Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia.

Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.

Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė:

„Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.“

Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 1–14)

Iš šv. Leono Didžiojo († 461) „Pamokslų“

Džiaukimės, mylimieji, nes šiandien gimė mūsų Išganytojas. Neturi būti vietos liūdesiui, kai švenčiamas gyvenimo gimimas; jis mus pripildo džiaugsmo, nes mirties baimė įveikta ir mums pažadėta amžinybė.
Meskime šalin senąjį žmogų bei jo poelgius ir, dalyvaudami Kristaus gimime, atsisakykime kūno darbų. Pažink, krikščioni, savo garbingumą ir, tapęs dieviškosios prigimties dalininku, nebeįpulk į nedorą elgesį ir buvusiąją menkystę.
br. Ramūnas Mizgiris, OFM

Nuo šios linksmybės neatskiriamas nė vienas, nes yra viena bendra visuotinio džiaugsmo priežastis: mūsų Viešpats, nuodėmės ir mirties Nugalėtojas, neradęs nė vieno žmogaus be kaltės, pats atėjo jų visų išvaduoti.

Tedžiūgauja šventasis, nes jam artinasi garbės atlygis. Tepabunda nusidėjėlis, nes yra kviečiamas malonei. Tesuklūsta pagonis, nes yra šaukiamas į gyvenimą.

Džiūgaudami dėl Viešpaties gimimo angelai gieda: ‘Garbė Dievui aukštybėse’, ir skelbia: ‘o žemėje ramybė geros valios žmonėms’ (Lk 2, 14). Jie regi, kaip iš visų pasaulio tautų yra statoma dangiškoji Jeruzalė.

Todėl, mylimieji, Šventojoje Dvasioje per Sūnų dėkokime Dievui Tėvui, kuris, apstus gailestingumo, mus pamilo, mūsų pasigailėjo. Jis „mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi“ (Ef 2, 5), kad jame taptume naujai sukurtais naujais kūriniais.

Taigi meskime šalin senąjį žmogų bei jo poelgius ir, dalyvaudami Kristaus gimime, atsisakykime kūno darbų. Pažink, krikščioni, savo garbingumą ir, tapęs dieviškosios prigimties dalininku, nebeįpulk į nedorą elgesį ir buvusiąją menkystę.

Prisimink, kas tavo Galva ir kieno Kūno narys esi. Nepamiršk esąs išplėštas iš tamsybių valdžios ir perkeltas į Dievo šviesą bei karalystę.