60 mln. eurų skylei valstybės biudžete, atsiradusiai po balsavimo dėl pridėtinės vertės mokesčio lengvatos maitinimo sektoriui pratęsimo iki 2023 m. pabaigos, užkamšyti būdų Vyriausybė kaip nors ras. Pasitaškę skambiomis frazėmis apie pažeistą koalicijos sutartį ir sulaužytą pasitikėjimą valdančiosios daugumos politikai netruks prisiminti rūsčią realybę, kad kitų koalicijos partnerių paimti tiesiog nėra iš kur. Likus iki Seimo rinkimų mažiau kaip porai metų nei socialdemokratai, nei skvernelininkai į valdančiąją daugumą nesiveržia.
O jeigu juos pavyktų suvilioti, tai dar nereiškia, kad šie paskui ramiai stebėtų, kaip konservatoriai vykdo savo programą, ir romiai rupšnotų jiems padalytas ministerijas. Dar mažiau tikėtina nauja koalicija su Ramūno Karbauskio Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, išsigryninusia iki Šeimų maršo lyderių kėlimo į merus savivaldos rinkimuose.
TS-LKD koalicija su Laisvės partija ir Liberalų sąjūdžiu, įpusėjus kadencijai, lieka kaip santuoka, kurioje jaunystės aistros jau seniai išblėsusios, slampinėjant po namus erzina ne vietoje numestos kojinės ir šuniui išlaižyti palikta lėkštė, o kiekvienas bandymas išsiaiškinti, kur tirpsta šeimos biudžeto pinigai, virsta triukšmingu santykių aiškinimusi.
Kaimynai girdi riksmus, bet tik juokiasi ir policijos dar nekviečia, nes puikiai žino, kad galiausiai sutuoktiniai susitaikys, o kitą dieną dalysis feisbuke mielais bendro pasivaikščiojimo po parką vaizdeliais.
Artimiausias koalicijos barnis numatytas, kai Seime vėl neužteks balsų net ir visiškai kompromisiniams „žolės“ dekriminalizavimo ir partnerystės įteisinimo įstatymams. Finansų ministerija, savo ruožtu, gali nė nesvajoti, kad artėjančių rinkimų akivaizdoje kas nors iš liberalų balsuotų už didesnį savarankiškai dirbančių asmenų apmokestinimą.
Tačiau savo noru niekas iš valdžios nesitraukia, nes vien pats buvimas valdančiojoje koalicijoje ir kelių ministerijų kontrolė suteikia galimybių įgyvendinti nemažai smulkių pažadų savo rinkėjams.
Didžiausias iššūkis konservatorių laukia ne santykiuose su koalicijos partneriais, o savo pačių viduje. Tas iššūkis turi vardą bei pavardę – Laurynas Kasčiūnas.
Šį kartą netgi nepriminsiu Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko jaunystės klaidžiojimų pas labai jau egzotiškus tolimosios dešinės veikėjus, nes tikiu, kad kiekvienas turime teisę jaunystėje pašėlioti, maištauti prieš nuosaikų ir solidų suaugusiųjų pasaulį, ieškoti savo kelio aplinkiniais šunkeliais, įkliūti su kanapių suktine ar baltų saulės ženklu kišenėje. Sutarkime, kad po kelių dešimtmečių tai neturėtų tapti kliūtimi dalyvauti politikoje, bet ir oponentai turi teisę iš tokių nuotykių pasijuokti.
TS-LKD yra skėtinė organizacija, subūrusi skirtingų pažiūrų politikus, kurių išpažįstamos vertybės tarpusavyje kartais gali skirtis labiau, negu nuo varžovų iš kitų partijų. Liberalusis konservatorių sparnas, susibūręs apie TS-LKD pirmininką Gabrielių Landsbergį ir partijai vis dar nepriklausančią premjerę Ingridą Šimonytę, savo pažiūromis ne itin skiriasi nuo nuosaikesnių liberalų. Kita vertus, tokie pasaulėžiūrų skirtumai nėra vien konservatorių problema – pakanka prisiminti, kaip Liberalų sąjūdžio „agroliberalai“ balsuoja prieš Partnerystės įstatymo projektą drauge su opozicija ir TS-LKD krikdemais.
Po kiekvienų partijos vadovybės rinkimų krikdemiškoji TS-LKD mažuma jaučiasi nuskriausta. Ir tik 2020 m. kandidatų į Seimą sąrašo formavimo procedūra, kai partiečių balsavimas lėmė būsimas vietas, suteikė vilties krikdemų lyderiui L. Kasčiūnui ateityje perimti partijos vairą. O kadangi antroji G. Landsbergio vadovavimo TS-LKD kadencija artėja prie pabaigos, tai tokia galimybė vis labiau veikia NSGK pirmininko elgesį. Galima susidaryti įspūdį, kad kiekvienas partietis, kurio reitingai pradeda augti, L. Kasčiūno akyse tampa galimu konkurentu dėl partijos pirmininko posto, kurį nedelsiant reikia pradėti triuškinti.
Glaudžiai tarpusavyje susijusios nacionalinio saugumo, krašto gynybos ir užsienio politikos sritys visada buvo TS-LKD stiprybės šaltinis. Ramiais laikotarpiais oponentai šaipėsi, kad konservatorius ir sapnuose „rusai puola“, bet nuo 2014 m. darėsi vis aiškiau, jog Rusijos grėsmė nėra tik įsivaizduojama. Net ir būdami opozicijoje konservatoriai sugebėdavo primesti valdantiesiems savus užsienio politikos vektorius, pasinaudodami pilietinės visuomenės spaudimu neiti su Kremliumi obuoliauti ir Prezidentūros galiomis, kai joje dešimtmetį šeimininkavo Dalia Grybauskaitė.
Tačiau dabar TS-LKD praranda gebėjimą tvirtai kalbėti vienu vardu, kai NSGK įsivelia į viešus apsižodžiavimus su krašto apsaugos ministru Arvydu Anušausku, o Gitano Nausėdos Prezidentūra mėgaujasi galimybe tapti jų ginčų arbitre. Su NATO partneriais konfidencialiai aptarti reikalai staiga atsiduria lietuviškų naujienų portalų antraštėse, o už L. Kasčiūno nugaros rankas trinantis jo pavaduotojas NSGK „žaliavalstietis“ Dainius Gaižauskas gaudo kiekvieną galimybę pakurstyti nesutarimus tarp konservatorių.
L. Kasčiūnui teko atsitraukti, kai Valstybės gynimo taryboje Prezidentūra neparėmė jo sumanymo atiduoti ar bent paskolinti Ukrainai mūsų haubicų „PzH 2000“ ir oro gynybos sistemų NASAMS. Bet noras pademonstruoti savo galią krašto apsaugos ministrui virto skubiu įstatymo dėl Vokietijos karių brigados priėmimo Lietuvoje rengimu. Vokiečiai ir vėl bus nustebinti, bet ristynės partijos viduje juk svarbiau už tarptautinį mūsų šalies prestižą.
Mano žiniomis, šį savaitgalį krašto apsaugos ministras ir Seimo NSGK pirmininkas Merkinėje dalyvaus paminklo partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui atidengimo šventėje. Todėl turiu slaptą ir niekuo nepagrįstą viltį, kad susitikę tokioje vietoje, jie sugebės pakartoti tai, ką padarė Lietuvos partizanai – grėsmės akivaizdoje atidėti savo pasaulėžiūros skirtumus ir asmenines ambicijas. Vardan tos.
