Upe tekantis vanduo nesikartoja, pakrantės krūmynai pamažėl virsta medžiais ir srovės paplauti krenta į vagą, net upės apybraižos keičiasi, tačiau jos kryptis visada išlieka ta pati. Taip ir Lietuvos santykiai su Lenkija istorijos tėkmėje kupini griūčių ir augimų, brolystės ir pykčio. Tik nei viename tarpsnyje nerasime abejingumo vienas kitam.
Mes – kaip du upės krantai, kuriuos jungia tekantys šimtmečiai. Iš priešingo kranto upė atrodo kitaip, tačiau ji yra bendra, ir tik dėl jos esame tokie, kokie esame. Be jos liktume išdžiūvęs vėjų pustomas skardis ties sausvage, ir mūsų likimas klostytųsi kitaip.
Atrodytų, kad 150 metų senumo įvykiai dėjosi visai kitoje epochoje, kuri guli naftalinu trenkiančioje spintoje. Ten užsuka tik istorikai ir senienų mėgėjai, o tikrasis gyvenimas trykšta spalvotame realybės šou. Tačiau praeitis yra klodas, kuris vienintelis padeda suprasti, iš kur mes radomės ir kodėl tokiais tapome.
Ir Lietuvoje, ir Lenkijoje brendo naujo sukilimo nuotaikos. Vienas esminių to laiko klausimų buvo baudžiavos panaikinimas. Dar Nikolajus I apribojo dvarininkų teisę į lažą ir įsakė atlikti Lenkijos ir Lietuvos dvarų aprašus, pagal kuriuos skaičiuotų galimas prievoles ponui.
Sudėtingą reformą rusai panaudojo caro populiarumui okupuotame krašte didinti ir vietinių ponų įvaizdžiui sumenkinti. Caras leido bajorams svarstyti žemės klausimą, o kai šie pasiūlė, jog nuomos žemę valstiečiams, 1857 m.Aleksandras II paskelbė, kad valstiečiai galės sodybas išsipirkti. Šviesiausi to meto protai suprato, kad stengiamasi bajorus supriešinti su liaudimi, be kurios palaikymo neįmanoma kova už laisvę.
1861 m. caras panaikino baudžiavą. Lenkijoje ir Lietuvoje gausėjo politinių manifestacijų. Vilniuje, Kaune vyko didžiulės eitynės su dvasininkais Liublino unijos 292 metinėms paminėti. Akivaizdu, kad ne jubiliejus, o nepriklausomos Abiejų Tautų Respublikos atkūrimas buvo dalyvių ir rengėjų galvose. Unijos priminimas pabrėžė Lenkijos ir Lietuvos vienybės svarbą.
Savo ruožtu Aleksandras II nusprendė suteikti daugiau laisvių Lenkijai, o Lietuvai – nieko, taip atskirdamas abi tautas. Ir lenkai, ir lietuviai dėl to rengė protesto demonstracijas. Ir iš Varšuvos, ir iš Vilniaus bajorai rašė carui, kad išlaikytų Lietuvą su Lenkija drauge, bet į prašymus neatsižvelgta. Darėsi karšta. Generalgubernatorius Vladimiras Nazimovas įvedė Lietuvoje karinę padėtį. Nebeišduodami leidimai ginklams, uždraustas ir parako, ir švino importas.
1862 m. caras paskyrė Lenkijos administracijos vadovu prorusišką Aleksandrą Vielkopolskį, kuris buvo įtikėjęs dar 1815 m. Aleksandro I duotais pažadais suteikti Lenkijai daugiau privilegijų. Jis galvojo, kad sunki Rusijos padėtis po Krymo karo yra palankus metas tiems pažadams įgyvendinti. Vardan to jis sutiko atitolinti Lietuvą nuo Lenkijos. Už lengvatas bajorams A.Vielkopolskis rusams žadėjo, kad lenkai taps lojalūs carui ir pamirš nepriklausomybę. Jo liniją palaikė turtingiausieji. Didžioji bajorijos dalis taip negalvojo ir rusų pažadais nesidavė užliūliuojama.
A.Vielkopolskis sumanė atiduoti į rekrūtus aktyviausią patriotišką jaunimą ir taip „nuleisti garą“. Tada kariuomenėje reikėjo tarnauti 12 metų. Rekrūtų ėmimas prasidėjo sausio viduryje ir baigėsi atvirkščiai, nei planavo sumanytojas. Varšuva sukilo: sausio 22 d. Centrinis komitetas paskelbė manifestą, kuriuo kvietė prie ginklo prieš maskolius Lenkijos, Lietuvos ir Rusios (Gudijos) tautas. Kautis dėl savęs ir dėl tėvynės turįs kiekvienas pilietis, gyvenantis iš savo rankų darbo. Paskutiniu manifesto sakiniu Centrinis komitetas nusakė šią kovą kaip Europos civilizacijos mūšį prieš laukinę Azijos barbarystę.
Europos civilizacijos atstovai tuo metu, kaip ir visada, daugiau rūpinosi savo reikalais. Prūsija, vadovaujama Otto von Bismarcko, telkė vokiškas žemes. Nepriklausoma Lenkija buvo grėsmė Dancingui (Gdanskui) ir kuriamos imperijos teritoriniam vientisumui. Prūsams nesinorėjo atsidurti katalikiškų sąjungininkų prancūzų ir lenkų apsuptyje. Jau vasario 8 d. Bismarckas pažadėjo Rusijai pagalbą kovoje prieš sukilėlius slapta sutartimi, kurios negalėjo išsireikalauti net Prūsijos parlamentas, nusistatęs prieš broliavimąsi su Rusija.
Austrija tuo metu rungėsi su Prūsija dėl įtakos vokiškoms žemėms. Kada popiežius Pijus IX kreipėsi į austrų imperatorių padėti Lenkijai, šis lyg ir sutiko, tačiau liko pasyvus. Mat austrams reikėjo rusų paramos Balkanuose ir jie nesutarė su prancūzais dėl dalybų Apeninų šiaurėje.
Aktyviausiai sukilėlius rėmė Prancūzija. Paryžiuje po okupacijos ir sukilimų gyveno daug lenkų, ir Prancūzijos viešoji nuomonė buvo labai palanki laisvės kovai. Į prolenkiškus Napoleono III pareiškimus caras atsikirtinėjo, kad tai Rusijos vidaus reikalas, o Napoleonas III ir toliau vaidino Lenkijos rėmėją savo publikai.
Prancūzai buvo įsitraukę į Italijos vienijimo procesą ir jiems rūpėjo silpninti šiaurės Italiją valdžiusius austrus ir atsiriekti kelias žemes sau, todėl caras jiems buvo naudingas sąjungininkas. Džiuzepė Garibaldis vieną po kito vertė Italijos monarchus, palaikomas prancūzų. Bismarckas nesunkiai įtikino Aleksandrą I, kad visi jie – sumaištį nešantys revoliucionieriai. Mat prancūzai buvo nusitaikę į turtingas Reino pakrantes, apie kurias galvojo ir Bismarckas. Labiausiai sukilėlius parėmė Dž. Garibaldžio italai, dar nespėję įsipainioti į interesų tinklus.
Net laisvų žmonių jauna valstybė JAV sukilimo nepalaikė. Vyko 1861-1865 pilietinis karas. Prancūzija ir Didžioji Britanija rėmė pietų valstijas. A.Linkolnas susirado draugą carą Aleksandrą II, kuriam šiaurės valstijos rūpėjo kaip prancūzų ir anglų priešės. Prie A.Linkolno prasidėjo derybos nupirkti Aliaską, nes rusai nepajėgė jos kontroliuoti. To meto spaudoje 1863 m. sukilėliai buvo lyginami su kariaujančiomis Pietų valstijomis.
Kadangi paskutinį kartą Lenkijos likimą lėmė Vienos kongresas 1815 m., anglų ir prancūzų nuomone, jie drauge su rusais kaip kongreso šalys turėjo dalyvauti toliau sprendžiant šį klausimą. Caras atsitvėrė pareiškimais, jog tai Rusijos vidaus reikalas, ir taip įstūmė Rusiją į izoliaciją nuo derybinių procesų Europoje.
Lietuva tose diplomatinėse dėlionėse kaip savarankiškas vienetas neegzistavo. Ji buvo per maža, kad kažką galėtų lemti viena. Vienintelis kelias ištrūkti iš rusų buvo neleisti savęs atskirti nuo Lenkijos, jei tarptautiniu mastu būtų sprendžiamas nepriklausomybės klausimas. Antraip atidalinta ji galėjo tapti kompensacija rusams už Lenkiją.
Didelė dalis Lietuvos bajorų save suvokė kaip Abiejų Tautų Respublikos dalį. Buvo skirtingų nuomonių dėl priklausomybės laipsnio. Nacionalinės valstybės idėjai dar buvo anksti. Tačiau jau rašė Lietuvos istoriją Simonas Daukantas, Žemaičių vyskupu buvo Motiejus Valančius, Laurynas Ivinskis leido pirmą lietuvišką kalendorių „Metskaitlį“. Buvo ir nedidelė dalis sukilėlių, kurie kalbėjo apie atskiros valstybės sukūrimą, tačiau tik po to, kai drauge su Lenkija išsivaduos iš maskolių valdžios.
Valstiečiai taip toli nežvelgė. Pagrindinis klausimas jiems buvo žemė, kuri juos maitino. Sukilimo manifestai skelbė, jog pilietis, kuris kausis dėl tėvynės, gaus žemės, o ponams už ją bus atlyginta iš valstybės iždo.
Lenkijoje ir Lietuvoje veikė dvi politinės jėgos: baltieji, atstovaujantys stambiuosius žemvaldžius, turtingus pramonininkus ir raudonieji, kilę iš smulkesnių bajorų, inteligentų, miestiečių. Lietuvoje vasario 1 manifestą paskelbė raudonieji. Vasario 2 įvyko pirmas ginkluotas sukilėlių susidūrimas su rusų kareiviais dabartinėje Lietuvos teritorijoje ties Čysta Būda (Marijampolės sav.).
Lenkijos baltieji buvo prieš ginkluotą kovą, bet jai prasidėjus, dalis prisijungė, o kunigaikštis Vladislavas Čartoryskis tapo vienu didžiausių finansinių sukilimo rėmėjų. Lietuvos baltieji irgi galvojo, kad nereikia sukilimo, tačiau jam kilus, jau vasario 11 d. suėmė vadžias į savo rankas. Matydami ateities Lietuvą kaip Lenkijos provinciją, jie gerai sutarė su Varšuvos komitetui vadovavusiais lenkų raudonaisiais. Valdydami finansus, jie turėjo valdžią, o raudonieji pasklido po Lietuvą dirbti konkrečių darbų, telkti ir kautis. Sukilėlius maitino visa Lietuva, dvaruose įsteigtose ligoninėse gydėsi sužeistieji.
Jų gretose drauge su valstiečiais, miestiečiais ir bajorais kovėsi ir katalikų kunigai. Tačiau reformatai sukilimo neparėmė, ir Zigmanto Sierakausko daliniai ties Biržais sulaukė tik vietinių priešiškumo. Tai buvo sukilimas ne po tautine, o greičiau po katalikiška vėliava. Vienam pirmųjų būrių vadovavo kunigas Antanas Mackevičius, pasisakęs už lygiateisę sąjungą su Lenkija.
Balandį buvo sudaryta koalicinė vadovybė. Sukilėliai kontroliavo šalį, bet ne miestus. Kilmingos moterys vilkosi gedulo rūbais, viešai rusams rodydamos gedulą dėl žuvusiųjų. Po didelių pralaimėjimų caro kariuomenei 1863 m. vasarą vadu buvo paskirtas 25 metų Kostas Kalinauskas iš raudonųjų. Jo žodžiais, nebuvo galima leisti kvailoms galvoms Lenkijoje spręsti Lietuvos likimo. Bet sukilimas jau silpo, nors ginkluotos kovos vyko iki 1864 m. rudens.
Malšindamas sukilimą, naujai paskirtas generalgubernatorius Muravjovas viliojo į savo pusę valstiečius, pažadėdamas jiems daugiau žemės, o dvarininkus žiauriai persekiojo, apdėdamas kontribucijomis ar konfiskuodamas dvarus. Tad pralaimėjęs sukilimas valstiečiams atnešė papildomų laisvių ir geresnes ūkines sąlygas, drauge naikindamas bajoriją, kuri buvo per keletą šimtmečių labai suartėjusi su Lenkija.
Lietuviškos spaudos draudimas, įvestas po sukilimo, suveikė panašiai, kaip A.Vielkopolskio rekrūtų ėmimas. Maldaknygių rusiškais rašmenimis brukimas buvo lietuvių valstiečių suprastas kaip bandymas juos paversti iš katalikų stačiatikiais. Šią mintį parėmė kunigai. Radosi ištisa pramonė, leidžianti ir gabenanti spaudą iš Rytprūsių. Lietuvai atkurti augo nauja karta, bet šįsyk ne dvaruose, o pirkiose.
Paskutinė mūsų kova už laisvę 1991 m. vėl buvo prikėlusi lenkų ir lietuvių vienybės svarbą. „Solidarumo“ pergalė laisvino kelią Sąjūdžiui, mes vėl drauge stojome prieš tą pačią, tik pervadintą imperiją. Kada 1991 m. sausį Lietuvos signatarui Česlavui Okynčicui buvo suteikta tribūna Lenkijos senate, jis prisiminė mūsų bendrus sukilimus, protėvių pralietą kraują „už jūsų ir mūsų laisvę“. Nėra stipresnės rišamosios medžiagos už kraują, tik reikia atminti ją, o ne klystkelius. Lenkų senatorių akyse po Č.Okinčyco kalbos blizgėjo ašaros. Atmintis yra gyva.