Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove. Jis pasiųs angelus, ir tie surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių.
Pasimokykite iš palyginimo su figos medžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara. Taip pat išvydę tai dedantis, supraskite, jog jis jau arti, prie slenksčio.
Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, kol visa tai įvyks. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis. Tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei sūnus, tik Tėvas“. (Mk 13, 24–32)
Matyti saulės užtemimą nėra retas dalykas. Informacijos priemonės iš anksto praneša, kada, kur ir kaip galima geriau stebėti šį gamtos reiškinį. Daugelis stebi per televiziją, net neišeidami iš namų, teisindamiesi, kad taip geriau matosi.
Šiandienos žmogus nebesistebi, nebesižavi, nebenustemba (ne)įprastais gamtos fenomenais, pavyzdžiui, sprogstančiais medžių lapais. Juose jau nebematomi, nebeperskaitomi ženklai, rodantys į kitą tikrovę.
Apie saulės užtemimą kalbama Jėzaus mirtyje (Mt 27, 45), o apie galutinį užtemimą – pasaulio pabaigoje (Mt 24, 29). Kodėl saulė turėtų užgęsti pasaulio pabaigoje?
Atsakymas paprastas: „Tai – natūralu, išsenka saulės energija ir pasaulis nustoja egzistavęs.“ Nutinka viskas kaip kūrimo metu, tačiau atvirkštine tvarka. Šviesa, kuri buvo sukurta pirma (Pr 1, 3), užgęsta paskutinė.
Vis dėlto biblinės pranašystės nėra nusakomos gamtos mokslų terminais. Tai galioja tiek kalbant apie kūrimą, tiek ir apie pasaulio pabaigą. Reikia ieškoti simbolinio paaiškinimo.
Saulės užtemimas yra gerai pavaizduotas Viešpaties atsimainymo ant Taboro kalno (Mt 17, 1–7) ikonoje, nutapytoje XV amžiuje Novgorode. Ką matė apaštalai šiame ypatingame regėjime?
Bažnyčios tėvai sako, kad jie regėjo pasaulį, koks jis bus po mirusiųjų prisikėlimo, t. y. regėjo būsimo pasaulio pradžią. Taip suvokė ir Novgorodo ikonografas.
Akimirkai jo dieviška tikrovė – besislepianti po žmogiška prigimtimi, kuri nežino „tos dienos ar tos valandos,“ – buvo lyg išlaisvinta, ir Jėzus pasirodė išoriškai tuo, kuo jis iš tikro yra: pasaulio šviesa (Jn 8, 12).
Už Kristaus – didelis apskritimas, kuris nėra panašus į šventųjų aureolę ikonose. Šis apskritimas yra saulės formos, tačiau juodas, tamsus. Kodėl?
Būsimo pasaulio šviesa yra tik Kristus: „Dangiškajam miestui apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jos žiburys yra Avinėlis“ (Apr 21, 23).
Bet Novgorodo mokyklos ikonoje pastebime dar vieną įdomią detalę: saulė ne tik nešviečia, bet, atvirkščiai, meta šešėlį. Šio pasaulio materialus spindesys meta šešėlį, t. y. tam tikra prasme aptemdo dvasinį pasaulį.
Būsimasis pasaulis yra apšviestas Kristaus. Jo spinduliai yra Mozė ir Elijas, atstovaujantys Įstatymą ir Pranašus. Žvelgiant iš šios šviesos perspektyvos, pasaulis keičia proporcijas, nes pasirodo tikėjimo šviesoje.
Kalnai yra maži, tinka tiktai kojoms atremti. Maži yra ir medžiai. Užtat dideli žmonės, kurie Dievo akyse yra svarbiausi. Uolos baltuoja, apšviestos Kristaus šviesa.
Kaip reaguoja šioje vizijoje apaštalai? Jonas ir Jokūbas parpuola kniūbsti ir užsidengia akis. Jie nėra įpratę prie tokios šviesybės, pasilieka užtemusios saulės šešėlyje.
Tik Petras išeina iš šio šešėlio, pagauna nuo Kristaus sklindantį spindulį ir pareiškia, jog gera čia būti. Kodėl būtent jam suteikiama ši privilegija?
Prieš užlipdamas ant Taboro kalno, Petras išpažino: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!” (Mt 16, 16). Tikėjimas, sako teologai, yra dangiškojo regėjimo pradžia, nes išlaisvina nuo juslinių iliuzijų ir veda į tiesą.
Vadinasi, žemėje sukurti daiktai ir gamtos reiškiniai egzistuoja tam, kad žmogui padėtų pasiekti tikslą, dėl kurio jis buvo sukurtas. Jų vertė yra santykinė, bet būtent dėl to ir tampa amžinųjų vertybių kelrodžiais.