Sekmadienio Evangelija. Žodžio „efatá“ reikšmė

Palikęs Tyro sritis, Jėzus per Sidoną atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį. Ten atveda jam kurčią nebylį ir prašo uždėti ant jo ranką. Jis pasivedėjo jį nuošaliau nuo minios, įleido savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį, pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: „Efatá!“, tai yra: „Atsiverk!“

Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia. Jėzus jiems liepė niekam šito nepasakoti. Bet kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė. Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: „Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba.“ (Mk 7, 31–37)

Yra ne tik fizinis kurtumas, atskiriantis žmogų nuo socialinio gyvenimo. Egzistuoja dar viena mus kamuojanti negalia: tapome nebegirdintys ir Dievo atžvilgiu. Tai, kas apie Dievą sakoma, atrodo nemoksliška ir nebetinkama mūsų laikams.

Tapę nebegirdintys ar net kurti Dievo atžvilgiu, prarandame ir gebėjimą su juo kalbėtis, į jį kreiptis. Taip imame stokoti esmingai svarbaus suvokimo. Mūsų vidiniams jausmams iškyla pavojus sunykti.

Netekus tokio suvokimo, drastiškai ir pavojingai susiaurėja mūsų santykis su tikrove, mūsų gyvenimo erdvė grėsmingai apribojama: nebegirdime nebylaus negimusiųjų ir silpnųjų šauksmo, negebame šeimoje ir darbo kolektyve išgirsti bei išklausyti kitą.

Evangelistas Morkus Jėzaus ištartu aramėjišku žodžiu „Efatá – Atsiverk!“ tiesiogiai įvesdina mus į tą įvykį, kuris nutiko prieš du tūkstančius metų pagonių krašte Dekapolyje, dabartinėje pietų Libano teritorijoje.

Jėzus nori, kad išgydymas vyktų „nuošaliau nuo minios“ (Mk 7, 33). Jis, regis, taip elgiasi norėdamas, jog stebuklas liktų paslėptas nuo žmonių akių, idant nekiltų ribotų ar iškreiptų jo asmens aiškinimų.

Sprendimas pasivedėti ligonį į šalį lemia, jog gydymo akimirką Jėzus ir kurčnebylis yra vienu du, susiję nepakartojamu ryšiu. Jėzus tyloje prabyla į jį jam suprantama kalba – gestų kalba: paliečia jo liežuvį ir ausis. Taip atstatoma bendrystė, asmeninis santykis. Tad ir pirmasis žodis, kurį kurčnebylis gali išgirsti, yra būtent išganymo žodis: „Efatá – Atsiverk!“

Kas ten pasakoma ir padaroma nėra tolima praeitis: Jėzus tą patį naujai daro šiandien ir nuolatos. Krikšto apeigų pabaigoje prašoma: „Viešpats Jėzus Kristus, kuris padaro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba, tepadeda tau, kad nebūtum kurčias(-ia) Dievo žodžiui ir nebylys(-ė) jį garbinti.“

Vadinasi, per mūsų Krikštą Jėzus mus lygiai taip pat palytėjo ir ištarė: „Efatá – Atsiverk!“, kad padarytų mus gebančius girdėti Dievą ir taip vėl padovanotų gebėjimą kalbėtis su Dievu. Tačiau tas vyksmas, Krikšto sakramentas, kaip toks, nėra magiškas.

Krikštas atveria naują kelią. Juo esame įvesdinami į besiklausiančiųjų ir kalbančiųjų bendrystę – į bendrystę su pačiu Jėzumi, vieninteliu, mačiusiu Dievą ir todėl galėjusiu apie jį papasakoti (Jn 1, 18).

Per tikėjimą Jėzus nori padaryti mus savojo įsiklausymo į Tėvą bei kalbėjimo su juo bendrininkais. Pakrikštytojo kelias turi tapti augimo procesu, kai bręstama gyvenimui su Dievu ir išmokstama kitaip žvelgti į žmones bei kūriniją.