R.Bogdanas. FNTT skandalas, partinė globa ir dvaro žaidimų taisyklės

 (421)
Turi būti labai rimta priežastis, kad Lietuvos prezidentė viešai pabrauktų prieš plauką valdantiesiems. Sykį jau esame turėję tokią situaciją, kada prezidentu tapęs Algirdas Brazauskas sėdėjo niekam nereikalingas Daukanto aikštėje, o valstybę valdė Gedimino prospekte dominuojantys konservatoriai. Dalia Grybauskaitė ne iš tų, kurie mielai leistųsi paliekami ramybėje.
Vytautas Giržadas, Vitalijus Gailius
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Todėl pagrindinis klausimas yra: vardan ko atsisakyta patenkinti Andriaus Kubiliaus pageidavimą atstatydinti Raimundą Palaitį? Kokia raudona linija yra peržengta, kad Prezidentūra nebegali pritarti dėl šventos ramybės?

Dauguma supranta, kad ramybės labai reikia, kai seimo dienotvarkėje - strateginiai sprendimai energetinės nepriklausomybės byloje. Tam pritaria ir prezidentė, ir konservatoriai. Lyginant su suskystintų gamtinių dujų terminalo ar Visagino AE svarba Lietuvai, kelių atleistų pareigūnų ir ministro personalijos yra žymiai mažesnės reikšmės klausimai. Nebent jie atstovautų kažkokią labai reikšmingą pasirinktą kryptį, nebent per juos būtų įgyvendinami dideles pasekmes turintys uždaviniai. Juk, pavyzdžiui, premjerų Šleževičiaus ar Vagnoriaus triukšmingą baigtį nugulė užmarštis, o Būtingės naftos terminalas iki šiol yra vienintelis energetikos langas į Vakarus.

Konservatorių išgyvenimai dėl ypatingos atleistų pareigūnų kompetencijos panašūs į krokodilo ašaras tiems, kas prisimena atleistų VSD karininkų likimą. Matant aibes pavyzdžių, kaip Lietuvoje mokama priglausti tarnyboje saviškius, už taksi vairo sėdintis buvęs kontražvalgybininkas reiškia tik viena – panaudotas ir nebereikalingas. Visa esmė ta, kad valstybei gal ir reikalingas, tačiau tai nesvarbu, kada esi nebereikalingas partijai.

Aktyviai ėmęsi labai rimtų tyrimų, FNTT vadovai pateko į nematomą partinės sistemos lauką, kur vyrauja mano minėtos klubinės neviešos taisyklės. Ir jie tas taisykles priėmė, kad galėtų sužaisti savo partiją. Kitaip tariant, imdamasis didelės operacijos, turi užsitikrinti rimtą užnugarį. Kaip matosi iš dabar mūru už juos stojusių konservatorių, tą užnugarį jie užsitikrino.
Ramūnas Bogdanas

Tokia padėtis yra visuotinė, kadangi Lietuvos partinė sistema panaši į klanų sistemą, kur didžiausia vertybė yra lojalumas. Klano požiūriu tai yra teisinga, nes jo tikslas yra jis pats. Lietuvoje partijos pamiršo, kad jos yra ne „omnis“ (lot. viskas) o „pars“ (dalis), ir jų tikroji prigimtis yra tenkinti visuomenės poreikius, rasti tų poreikių įgyvendinimo būdus, o ne pajungti valstybės svertus savo poreikiams tenkinti. Savo labui valdė komunistų partija, tą ryškiai pademonstravo nepriklausomybės pradžioje valdžią paėmusi jos įpėdinė LDDP, iš jos patirties sėmėsi konservatoriai ir mažesnieji mokiniai.

Taip ir liks, kol partinė sistema veiks kaip pati save tenkinanti ir kol joje vyraus slaptos bizantiško žaidimo taisyklės. Savaiminiai pokyčiai įvyks tik tada, kai užsikimš tiek kapiliarų, kuriais atiteka visuomenės palaikymas, kad sistemai ims grėsti gangrena. Valstybei, kaip organizmui, tai ne į sveikatą. Kuo didesnis užterštumas, tuo daugiau jėgų atima apsivalymas.

Prezidentė, išėjusi vakarietišką Briuselio mokyklą, stengiasi ištraukti Lietuvos politinį gyvenimą iš pažinčių – paramų miglos, apgaubusios visą valstybės valdymą kaip rytietiški smilkalai. Tai yra jos, kaip ES šalies vadovės, pagrindinė priedermė. Ir aš tikiu, jog tai yra ir jos pagrindinis tikslas.

Štai šitoje vietoje aptinkame raudoną liniją, kurios peržengti prezidentė negali, jei laikosi savo esminės nuostatos: valstybės tarnybos privalo tarnauti valstybei. Ant kitos svarstyklių lėkštės guli abejotinos vertės populiarumo reitingai, nes atleistieji FNTT vadovai, kaip ir visi skriaudžiamieji, susilaukia atjautos visuomenėje.
Kai kas sako, kad neapginti pareigūnai yra demoralizuojantis signalas visoms tarnyboms, įspėjantis pasitenkinti kioskų priežiūra ir nekapstyti giliau. Niekas nėra prikišęs prezidentei, kad ji suinteresuota ką nors dangstyti, todėl toks jos veiksmų aiškinimas yra be pagrindo. Aktyviai ėmęsi labai rimtų tyrimų, FNTT vadovai pateko į nematomą partinės sistemos lauką, kur vyrauja mano minėtos klubinės neviešos taisyklės. Ir jie tas taisykles priėmė, kad galėtų sužaisti savo partiją.

Kitaip tariant, imdamasis didelės operacijos, turi užsitikrinti rimtą užnugarį. Kaip matosi iš dabar mūru už juos stojusių konservatorių, tą užnugarį jie užsitikrino. Kodėl prezidentė neužstojo generolo, kurio kandidatūrai į FNTT vadovo postą ji neseniai buvo pritarusi ir kurio darbai byloja, kad jis tame poste ne kelnių trinti atsisėdo? Puse lūpų buvo prasitarta apie priežastį, pasiūlius pažiūrėti į konservatorių rėmėjus. O tai reiškia ne ką kitą, bet užuominą apie selektyvinį darbą. 

Signalas atleistų pareigūnų kolegoms – jokios partinės globos ir jokių dvaro žaidimų. Politikai lai rungiasi lygiomis sąlygomis dėl rinkėjų, o pareigūnai lai tarnauja valstybei. Žinia trumpa, aiški ir sunkiai įgyvendinama. Tačiau įmanoma.
Ramūnas Bogdanas

Niekas nesako, kad nereikia padaryti tvarkos Gariūnuose, bet tai nacionalinės svarbos objektas, dėkingas už išskirtinį statusą socdemams. Niekas nesako, kad panemunės šešėliniai veikėjai turi bičiuliautis su liberalcentristais, bet kodėl tada žmonės šneka, jog pasienio parduotuvių pastalėse galima gauti kontrabandinių prekių? Riba tarp globos ir priežiūros labai neryški: tik mirkt, ir globėjas jau stovi su iešmininko lazda, jau rodo teisingą kryptį.

Logika paprasta: vienos lesyklėlės uždaromos, ir iš jų besimaitinanti populiacija sunyksta, o kitos veikia. Tai jau nebe natūrali atranka, o Didžiojo Reguliatoriaus nulemta tvarka. Ydinga tvarka, kuriai įtakos jokie rinkimai neturi, ir žmonės tą nujaučia, skųsdamiesi, jog nemato už ką balsuoti – esą visi vienodi. Ir jie teisūs, nes tokioje terpėje pasikeičia tik Reguliatoriaus svertus nutvėrusi ranka.

Neseniai Seimo patvirtintos partijų finansavimo įstatymo pataisos sumažina legalių pinigų srautus į partijų kasas. O jei dar uždaryti lesyklėlę – amen pinigais klotai pergalei rinkimuose. Kaip partijos nenori išlįsti į dienos šviesą, rodo jų solidari vienybė balsuojant dėl išimties partijoms netaikyti viešųjų pirkimų įstatymo. Galbūt šį priešinimąsi padės įveikti ES teisė, kuriai galimai prieštarauja prisiimtas išskirtinumas?

Todėl iš tikrųjų Raimundas Palaitis čia niekuo dėtas, nors jis galimai nėra angelas. Ar buvo peržengta raudona linija, ar tik taip pasirodė, nelabai kas pasakys. Bet signalas atleistų pareigūnų kolegoms – jokios partinės globos ir jokių dvaro žaidimų. Politikai lai rungiasi lygiomis sąlygomis dėl rinkėjų, o pareigūnai lai tarnauja valstybei. Žinia trumpa, aiški ir sunkiai įgyvendinama. Tačiau įmanoma.

Seime vykusiame kovo 11-osios minėjime labiausiai nustebino tribūnoje pasirodęs Vidmantas Žiemelis, kurio pavardė ne vienam asocijuojasi su prarastu nacionaliniu vežėju „Fly LAL“. Nuo signatarų kalbėjo Kazys Saja, tad žodis V.Žiemeliui turėjo būti suteiktas dėl kitos priežasties. Turbūt didžiausias jo nuopelnas dabar – tai vadovavimas frakcijai juokingu pavadinimu (lyg kitos būtų sudarytos iš kitatikių). Bet 8 frakcijos balsai yra visai nejuokinga. Tai lyg galimo manevro pademonstravimas, kaip vienas iš ėjimų užpildant spragą koalicijoje, jei pasitrauktų liberalcentristai.

Tokia šventinė demonstracija su pamušalu verta tiek, kiek spalvoti balionai, kuriuos vėliavų pakėlimo proga Nepriklausomybės aikštėje leido rusiškų pinigų į prezidentus įstumto R.Pakso šlovintojai. Tačiau nei balionai, nei V.Žiemelis tribūnoje pritrenkiančio įspūdžio S.Daukanto aikštės publikai nepadarė.

Nors Viktoras Uspaskich dabar užsiėmęs taip vadinamų rinkimų Rusijoje liaupsinimu, jį vis trikdo padažnėję teismo dėl jo partijos juodosios buhalterijos posėdžiai. Gumą tempti darosi vis sunkiau. Kaip dangaus muzika jam turėjo nuskambėti Seimo pirmininkės žodžiai apie galimus pirmalaikius rinkimus, kurie suveltų įsivažiavusius teismo posėdžius. O paskelbus nuosprendį per artimiausią pusmetį, liūdnai atrodytų rinkimai Darbo partijai.

Pagal tas pačias bizantiškas taisykles pametėjama dar viena užuomina į galimą darbietiškai konservatorišką dėlionę. Stiprybės apkabinti vakarykštį priešininką suteikia nepajudinamas tikėjimas, kad viskas daroma „vardan Lietuvos“. Vargu ar tai paguostų rinkėjus, kurie pasijustų apgauti, tačiau šiame pasaulyje ne pirmiena aukštais siekiais dangstyti negražius darbus.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

T. Kačerauskas. Žaliojo tilto skulptūros – politinis ledonešis laimi (63)

Klausimas, ar sovietinis paveldas turi būti saugomas, nevienareikšmis. Pirma, sovietinis paveldas neatsiejamas nuo „sovietinio kolonializmo“ trauminės patirties, kurią siekiama pašalinti ar bent užmaršinti. Antra, sovietinis paveldas liudija meno raidą, kuriai gresia netekti artefaktų. Trečia, jis rodo ir tam tikrą vengtiną istorijos eigą, kuri gali pasikartoti nesant jos simboliams.

Jaunasis reformatorius, kurį iškėlė Maidanas: gyvo žmogaus po numirėliu nepakiši (80)

Aukščiausio rango pareigūnas, kovojęs prieš korupciją Ukrainoje, jaunasis reformatorius, nusikalstamų schemų narpliotojas, žmogus, kurio ukrainiečiai prašo neišvykti iš šalies. Tai – Davidas Sakvarelidzė, karjerą pradėjęs Gruzijoje ir ją tęsęs įspūdinguose postuose Ukrainoje.

A. Užkalnis. Viskas Lietuvoje įmanoma, tik vienas dalykas ne (452)

Lietuva, kai nori, pasistengia ir padaro. Mums sakė, kad nebus įmanoma nepriklausomybė, niekas neišleis, niekas neleis, nieko jums nesigaus, nes gautis negali. Bet darėm, padarėm – ir gavosi.

K. Grinevičiūtė. Fizinių bausmių uždraudimas: tūkstančiai tėvų taps nusikaltėliais? (534)

Taip lauktos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos stiprina vaiko apsaugą nuo smurto. Vis dėlto nuo šiol atsiranda grėsmė kriminaliniais nusikaltėliais paversti daug tėvų, atsitiktinai panaudojusių fizines bausmes. Teisininkai pabrėžia, kad baudžiamoji jurisdikcija nėra vaistas, staiga išgydysiantis mūsų visuomenę nuo šios socialinės opos.

M. Ališauskienė. Jaunieji šių dienų disidentai ir jų Lietuva: „vienos tiesos“ spąstuose (175)

Viešojoje erdvėje vis pasigirsta svarstymų apie jau neva vykstančią kartų kaitą Lietuvos visuomenėje ir apie šios kaitos galimai teigiamas pasekmes būsimam valstybės gyvenimui.