1985 m. sugalvotas nacionalinis stadionas gali tapti realybe. Už tai, kad ant Šeškinės kalno iškiltų amžiaus statiniu vadinamas kompleksas, vasario 28 d. balsavo 27 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariai.
Keista, kad sostinės valdžia nesupranta, jog bandymai įgyvendinti senas idėjas prilygsta pastangoms sugrąžinti praėjusį laiką.
Kodėl 27 Vilniaus savivaldos tarybos nariai taip nekenčia miesto, kuriame gyvena? Nežinia kodėl, Vilniaus savivaldybės tarybos nariai, balsuodami už nacionalinį stadioną, nesusimąstė, kad 2024 m. sostinė nebe tokia, kaip 1985 m., kuomet kiemuose stovėdavo vos vienas kitas automobilis. Šiandien miestas dūsta nuo transporto, kuriam nebeužtenka ne tik kiemų, žaliųjų zonų, bet ir buvusių sporto aikštynų, kuriuose anuomet vaikai žaisdavo krepšinį ir kvadratą.
Net ir labai norėdamas, negali atsukti laiko atgal. Pabandyk 1984 m. gimusį Vilniaus merą Valdą Benkunską, kuris tuomet ropojo po stalu ir mokėsi vaikščioti, šiandien aprengti ano meto drabužėliais. Iš trumpų vaikiškų kelnaičių meras seniai išaugo. Pasikeitė ne tik jo drabužių dydis, audiniai, mados, poreikiai. Jeigu žmonės šiandien negyvena pagal 1985 m. tradicijas, kodėl miestui, vadinamam valstybės širdimi, bandoma taikyti senus standartus?
Prieš trečdalį amžiaus lietuviai skersai žiūrėjo į verslininkais save vadinančius banditus, kurie iš minios išsiskirdavo bordo spalvos švarkais ir teniso kojinėmis. Šiandien ranką į valstybės kišenę kiša mūsų rinkta valdžia – savimi pasitikintys jauni vyrukai brangiais kostiumais ir bravūriškomis šypsenomis.
Nacionalinio stadiono idėjos puoselėtojai, tarsi tęsiantys uolių komjaunimo veikėjų tradicijas, tetrokšta skelbti: „Mes padarėme tai, ko niekam nepavyko!“ Kaip kitaip vertinti jų palaimintus siūlymus vienoje vietoje sukišti ne tik stadioną, bet ir krepšinio aikštelę, biblioteką ir vaikų darželį. Kažkokia mišrainė, kurioje sumesta viskas, ką pavyko staigiai sugalvoti, norint pateisinti vis augančias šimtamilijonines šio „kosminio“ projekto išlaidas. Jų valia Vilniui gresia turėti nacionalinį stadioną be parkavimo vietų, patogaus privažiavimo visuomeniniu transportu ir karo atvejui būtinų slėptuvių.
Susidaro įspūdis, kad naujieji nacionalinio stadiono krikštatėviai, pasišovę įtikti visiems, vis dėlto dalį vilniečių pamiršo. Kur liko senjorai? Lietuvos gyventojai pamažu sensta, todėl gal reikėjo ant Šeškinės kalno numatyti ir senelių namus? O gal ir LGBT barą, į kurį naktimis už valdiškus pinigus „susitikti su rinkėjais“ mėgsta važinėti vienas Seimo narys, ir lošimo punktą, tapusį neatsiejamu stadiono simboliu? „BaltCap“ iš konsorciumo juk nepasitraukė. Ir ligoninės reikia. Užsisvajojęs sporto sirgalius, žengdamas suskilusiais sostinės šaligatviais, gali lengvai nusisukti sprandą, o ištrupėjusiame gatvių asfalte nesunku palikti automobilio ratą.
Tiesa, projekte dar numatytas sporto muziejus, kuriame derėtų įamžinti ne tik stadiono istorijos raidą, bet ir pagrindinių jo krikštatėvių asmenybes, pradedant 1985 metais. Londono Madame Tussauds muziejaus pavyzdžiu, Vilniaus statinyje turėtų stovėti ryškiausių veikėjų statulos. Pavyzdžiui, visų sostinės merų bei jų administracijos vadovų, taip pat per 40 mln. eurų iššvaisčiusio Šarūno Stepukonio natūralaus dydžio skulptūros su įrašais apie jų pastangomis neva stadionui ir su juo siejamiems projektams išleistomis pinigų sumomis. Gal tada visiems būtų akivaizdu, kokie turtingi esame, kad galime lengva ranka pavėjui, be jokios atsakomybės švaistyti valstybės lėšas. Tokiame muziejuje būtina įamžinti ir apsamanojusius bei kerpėmis apaugusius prokurorus, konkrečius Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos atstovus, kurie pro pirštus pažiūrėjo į „Paysera“ skundus dėl Š. Stepukonio pinigų plovimo, taip pat Lietuvos banko pareigūnus, kaltę suvertusius Estijai, kurioje registruota „BaltCap“. Jeigu sudėtum visas nuo 1985 m. nacionaliniam stadionui skirtas tyrimų, studijų ir kitas lėšas, seniai galėjo stovėti jeigu ne auksinis, tai tikrai paauksuotas stadionas. Dėl to tauta privalo iš veidų pažinti visus „herojus“, kurių pastangomis ant sostinės Šeškinės kalno stovi brangiai kainuojanti juodoji skylė.
Kol laukiama Viešųjų pirkimų tarnybos išvadų apie atnaujintą koncesijos sutartį, derėtų pradėti paisyti vilniečių poreikių ir jų paklausti, ko iš tikrųjų nori sostinės gyventojai. Ne paslaptis, kad visų vystytojų tikslas – kuo daugiau uždirbti. Tuo tarpu sostinės valdžios pareiga turėtų būti įpareigoti naujų rajonų statytojus greta daugiabučių įrengti naujus baseinus, sporto aikštynus, poliklinikas, mokyklas, ligonines ir parkus. Kodėl Londone galima rasti nemokamus teniso kortus, o naujame sostinės Paupio rajone net pėsčiųjų ir dviračių takai palei Vilnelę tokio pločio, kad oriai ir erdviai čia prasilenkia nebent sraigės?
Vienintelė pastaruoju metu atsiradusi žalioji sostinės erdvė – praėjusiais metais Lvivo, Linkmenų ir Geležinio Vilko gatvių sankryžoje atidarytas penkių hektarų dydžio Vilniaus japoniškas sodas. Jis buvo atvertas tik tuomet, kai paaiškėjo, kad Europos Sąjunga pasirengusi skirti finansus viešosioms miesto erdvėms. 2013 m. gimęs sumanymas įsibėgėjo tik pakvipus Briuselio eurams. Europietiškų pinigų kvapas buvo toks svaigus, kad mero Remigijaus Šimašiaus komanda paspaudė privačius VšĮ „Vilniaus japoniškas sodas“ dalininkus perduoti savivaldybei savo įnašus. Nors Vilniaus savivaldybė buvo prisidėjusi 1 litu, o UAB „Tokvila“ ir UAB „Darnu group“ – po 100 tūkst. litų, 2020 m. verslininkai ir dalininkai privalėjo nuo šios sumos sumokėti mokesčius valstybei, nes tai buvo traktuojama kaip komercinės įmonės pardavimas. O kur dar UAB „Tokvila“ ir „Darnu Group“ japoniškam sodui skirta parama, siekusi po 200 tūkstančių litų, be kurios nebūtų nei japoniškų akcentų, nei galimybės pretenduoti į europietišką paramą. Būtent verslininkų lėšos padėjo Vilniaus miesto savivaldybei parengti sodo techninį ir investicinį projektą, padėjusį laimėti Briuselio paramą.
Jeigu Vilnius nenumaldomai tampa asfalto ir betono statybviete, gal vertėtų nacionalinio stadiono vietą užleisti parkui ir jame pasodinti naują, panašų į Vingio? Buvusio mero R. Šimašiaus kadencijos metu pakelėse prikaišiotų augalų būtų pakakę atokvėpio oazei ant Šeškinės kalno įrengti. Tačiau panašu, kad buvusiai miesto galvai ne tai nerūpėjo, jis suko galvą, kaip padėti žmonai, gatvių dizainerei, susiaurinti gatves ir apsodinti jas parkams skirtais lepiais augalais. Taigi, jeigu prie gatvių siaurinimui ir augalams išleistų pinigų pridėtume dar ir R. Šimašiaus kadencijos metu sugalvotus medinius atitvarus, turėtume visus metus žydinčius parkus, galinčius konkuruoti su Babilono sodais.
Europietiškų sostinių valdžios paiso miestiečių poreikių ir klausia jų nuomonių. Paryžiečiai sprendė, ar leisti važinėti elektriniais paspirtukais, berlyniečiai – ar verta tapti „žaliais“. Jeigu šveicarai per metus gali surengti po penkis referendumus, kodėl vilniečiai per 34 metus nenusipelno bent vienintelio? Turime pavyzdžių, kai valdžia, atkakliai siekdama užsibrėžto tikslo, deda vis naujas pastangas. Prie tokių galima priskirti nepavykusį referendumą dėl dvigubos pilietybės. Kodėl neatspausdinus dar vieno biuletenio ir per dvigubos pilietybės referendumą nepaklausus rinkėjų, ką jie mano apie nacionalinio stadiono statybas ir jam parinktą vietą ant Šeškinės kalno? Jeigu nacionalinis, gal verta ir nacijos paklausti? Tuo labiau, kad stadionas finansuojamas ne mero, o visų mokesčių mokėtojų pinigais. Ar rinkėjai reikalingi tik valdžiai gauti?
Vilnius gali mokytis iš Talino, kuriame visi registruoti ir mokesčius mokantys gyventojai gali nemokamai važinėti viešuoju transportu. Estijos gyventojai žino, kiek mokesčių surinkta ir kur jie leidžiami. Vilniuje tai – misija neįmanoma...
Taigi sprendimų yra, būdų taupyti valstybės lėšas – irgi į valias. Karo Ukrainoje akivaizdoje, artėjant Prezidento ir Seimo rinkimams, Lietuvos politikai vis garsiau kalba apie gynybai būtinas lėšas. Pirmiausia tam galėtų praversti pinigai, numatyti ministerijų miesteliui Seimo pašonėje. Tokiu sumanymu estai jau nusivylė. Dar iki karo Ukrainoje šiaurės kaimynai suprato, kad atjungus elektrą arba atskridus dronams, šalis liks be visų vienoje vietoje įsikūrusių ministerijų. Ministerijos, išbarstytos skirtingose miesto vietose, galėtų ne tik išsklaidyti transporto srautus, bet ir geriau užtikrinti sklandų valdymą ekstremaliomis sąlygomis.
Lietuvos gynybos biudžetą gali paremti ir sumos, išleidžiamos Seimo narių kanceliarinėms išlaidoms. O kur dar lėšos, reikalingos užpildyti Seimo sandėlius gėrybėmis, pradedant rašikliais ir baigiant kava bei gintaro karoliais, kuriuos kaip „dovanas“ rinkėjams veža parlamentarai, nors rinkėjai jau už jas susimokėjo savo mokesčiais. Teisūs šmaikštuoliai, Lietuvą vadinantys turtinga šalimi, kurią „kiek vogė – neišvogė...“
Akivaizdu, kad atidžiai revizavus kiekvieną valstybės sritį būtų nesunku rasti lėšų būtiniausioms reikmėms. Jeigu Vilniaus rinkėjai būtų principingi ir savo pareigas prisimintų ne tik eidami prie urnų rinkti naujos valdžios, iš išrinktųjų pareikalautų atsakomybės už jų darbus. Tuomet norintieji kišti ranką į valstybės kišenę dažniau pamąstytų, ar tikrai nori išvysti savo atvaizdą „tautos herojų“ muziejuje.
