Lietuvos žvalgyba jau anksčiau buvo gavusi duomenų, jog perversmą rengia lenkų organizacija „Polska Oranizacja Wojskowa“. Sutrumpintai – POW. Šie veiksmai parodė, kad jau yra pareita nuo žodžių prie veiksmų. Reikėjo kažko imtis.
Maždaug apie 5 valandą ryto aplankęs prezidentą Antaną Smetoną, Mykolas Sleževičius, tuometinis vyriausybės vadovas, pasiūlė suimti įtartinus lenkų veikėjus – daugiausiai dvarininkus ir karininkus. Prezidentas šiems užmojams pasipriešino – esą nėra pakankamai įrodymų, o suėmimai tik pablogintų įtemptus santykius su Lenkija.
Tą pačią dieną įvyko ir vyriausybės posėdis, kuris, deja, taip pat praėjo tuščiai. Po to M. Sleževičius susitiko su Kauno miesto tarybos lenkų frakcijos delegacija. Ši negailestingai pareiškė, kad lietuviai ruošia pogromą prieš lenkus. Į tai Sleževičius atsakė, kad jis turi priešingų žinių ir pasiūlė derėtis, tačiau derybos buvo bevaisės.
Atrodė, kad situacija beviltiška. Tuomet iniciatyvos ėmėsi lietuviai karininkai. Juos, žinoma, palaikė Mykolas Sleževičius, tačiau prasitarė, kad jei nepavyks įrodyti lenkų kaltės, šių karininkų galvos lėks. Atsakomybę prisiėmė karininkai Povilas Žadeikis, Vytautas Landsbergis – Žemkalnis, Karolis Žalkauskas, Petras Ruseckas ir kiti. Štai kaip tą vakarą prisimis karininkas Bobelis: „Rugpjūčio mėnesio 28 dieną vėlai vakare visiems komendatūros karininkams buvo įsakyta susirinkti komendatūroje, o Kauno miesto kuopai atvykti pilnoje sudėtyje. Atvyko ir Liudas Gira. Atvykusiems buvo pranešta apie POW rengiamą sukilimą ir apie sukilėlių siekius. Buvo šiek tiek apčiuopiamai išvardinti organizacijos vadai bei šiaip veiklesni dalyviai. Juos reikėsią neatidėliotinai suimti“.
Ir iš tiesų, – paskutinėmis rugpjūčio dienomis buvo suimta per 100 įtariamųjų tarp kurių net 23 karininkai. Tačiau jie neigė bet kokius kaltinimus rengus sukilimą, o lietuviams stigo įrodymų. Tai galėjo tapti dideliu skandalu, o šioje akcijoje dalyvavusiems karininkams – ilgais kalėjimo metais. Situacija išliko įtempta iki pat rugsėjo vidurio. Dalis kaltinamųjų buvo paleisti.
Lemtingas posūkis
Mūsų istorija nusikelia į rugsėjo 21 dienos rytą. Tą dieną vienas jaunuolis Vilniuje pasiėmė užtaisytą revolverį ir patraukė demarkacinės linijos link. Ją sėkmingai perėjus, jo laukė automobilis, kuris nuvežė į Kauną. Operacija pavyko. Kas tas jaunuolis? Apie tai kiek vėliau.
Tos pačios dienos vakare, maždaug apie 22 valandą karininkas Jurgis Bobelis su kariais nuvyko daryti kratos į Jono Niekrašo namus Putvinskio gatvėje. Krata vyko iki 3 valandos ryto, tačiau taip nieko ir nebuvo rasta. Atrodė, kad ir šį kartą prašauta pro šalį. Tačiau Bobeliui kilo mintis. Jis įsakė atvesti 230 vyrų kuopą, išrikiavo eilėmis ir liepė durtuvais badyti kiekvieną žemės pėdą.
Kitą dieną po J. Bobelio kratos, rugsėjo 23 dieną, į Vilnių atvyko Augustinas Voldemaras su dviem anglų karininkais. Jo automobilis sustojo prie lietuvių gimnazijos. Viena niekuo neišsiskirianti lietuvaitė Voldemarui perdavė paketą, kuriame buvo tai, ko ieškojo lietuvių karininkai – slapti dokumentai įrodantys, kad sąmokslas iš tiesų buvo organizuojamas.
Dabar buvo galima lengviau atsikvėpti. Sąmokslas tikrai buvo, jie nesirgo paranoja. Tačiau kaip lietuviams pavyko atskleisti šį sąmokslą? Kas tas paslaptingas jaunuolis, kuris iš Vilniaus išėjo ankstų rytą? Kas ta mergina, kuri perdavė Augustinui Voldemarui dokumentus? Kodėl Bobelis buvo toks užtikrintas dokumentų egzistavimu?
Moterys gelbsti Lietuvos valstybę
1918 metais buvo įsteigta Lietuvos kontržvalgyba. Jai vadovauti buvo pavesta ne kam kitam, o Liudui Girai. „Tai yra kontraversiškai pagarsėjęs poetas. Jis 1919 metais sėkmingai vadovavo žvalgybai, bet keturiasdešimtais metais jis prisidėjo prie valstybingumo praradimo. Kai kalbame apie asmenybes, tai nebūna vien tik balta ar juoda“, - apie pirmąjį kontržvalgybos šefą pasakoja Algimantas Kasparavičius.
Lėšų kuriantis valstybei nebuvo, patirties taip pat. Tačiau Gira sugalvojo, kad darbui reikia užverbuoti moteris. Tokį sprendimą šitaip aiškino pats L. Gira: „Jos, atrodė, pirmos ir geriausiai gali patirti visokius miesto gandus, be to, jos atrodė mums didžiausios idealistės, kurios tikrai dirbs nuoširdžiai ir neatlyginamai, vien iš idėjos“.
Moterų žvalgybininkių svarbą konstatuoja ir Č. Laurinavičius teigdamas, kad moterų žvalgyboje dirbo apie dvidešimt ir šios efektyviai padėdavo išaiškinti grėsmės valstybei atvejus. Viena iš tokių agenčių buvo Elzė. Tai jos slapyvardis. Tikroji pavardė – Kubiliūtė, o vardas - Marcelė. Ji šioje istorijoje suvaidins svarbų vaidmenį.
Galimas šnipas - Marianas Zyndramas – Koscialkovskis. Jis buvo Lenkijos žvalgybos skyriaus Vilniuje viršininkas ir tiesiogiai vadovavo lenkų POW organizacijai. Per Aldoną Čiarneckaitę jie gali prisikasti prie pačių slapčiausių lenkų planų. Tereikia, kad Aldona pakurstytų vieno jauno kareivio meilę.
Tas jaunuolis, kuris įsimylėjo Aldoną Čiarneckaitę, buvo Petras Vrublevskis. Būtent jis pranešinėjo apie lenkų planus Aldonai, o ši perdavinėjo informaciją į Kauną. Iš čia Mykolas Sleževičius ir žinojo apie rengiamą sąmokslą. Todėl ir buvo pasiruošęs rugpjūčio 28 naktį. Tačiau šių žinių nepakako. Reikėjo dokumentų.
Daukanto slapyvardį gavęs Vrublevskis dėl Aldonos ryžosi lemiamam žingsniui. Rugsėjo 20 dieną Koscialkovskis išvyko į Varšuvą. Tada Vrublevskis, turėdamas raktus, iš seifo išėmė perversmo planus. Dokumentai buvo perduoti agentei Elzei – Kubiliūtei, nes palaikyti ryšius su Aldona tapo per daug pavojinga.
Būtent Kubiliūtė ir perdavė šiuos reikšmingus dokumentus Voldemarui. O Vrublevskis buvo tas jaunuolis, kuris rugsėjo 21 dieną pasiėmė užtaisytą revolverį. Planavo nusišauti, jei jį prie demarkacijos linijos sulaikys lenkai. Remiantis jo žiniomis atlikta Bobelio aprašyta krata pas Niekrašą ir ten bus rasti dokumentai, kurie leido pradėti bylą prieš POW organizaciją.
Kaip baigėsi sąmokslininkams?
Sąmokslininkai buvo suimti, o vėliau ir teisiami. Teismas įvyko po metų – 1920 - ųjų gruodžio 11 – 24 dienomis. Taip apie teismą rašė dienraštis „Lietuva“: „Kaltinamųjų 117 asmenų. Iš jų 6 nuo pat suėmimo iki teismo dienos išbuvo kalėjime, 43 pabėgo, 1 pabėgęs mirė, 67 laisvi, kaipo sudėję užstatus ir davę parašus apie nesišalinimus. Bet 3 savaitės prieš teismą kai kurie jų vėl buvo suimti“.
Kariuomenės teismas buvo gailestingas. Tik šeši iš jų buvo nuteisti iki gyvos galvos, o kitiems – nuo 15 metų iki kelių mėnesių kalėjimo. Tačiau vykstant teismui atsirado kitų problemų. Vilnius buvo atimtas L. Želigowskio vadovaujamų karių. Tvyrojo didžiulė įtampa.
„Buvo ir kita aplinkybė. Kalėjime siautė šiltinė ir keletas iš kalinių mirė. Tai galimas daiktas, kad šita aplinkybė pasitarnavo tam, kad juos ėmė paleidinėti. Ir ypač prieš Klaipėdos perversmą buvo jie paleisti. Ar dalis, ar visi, bet buvo paleisti“, - teigia istorijos Česlovas Laurinavičius.
Kyla klausimas, kodėl teismas buvo toks švelnus? Juk po Želigovskio suvadinto sukilimo lietuviai turėtų degti kerštu. Istorikas Rimantas Miknys pateikia bendros praeities versiją. Tarp sukilėlių buvo ir dvarininkas Bistromas, kurio dvare kūrėsi POW skyrius.
Su POW netiesiogiai buvo susijęs ir Mykolas Romeris, kurį su kai kuriais dalyviais siejo giminystės ryšiai. Dalis jų liko nenubausti. Kodėl? Esminė to priežastimi Rimantas Miknys įvardija bendrą bajoriškąją linija ir bendrus lietuvių – lenkų tarpusavio ryšius. Ne paslaptis, jog minėtu metu su lenkų bajorais buvo susiję dalis svarbių Lietuvos politikų.
Didesnio konflikto niekas nenorėjo. Beje, didesnio konflikto nenorėjo ir pats J. Pilsudskis, pasakęs, kad daugiau tokių akcijų nerems. O kaip susiklostė Vrublevskio likimas? L. Gira menkino jo pasiekimus.