Tai yra tiesioginė istorijos politikos nebuvimo pasekmė, kai net po trisdešimt ketverių Nepriklausomybės metų nėra atsakyta į klausimus, kas mūsų istorijoje yra didvyriai, kas niekšai, o kas – tiesiog žmonės, kurių talentai ar veikla daro juos svarbius tam tikrose srityse, tačiau dėl savo darbų ar pasirinkimų jie nėra verti postamento.
Tokia situacija pavojinga ne tik todėl, kad vieši ginčai be ambicijos į diskusijų lygmenį virsta pletkų lygio triukšmu bei neapykantos čiurkšlėmis: nuo pačių šlykščiausių epitetų nekenčiamam, jau mirusiam ir negalinčiam pasisakyti praeities veikėjui iki etikečių klijavimo vienas kitam, nes ne tą poziciją palaiko.
O kuri pozicija yra ta?
Neturėdami istorijos politikos, negebėsime formuoti ateities tikslų ir būsime pasmerkti nuolatinei šaltojo pilietinio karo būsenai. Nes kai nėra tikslo sukurti istorijos politiką, nevyksta ir konstruktyvios diskusijos, visuomenė pasitenkina ta „tiesa“, kuri garsiau ar organizuočiau apginama.
Formuojasi pavojinga būsena: kieno valdžia – to tikėjimas. O tiesa – reliatyvi.
O juk bet kokios tautos ir valstybės ateitis priklauso nuo jos šaknų tvirtumo – istorijos ir tapatybės gyvavimo dabar. Būtent todėl okupacinės valdžios stengiasi ne tik įvesti savo įstatymus ir tvarką, bet ir perrašyti istoriją, nuvainikuoti didvyrius ir iškelti menkystas. Nes, kaip mūsų himno žodžiuose teisingai pasakyta, perfrazuoju, iš praeities stiprybės semtis reikia. O jei praeityje nėra didvyrių, tik menkystos, tokia tauta, valstybė bus pasmerkta likti tik objektu tiems, kas turi savo didvyrius ir todėl yra veikiantys objektai.
Nuo amžių amžinųjų kiekviena dėl savo laisvės kovojanti tauta rėmėsi į žemę, kurioje miega jos didvyriai, sėmėsi drąsos ir ryžto iš kilniausių valstybės kūrėjų bei valdovų.
Tiek sukilėliams, tiek partizanams buvo aišku, ir kas yra praeities didvyriai, ir kas jų siekiniai.
Sovietmetis viską nubraukė.
Kas šiandien mūsų didvyriai ir koks pagrindinis mūsų kaip tautos ir valstybės ateities tikslas?
Nežinodami, kas esame, iš kur ateiname, nesutarsime dėl ateities tikslų.
Kaip tik tokį vertybinį vakuumą ir matome nuo įstojimo į NATO ir Europos Sąjungą (ES) laikų. Lietuva neturi jokio ilgalaikio tikslo: tai ji tiltas tarp Rytų ir Vakarų, tai demokratijos eksportuotoja, tai Šiaurės žvaigždė.
Politikai neturi vizijos, jie žongliruoja nieko nereiškiančiomis frazėmis. Vietoje tikslo ieškojimo turime ieškojimo imitaciją bijodami atsisukti į savo istoriją.
Didžioji mūsų bėda, kad atkūrus Nepriklausomybę desovietizacija neįvyko. Komunistų partija nebuvo pripažinta nusikalstama organizacija, visi KGB bendradarbiai neišviešinti, buvo paskleistas mitas „ir tuomet dirbome Lietuvai“ ir buvusi nomenklatūra įsijungė į valstybės valdymą.
Moralinis reliatyvizmas, dėl kurio galutinai ir vienareikšmiškai nebuvo pasmerktas režimas ir jo kolaborantai, šiandien įgavęs naujas veikimo formas, tarpsta toliau.
Aksioma, kad istoriją rašo nugalėtojai. Sovietai tai puikiai perprato, todėl pasistengė, kad ir Nepriklausomybės atkūrimas netaptų jų pralaimėjimu. Daugeliui jų ir Nepriklausomybė reiškė naujas galimybes versle, politikoje ir proteguojant savo atžalas. Tereikėjo laiku išversti kailį.
Desovietizacija neįvyko ir mūsų kultūroje bei viešosiose erdvėse.
Daugelis partizanų mirė vieniši ir apleisti, neįvertinti, neišklausyti. Daugelis stribų mirė nenuteisti ir net neįvardyti.
Tai irgi istorijos politikos nebuvimo pasekmė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) – jau per tolima praeitis, o didvyriška partizanų kova – neparanki buvusiems komunistams. Todėl verčiau ją ignoruoti, pamiršti, dar geriau – suteršti.
Net kai dar likusieji gyvi kalba iš tribūnų, kaip kad, pavyzdžiui, Jonas Kadžionis ir prašo pastatyti paminklą Vyčiui, jų neklausoma, neva, seni ir nusikalba.
Savo jaunystę ir talentus kartu su gyvenimu Lietuvos laisvei paskyrę tikrieji talentai – vis dar neįtraukti į mokyklų programas, o jų pavardės pernelyg mažam skaičiui žinomos.
Partizanas Bronius Krivickas rašė:
Tik jei staiga, likimo burtui puolus,
Nuo kulkos tektų krist baltoj pusny,
Ateik, žiema, prie mano šalto guolio
Ir būki man švelni:
Užkalk mane į melsvo ledo karstą,
Susupus nuostabaus baltumo audiniais,
O melsvą karstą šaltis teapžarsto
Žėruojančiojo šerkšno garbiniais.
Panašu, kad visas partizaninio karo heroizmas vis dar stiklo karste tebėra įkalintas. Kaip ir jų kūryba.
B. Krivickas buvo ne tik talentingas poetas, bet ir didvyris. Ar teisinga, kad jo (ir daugelio kitų talentingų, laisvės kovose žuvusių) vardai per daugiau nei trisdešimt laisvės metų mažiau žinomi nei nusikaltėlio, išdaviko Kosto Kubilinsko ar kontroversiškosios S. Nėries?
Istorija kažkuo panaši į sporto varžybas – prisimenamas tik rezultatas. Visai nesvarbu, ar varžybos laimėtos per klaidą ar atsitiktinumą – jos laimėtos; visai nesvarbu, ar okupacinė valdžia suklaidino ar privertė – žmogus paliko savo pėdsaką istorijoje. Ir jis yra toks, koks yra.
S. Nėries vardo mokykla nėra jos kaip poetės atminimo įamžinimas. Tai jos kolaboravimo įpaminklinimas, nes mokykla Vilniaus centre niekaip nesusijusi su jos biografija ar kūrybine veikla. Tai sovietinės nomenklatūros atžaloms skirta mokykla (panašiai, kaip spec. ligoninė, spec. poliklinika, spec. parduotuvės ar spec. poilsio namai), o jos pavadinimas turėjo anuomet simbolinę prasmę. Tebeturėjo ir iki sprendimo jį pagaliau pakeisti.
Nes simboliai gyvuoja ir kalba net tada, kai nebėra tos santvarkos, kurią jie reprezentuoja.
Tai nereiškia, kad S. Nėris ar kiti turėtų būti ištrinti iš mokyklinių programų ir vadovėlių. O ji pati koliojama ir keikiama. Priešingai, kūrybos ir biografijos analizė gali būti edukacija moksleiviams, mokanti juos klausti, analizuoti, užduoti klausimus: o kaipgi jos vietoje pasielgčiau aš?
Prisitaikėlių kūryba ir kovotojų kūryba. Ar mūsų moksleiviai tikrai nepajėgūs vertinti, analizuoti per šią prizmę?
Atmintis nėra lygu paminklas. Atmintis liudija ir perspėja. Moko. Paminklai – adoruoja ir šlovina.
Todėl A. Smetonos įpaminklinimas įamžintų ne tik jo kaip pirmojo prezidento nuopelnus, bet ir lemtingą sprendimą trauktis bei negebėjimą įtikinti Vyriausybės priešintis (jei tai dar būtų atleistina demokratiškos valstybės vadovui, tai Tautos Vadu pasivadinusiam ir perversmo būdu valdžią gavusiam prezidentui tenka ir didesnė atsakomybė).
Ar tai turi būti adoruojama ir šlovinama?
Šiandien neturėdami istorijos politikos mes esame pasmerkti dideliems ir mažiems tarpusavio karams.
Pastebėjot, istorija dabar savotiškai marginalizuojama? Pasakojamos daiktų istorijos, buities istorija, mažumų istorijos. Tai įdomu. Tačiau tai tik šalutiniai gyvenimo artefaktai kažkodėl tampantys centriniais.
Ir mes, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikuonys Vilniuje, mūsų valdovų mieste, vis dažniau negalime susikalbėti lietuvių kalba ir matome, kaip mūsų istorijos gviešiasi baltarusiai licvinistai.
Nes jie supranta, jog kieno istorija – to ir ateitis.
