pagrindu besiradikalizuojančios (radikalizuojamos?) jėgos samplaikoje su dominuojančiu nepasitikėjimu valstybės institucijomis ir politiniais lyderiais gali sąlygoti visos sistemos destabilizavimą ir pasitarnauti ne Lietuvos labui.
Dar blogiau, kad visoje toje diskusijoje, kuri visų pirma vyksta virtualioje erdvėje – žiniasklaidoje – vis aktyviau dalyvauja ir politikai. Lenkijoje rinkimai šių metų spalio mėn., Lietuvoje – tik 2012 m. Blogiausia bus, jeigu tradicinėmis ir nuosekliomis laikomos politinės partijos pasinaudos visuomenės nuotaikomis ir šiuos klausimus pavers savo rinkimų kampanijos vinimis.