Daugelis žmonių vis dar neišsivaduoja iš sovietmečiu išsiugdyto įpročio būti tylesniam už vandenį, mažesniam už žolę. Jo besilaikantys viršininkams prieštarauti nedrįstantys žmonės pyktį, įniršį ir nusivylimą dažniausiai išlieja internete. Akivaizdu, kad komentarų rašymas tapo lengviausiu būdu nuleisti garą ir savo paties akyse atrodyti kietuoliu. Norint išlieti susikaupusį pyktį, galima daužyti bokso kriaušę, tačiau tam tenka eiti į sporto klubą. O internetas ranka pasiekiamas, nereikia nei kur eiti, nei važiuoti, jis čia pat. Nepakildamas nuo sofos gali žodžiais talžyti nepatinkantį tau asmenį ir samprotauti apie viską, nebijodamas atsako. Galiausiai tyleniai taip įsismarkauja, kad dažnai peržengia moralės ribas.
Dažniausiai viešojoje erdvėje dominuoja anoniminiai komentarai. Plėšrių vidutinybių visuomenėje geresnės vietos už interneto vieškelius, kuriuose gali kapoti protingesniųjų galvas, nėra. Čia netramdomai gali plūsti Donaldą Trumpą, Justiną Marcinkevičių, Salomėją Nėrį, nepatikusį dvasininką, gydytoją ar mokytoją. Turbūt dėl to neturime daug autoritetų. Negebėdami pripažinti kito asmens privalumų, skurdiname savo visuomenę ir valstybę.
Viešajame gyvenime trūksta tolerancijos. Tai liudija ažiotažas dėl tamsiaodės mergaitės, kuri prie lėktuvo trapo pasitiko į Lietuvą atvykusį popiežių Pranciškų, parinkimo. Lietuvoje gyvenančios, itališkai šnekančios mergaitės pageidavo Vatikano atstovai. Nesunku nuspėti, ką jie manė skaitydami mergaitę niekinančius katalikiško krašto atstovų komentarus.
Lietuvoje beveik nėra diskutavimo tradicijų. Pas mus įprasta užsimojus taip trenkti, kad iš žmogaus teliktų šlapia vieta. Patyčių kultūra iš interneto smelkiasi į visuomenę, ją perima vaikai ir paaugliai. Toks virusas lengvai plinta skatindamas ne ieškoti nusivylimo ir pykčio priežasčių bei su jomis kovoti, o galąsti palaidą liežuvį.
Kad ir kaip liūdnai skambėtų, kolegą pavadinti kvailiu nepasibodi ir kai kurie akademinėmis regalijomis apsikarstę intelektualai. Kritikuoti yra dešimteriopai lengviau, negu pačiam ką nors sukurti arba sumąstyti. Netrūksta visažinių, galinčių samprotauti ir apie tai, ko neišmano. Todėl apie sėkmingą žemdirbystę postringauja ant asfalto augęs, apie kosmosą – prie teleskopo nestovėjęs žmogus.
„Dialogas gali gimti tik tada, kai aš atpažįstu kitą kaip Dievo dovaną ir priimu jį kaip tą, kuris man gali kažką pasakyti“, – pasakė Lietuvoje viešėjęs popiežius Pranciškus. Klausimas, ar Lietuvos žmonės jį išgirdo?
Lietuvos visuomenėje nėra įprasta apie žmones sakyti gerus žodžius. Jeigu kas išsižioja, tai pasigirsta patyčios arba padvelkia provokacija. Apie gerąsias žmogaus savybes paprastai prisimenama prie kapo duobės.
Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kurio septynioliktąsias mirties metines minėsime spalio 14 d., sakydavo, kad pasmerkti yra lengva. Sunkiau suvokti žmogaus situaciją ir suprasti jo poelgių priežastis. Stebint iš šono, daugelio dalykų plika akimi tiesiog nematyti.
Monsinjoro K. Vasiliausko kritika augindavo. Jo humoras skatindavo pasitempti ir atsisakyti matomų nuodėmių. Kodėl? Jo kritika ir humoras kildavo iš besąlygiškos meilės ir pagarbos žmogui. Tai labai aiškiai juto kiekvienas, bendravęs su monsinjoru. Ta kunigo meilė skatindavo tobulėti.
Sektinas kai kurių rašytojų gebėjimas švelniai patraukti per dantį išsišokėlį. Viešumo viršūnes pasiekė Seimo narys Petras Gražulis. Protestuodamas prieš eitynes už homoseksualų teises, policininkų ant rankų paimtas ir nešamas parlamentaras sušuko: „Už Lietuvą, vyrai!“ Šį P. Gražulio šūkį naujoje knygoje „Dar gurinių“ analizuojantis literatūros kritikas Valentinas Sventickas cituoja poetą Aidą Marčėną, kuris savo „Sakiniuose“ vieną vyrišką organą pavadino ne kaip kitaip, o mano gražulis.
Sektinu pavyzdžiu išlieka televizijos laida „Dviračio žinios“, kurių humoras šmaikštus, taiklus ir atpalaiduojantis. O kartu ir neįžeidžiantis.
Naujausios technologijos leidžia žinoti, ką kas perka, kur eina, su kuo bendrauja, ką skaito ir kam rašo. Turime populiariausių politikų, įtakingiausių visuomenės veikėjų, gražiausių moterų dešimtukus. Gal vertėtų, pasitelkus technologijas, į dienos šviesą ištraukti ir anoniminius piktaliežuvius? Gal derėtų ištirti, kas patektų ir į anoniminių komentatorių reitingų viršūnes? Turėdami tokį sąrašą, galėtume žinoti, su kuo prasilenki gatvėje ir interneto greitkeliuose.