Ir dar pridūrė: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto.“ Jis pasakė jiems palyginimą:
„Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: 'Ką čia man dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus'.
Galop jis tarė: 'Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!'
O Dievas jam tarė: 'Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?' Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą.“ (Lk 12, 13–21)
Šiandien pateiktą epizodą randame tik Luko evangelijoje. Žmogus iš minios prašo Jėzaus įsiterpti į jo ir brolio ginčą dėl palikimo.
Abu broliai klysta, nes jų ginčas kyla ne ieškant objektyvumo ir teisingumo, bet iš godumo. Tarp jų neliko nieko bendro, išskyrus palikimą, kurį reikia pasidalyti. Interesas nutildo bet kokį žmogišką jausmą. Turtas, kurį norėtų pasidalyti, iš tikrųjų padalija juos pačius.
Kad atskleistų šios elgsenos klaidingumą, Jėzus pateikia palyginimą apie turtingą žmogų, kuris mano būsiąs saugus daugybę metų, nes susikrovė gausiai gėrybių. Tačiau jau tą pačią naktį iš jo buvo paprašyta gyvenimo ataskaitos.
Jėzus užbaigia palyginimą žodžiais: „Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“ (Lk 12, 21). Ką reiškia tapti turtingu pas Dievą, Jėzus paaiškina šiek tiek vėliau toje pačioje Luko evangelijoje:
„Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės. Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“ (12, 33–34).
Šio pasaulio gėrybės neturi būti nei garbinamos, nei demonizuojamos, bet naudojamos pagal Davėjo valią.
Todėl yra verta, kad žmogus tai atmintų ir išsaugotų šį sveiko proto likutį, leidžiantį žmogui suprasti, jog ne jis yra gyvenimo ir turtų šeimininkas. Ir negali juo tapti. Deja, kartais tik mirtis atveda prie šios tiesos, sugrąžina prie žmogiškųjų ribų suvokimo, atveria vidinį žvilgsnį į dangų.
Viena Zanzibaro salos pasakų byloja: „Kartą moteris atėjo pasisemti vandens prie šaltinio, esančio tarp miško medžių. Prieš panardindama indą ji pastebėjo vandenyje nuostabų vaisių. Ištiesė ranką, norėdama jį paimti, bet vaisius dingo, ir vėl pasirodė, kai moteris ištraukė ranką iš vandens. Ir taip kelis kartus iš eilės.
Tada moteris pradėjo energingai semti vandenį iš šaltinio, bet, kai visą išsėmė, pamatė, jog vaisiaus ant dugno nebėra.
Beliūdėdama ji išgirdo balsą: „Kodėl ieškai apačioje? Vaisius viršuje...“ Moteris pakėlė akis ir pamatė ant vienos šakos virš šaltinio kybantį nuostabų vaisių, kurio tik atspindį matė vandenyje.“
Šiandien, kaip niekada anksčiau, mes laukiame visko iš žemės ir nieko iš dangaus; visko iš dabartinio gyvenimo ir nieko iš būsimosios šlovės ir amžinybės.
Pamirštame mūsų Viešpaties ir Išganytojo žodžius: „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!“ (Mt 16, 26).
Tačiau be amžinojo gyvenimo perspektyvos, be susitikimo su gyvuoju Dievu, kuris leidžia matyti kitame žmoguje dieviškąjį paveikslą, žmonija netenka drąsos atsiverti didesnėms gėrybėms ir nesavanaudiškoms iniciatyvoms bei įgyti naują perspektyvą ir vertinimo matą.