R.Sadauskas-Kvietkevičius. Kas padės prezidentei išversti iš pareigų Z. Vaigauską?

Gera pagalvoti, kad jau pirmadienį baigsis visas rinkiminis erzelis ir nustosim vertinti kiekvieną naujieną ar viešai pareikštą nuomonę kaip naudingą arba žalingą kažkuriam iš kandidatų, demaskuoti ir vieni kitus įtarinėti paslėptos agitacijos kėslais.

Liberalai ir konservatoriai, periodiškai pakeiksnojantys vieni kitus, vėl pasijus sąjungininkais ir drauge tyčiosis iš darbiečių bei paksininkų, o socialdemokratai prisimins, kad yra kairioji partija. SMS žinutes siuntinės tik telefoniniai sukčiai, o ne kandidatai į merus. O per pavasarinę švarinimosi akciją mokinukai surinks į šiukšlių maišus paskutinius atokiose pakrūmėse vėjo plaikstomus rinkiminių plakatų draiskalus.

Išsimiegoję po rinkimų ir pasiginčiję, kas kurioje savivaldybėje juos laimėjo, o kas buvo rinkėjų išmestas iš mero pareigų kaip ašaka iš žuvienės, galėsime ramiai padiskutuoti, kokių sprendimų turime reikalauti iš politikų, kad Vyriausioji rinkimų komisija ne tik formaliai atliktų rinkiminių procedūrų vykdymo stebėtojo vaidmenį, bet taptų tikru demokratijos garantu.

Kritiškai VRK darbą įvertinusi prezidentė Dalia Grybauskaitė kovo 12 d. ne tik priekaištavo, kad Zenono Vaigausko vadovaujamos komisijos reakcija į rinkimų pažeidimus „yra pavėluota“ bet ir apibendrindama pasakė, jog VRK darbo kokybė „prastėja, o ne gerėja“ ir pasiūlė Seimui „galvoti apie galbūt net ir VRK ir jos vadovybės atnaujinimą prieš 2016 m. rinkimus“.

63 metų Zenonas Vaigauskas 1992–1994 m. buvo Vyriausiosios rinkimų komisijos narys, o nuo 1994 m. iki šiol – jos pirmininkas. Apsidairykite, kaip per tą laiką pasikeitė Lietuva, ir pabandykite aptikti dar bent vieną aukščiausios jos valdžios institucijos vadovą nuo to laiko tebeeinantį savo pareigas. Asmeniškai šio žmogaus, žinoma, truputį gaila ir man, kiek čia jam beliko iki pensijos, bet VRK yra pernelyg svarbi institucija mūsų šalies politinėje sistemoje, kad vadovaudamiesi tokiais motyvais leistumėm jos vadovui ramiai laukti užtarnauto poilsio.

Teko stebėti ne vieną VRK posėdį ir įsitikinau, kad būtent nuo jos pirmininko gebėjimų ar noro gilintis į svarstomą klausimą priklauso visos komisijos darbo rezultatai. Pirmininko nuostatos nematyti pažeidimų ten, kur įmanoma jų nematyti, permesti savo darbą teismams, vadovavimasis išankstinėmis nuostatomis ir polinkis bet kokius pažeidimus nurašyti kaip mažareikšmius, negalinčius esmingai iškreipti rinkėjų valios, primetamos visai komisijai. Pavienių jos narių pastangos per rinkimų tvarką nustatančių įstatymų medžius pamatyti visą demokratijos mišką meistriškai užgesinamos ir neatsispindi VRK sprendimuose.

Iš visų Lietuvos pakraščių plaukę pranešimai apie rinkėjų papirkinėjimą, vežiojimą ir agitavimą draudžiamu laiku bei ikiteisminiai tyrimai dėl rezultatų klastojimo pirmiausia liudija pakitusį pačios visuomenės nusiteikimą nebetoleruoti nesąžiningų rinkimų. Užaugo laisva karta, tikinti, kad galime susitvarkyti savo šalį skaidriai ir sąžiningai. Todėl atsiranda poreikis turėti ir kokybiškai savo darbą atliekančią, iniciatyvią bei drąsią VRK vadovybę. Tokią, kuri ne ieškotų būdų kaip nors nurašyti visus pažeidimus į abejotinus ir nereikšmingus, o pati siūlytų sprendimus, kaip tas rinkimų tvarkos spragas, kuriomis bando piktnaudžiauti nesąžiningi kandidatai bei partijos, nedelsiant užkamšyti.

Sąžiningi rinkimai neįmanomi be vienodų kandidatų galimybių skleisti rinkėjams informaciją apie save. Dabartinė VRK toleravo ministrų, viceministrų, merų ir jų pavaduotojų naudojimąsi tarnybine padėtimi agituojant už savo partiją ar save, todėl rinkimų kampanijos metu jie keliskart dažniau kerpa naujų ir suremontuotų rūmų atidarymo juosteles, išdalina kalnus padėkos raštų bendruomenių nariams, braunasi į pokalbių ir muzikines televizijos laidas. O kur dar žiniasklaidos palankumo pirkimas savivaldybių kontroliuojamų įmonių reklamos užsakymais. Administracinių resursų naudojimas veikiant rinkėjų apsisprendimą, primenantis V. Janukovičiaus laikų Rytų Ukrainą, negali būti užfiksuotas įprastomis rinkimų stebėsenos priemonėmis balsavimo dieną. Rasti būdų patenkinti visuomenės poreikį tai įveikti galėtų tik VRK, sugebanti ne vien matyti įstatymo raidę, bet ir suvokti demokratijos veikimo principus bei nuoširdžiai trokštanti tobulesnio jų veikimo.

Šiuo metu dirbanti VRK buvo patvirtinta 2012 m. birželį, o jos įgaliojimai baigsis po 2016 metų Seimo rinkimų. Prezidentės iniciatyva nelaukti kadencijos pabaigos ir anksčiau keisti VRK vadovybę gali užstrigti Seime, kuris skiria komisijos narius ir jos pirmininką slaptu balsavimu.
Seimo valdančiosios daugumos ir premjero Algirdo Butkevičiaus nuomonė apie VRK darbo rezultatus gerokai skiriasi nuo prezidentės. Verta prisiminti, kad pats Z. Vaigauskas visada buvo vadinamas socialdemokratų žmogumi, o į VRK dirbti atėjo iš anuometinės LDDP sekretoriato konsultanto ir Algirdo Brazausko vyriausybės referento pareigų. Seimo pirmininkės vadovaujamai Darbo partijai ir tvarkiečiams prieš 2016 m. rinkimus taip pat nėra jokio intereso, kad atsinaujinusi VRK pradėtų domėtis, kodėl būtent šių politinių jėgų skyrių provincijoje atstovai dažniausiai būna minimi pranešimuose apie balsų pirkimą.

Išversti Z. Vaigauską iš pareigų D. Grybauskaitei pavyktų tik pasitelkus stiprų neabejingos visuomenės, reikalaujančios sąžiningų rinkimų jau dabar, o ne kažkada ateityje, spaudimą Seimo valdančiosios koalicijos nariams. Nes vien Seimo opozicijos, seniai apie tokią galimybę svajojančios, balsų tam tikrai nepakaks.