Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje.“ Tuomet jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas. (Mt 16, 13-20)
Pokalbis apie Jėzaus tapatybę vyksta Pilypo Cezarėjoje, apie 32 km į šiaurę nuo Galilėjos ežero: Pilypo, Erodo Didžiojo sūnaus, tetrarcho nuo 4 m. prieš Kr. iki 34 m. po Kr., teritorijoje. Atstatytas Paneaso miestas pavadintas Pilypo Cezarėja, norint atskirti jį nuo Cezarėjos uosto Samarijoje.
Anuomet žmonių nuomonės apie Jėzų Kristų buvo įvairios. Pirmiausiai išsigandusio Erodo mintis, kad Jėzus gali būti Jonas Krikštytojas, kuriam jis nukirsdino galvą, tačiau pastarasis iš tikro nenumirė arba kažkokiu būdu vėl sugrįžo į gyvenimą (Mt 14, 2).
Buvo ir kitokių nuomonių: kai kas manė, kad Jėzus yra Elijas. Pagal Senąjį Testamentą, Elijas nemirė, bet buvo paimtas į dangų (2 Kar 2, 11), todėl žydų liaudiškas pamaldumas raidiškai suprato Malachijo pranašystę, kad Elijas vieną dieną vėl sugrįš (Mal 3, 23). Dar kiti galvojo Jėzų laikė Jeremijumi, vienu iš populiariausių žydų pranašų, kurio istorijoje atsispindėjo Izraelio tautos kančia.
Šiandien taip pat galima išgirsti įvairių nuomonių apie Jėzų: pranašas, įsipareigojęs kurti geresnį pasaulį, laužantis tabu, nepaisantis baimės, leidžiantis prabilti išnaudojamiesiems; politinis kankinys, nes buvo maištininkas, kovojantis drauge su uoliaisiais žydais, norinčiais kraštą išlaisvinti nuo romėnų imperializmo ir ekonominės priespaudos.
Tokiame Jėzaus paveiksle atpažįstama revoliucinių ir socialinių pokyčių ideologiją. Iš kito atsakymo aiškėja, kad tai integralus žmogus, iš esmės įgyvendinęs visas žmogaus galimybes ir gali būti laikomas žmogiškosios egzistencijos prasme ir modeliu, toks Jėzus „nėra Dievas”, bet „jame yra Dievas”.
Nutinka įdomus dalykas: tie, kurie sutikdami Jėzų nenori keistis, nusprendžia pakeisti jį. Per du tūkstančius metų visos kristologinės (gr. „mokymas apie Dievo buvimą Jėzuje Kristuje“) erezijos rinkosi būtent šį kelią. Jų istorija kartojasi. Šių erezijų pristatytas Kristus iš pirmo žvilgsnio atrodo patrauklus, bet galiausiai tampa nenaudingas, nes nenurodo kelio, vedančio į priekį. Jis pristatomas, kaip žmogiškas idealas, kurį galima pakeisti kitu, dar patrauklesniu.
Iš visų šių nuomonių susidaro įspūdis, kad Jėzaus paveikslą suformulavo tik vėlesnis tikėjimas jo dievyste. Bet iš kur, tiesą sakant, turėjo atsirasti toks povelykinis tikėjimas, jei Jėzus iki Velykų nebuvo jo pagrindas? Ar ne Jėzaus procesas sinedrione parodo, kuo jis iš tikrųjų užkliuvo? Juk ne politiniu mesianizmu, koks buvo būdingas Barabui ir vėliau Bar Kochbai. Abu susirado sekėjų, ir abu sąjūdžius romėnai numalšino.
Jėzus papiktino tuo, kad laikė save lygiu su gyvuoju Dievu. Būtent to neįstengė priimti griežtai monoteistiškas žydų tikėjimas; būtent prie to ir pats Jėzus galėjo vesti tik pamažu ir laipsniškai: „Tuomet jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas“ (Mt 16, 20). Vėliau procesas romėnų atžvilgiu buvo paverstas procesu prieš politinį mesianizmą. Tačiau net Pilotas jautė, kad iš tiesų čia slypi kažkas kita, kad jam pasmerkti atiduotas ne iš tiesų politiškai daug žadantis „karalius“.
Mūsų visuomenėje vyrauja baimė, jog tikėjimas į Jo dievystę atitolins mus nuo Dievo. Atrodo, jog tai nedera su šiuolaikiniu pasaulėvaizdžiu. Tai gali būti tik mitai, graikų dvasios vėliau paversti metafizika (gr. „mokymas apie tai, kas glūdi „už“ gamtos daiktų“). Tačiau Kristų ir Dievą vieną nuo kito atskyrus, ima kilti abejonė, ar Dievas apskritai gali būti mums toks artimas.
Mūsų nenoras, kad taip būtų, atrodo tartum nusižeminimas. O kadangi už tariamai nusižeminusio mūsų realizmo slypi Dievo tolybės nuo pasaulio idėja, tai su juo susijusi ir Dievo artumo netektis. Kai Dievo nėra Kristuje, jis neišmatuojamai nutolsta, o kai Dievas nebėra Dievas su mumis, jis kaip tik yra nesantis Dievas, nes negalintis veikti Dievas yra ne Dievas.
Dėl baimės, kad per tikėjimą į Jėzaus dieviškąją sūnystę jis pernelyg nutolstąs nuo mūsų, yra kaip tik priešingai: jei jis yra buvęs tik žmogus, tai jau neatšaukiamai pasitraukė į praeitį, ir vien tolima atmintis neleidžia jo suvokti daugiau ar mažiau aiškiai.
Tačiau jei Dievas iš tikrųjų prisiėmė žmogystę, Jėzuje buvo tikras žmogus ir kartu tikras Dievas, tai Jėzus kaip žmogus dalyvauja visus laikus aprėpiančioje Dievo artumoje. Tada, ir tik tada, jis yra ne vien vakarykštis, bet ir esantis tarp mūsų, mūsų amžininkas mūsų šiandienybėje.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM