R.Sadauskas-Kvietkevičius. Kam prireikė užčiaupti D. Grybauskaitę?

Dar nesibaigus Tarptautinei Andriaus Užkalnio smerkimo savaitei, kurioje jau spėjo sudalyvauti visi nematantieji arba nenorintieji matyti skirtumo tarp pradinukų patyčių iš nesugebančio apsiginti klasės tylenio ir kritiškos nuomonės apie viešų asmenų veiklą žiniasklaidoje, žygį už politkorektišką kalbėjimą pratęsė eurokomisaras Vytenis Povilas Andriukaitis.

Jei dabar čia nusistebėčiau, kaip reabilitacija Druskininkuose galėjo paveikti jo požiūrį į Lietuvos užsienio politiką, nebūčiau su jumis visiškai sąžiningas. V.Andriukaitis ir anksčiau nebuvo pastebėtas plojantis griežčiausiems prezidentės Dalios Grybauskaitės pasisakymams apie Rusiją.

Tiesiog jo nuomonės apie tai niekas neklausė, nes būdamas sveikatos apsaugos ministru jis iki soties prišerdavo sensacijų ištroškusius žurnalistus keistais pasisakymais savo valdomoje srityje. Tai sovietinę sveikatos apsaugos sistemą išliaupsindavo, tai vieningo pagalbos telefono projektui sumanė pasipriešinti. 

Ilgai stebėję tokius V.Andriukaičio pasisklaidymus socialdemokratai galų gale rado mandagų ir nežeminantį būdą jo atsikratyti. Vos tik pasibaigė dar Andriaus Kubiliaus vyriausybės ir anuometinės konservatorių bei liberalų Seimo daugumos deleguoto Europos Komisijos nario Algirdo Šemetos kadencija, pasiūlė į jo vietą V.Andriukaitį. Na, ne visai į jo vietą, nes A.Šemeta buvo komisaras, atsakingas už finansinį programavimą ir biudžetą, o V.Andriukaičiui teko sveikata ir maisto sauga.

Kurį laiką tokia garbinga tremtis buvo naudinga ir pačiam politikui, ir jį delegavusiai LSDP, kol sausį it perkūnija per šlapdribą trenkė skandalas, kai Lietuvos deleguotas eurokomisaras esą sudarė galimybę Rusijai rinktis, kuriai iš Europos Sąjungai šalių panaikinti maisto produktų embargą. Tuomet Prezidentūra pavadino V.Andriukaičio darbą apgailėtinu ir paragino už tai prisiimti atsakomybę, o šis atsikirto, kad D.Grybauskaitė kalba neatsakingai ir vadovaujasi nepatikrintais gandais.

Buvo panašu, kad konfliktas tuo ir pasibaigė, nes socialdemokratams pastaruoju metu visai pakenčiamai pavykdavo sutarti su prezidente – Algirdas Butkevičius vengė kištis į užsienio politiką, D.Grybauskaitės kritikos susilaukdavo ne LSDP, o darbiečių ir tvarkiečių ministrai, eurokomisaras buvo toli nuo Lietuvos ir niekas jo veikla nesidomėjo.

Netikėta V.Andriukaičio liga privertė jį ilgesniam laikui sugrįžti į Lietuvą, o drauge ir į Lietuvos politiką. O čia dar pasitaikė LSDP suvažiavimas, partijos garbės pirmininko titulo suteikimas, audringi plojimai, į jį nukreiptos televizijos kameros... Tokios progos atsilyginti D. Grybauskaitei už sausį patirtą pažeminimą daugiau gali ir nepasitaikyti.

Ką reiškia V.Andriukaičio pasiūlymai atimti iš D.Grybauskaitės teisę atstovauti Lietuvai Europos valstybių ir vyriausybių vadovų taryboje ir užsienio politikoje „neskaldyti Europos savo per daug radikalia pozicija“ tokiu metu, kai Ukrainos rytuose vis dažniau pasigirstantys šūviai leidžia numatyti greitą paliaubų žlugimą, o Rusija aktyviai ieško sąjungininkų Europos Sąjungoje, kurie padėtų sušvelninti jai taikomas sankcijas?

Svarbiausi sprendimai ES priimami bendru sutarimu, derinant radikaliausius pasiūlymus iki visiems priimtino kompromiso. Jeigu kelios šalys siūlo spjauti į Krymo užgrobimą bei agresiją Donbase ir draugauti su Vladimiru Putinu, o maždaug tiek pat valstybių kalba apie būtinybę jį pasmerkti ir nubausti, tai yra didžiausia tikimybė, kad kompromisas bus pasiektas paliekant galioti iki šiol buvusias nuosaikias sankcijas ir teikiant finansinę pagalbą Ukrainai. Lietuvos pasitraukimas iš radikalių Rusijos kritikų stovyklos į jos draugų būrelį ir netgi paprasčiausias pozicijos sušvelninimas reikštų jėgų pusiausvyros pasikeitimą V.Putino naudai.

Rusijos karinės grėsmės Baltijos šalims, kurią jau seniai mato ne tik D.Grybauskaitė bei Seimo opozicija, bet ir NATO kariniai specialistai, ignoravimas reikštų atsitraukimą nuo to, ką jau pavyko pasiekti. Kam tuomet sąjungininkams išlaidauti kuriant greitojo reagavimo pajėgas ir siunčiant savo tankus į bendras pratybas Baltijos šalyse, jeigu mes patys, drauge su V.Andriukaičiu, imsime vadinti psichoze nuogąstavimus, kad esame pafrontės valstybė?

Griežti D.Grybauskaitės pasisakymai apie V.Putino Rusiją kaip teroristinę valstybę sugrąžino Lietuvai regiono lyderės vaidmenį ir pelnė už savo šalies europietišką pasirinkimą gyvybes aukojančių ukrainiečių pagarbą bei dėkingumą.

Tačiau ne tik Rusijoje, bet ir ES bei Lietuvoje daug ką toks kalbėjimas verčia jaustis nejaukiai, trukdo pakartoti 2008 m. scenarijų, kai Rusijos okupuotose Gruzijos teritorijose dar smilko sudegintų gruzinų sodybų griuvėsiai, o Vakarai suskubo perkrauti santykius.

Politkorektiškas aptakus kalbėjimas, vadinant Rusijos teroristus Donbase kokiais nors kovotojais, o pačią Rusijos agresiją – konfliktu Ukrainoje, slepiant nuo visuomenės žinias apie Rusijos specialiųjų tarnybų veiklą Lietuvoje, ne apsaugos mus nuo, pasak V.Andriukaičio „panikos, baimės ir bereikalingų aistrų“, o sukurs apgaulingą saugumo iliuziją.

Griūvant pasaulio stabilumą ir taiką ne vieną dešimtmetį užtikrinusiai tvarkai, keista būtų reikalauti, kad apie tai būtų kalbama švelniais ir aptakiais žodžiais, kurie, neduok Dieve, ko nors neįžeistų ir neįskaudintų.