Gražu žiūrėti, kaip mes visi susivienijome išorinės grėsmės akivaizdoje. Būčiau tokiu metu pasakęs dukrai, jog kasdienius jos kišenpinigius teks sumažinti litu, nes dabar taupysime šeimyniniam zenitiniam raketiniam kompleksui „Stinger", kad galėčiau ginti Lietuvą tiesiai iš savo kiemo terasos, tai ji pasiūlytų sumažinti dviem. Katinai sutiktų atsisakyti konservuoto mėsiško maisto ir tenkintųsi sausu ėdalu iš prekybos centro, o žmona... Ji ir taip už mane gerokai taupesnė.
Tokiu metu politikai ramia sąžine galėjo vienu procentu padidinti PVM arba įvesti tą nelemtąjį automobilių mokestį, ir visi būtumėm paploję. Jei tik pasakytų, jog surinkti pinigai bus skirti Lietuvai ginti. Bet viskas, ką jie sugebėjo išstenėti – įstojimo į NATO 10-mečio proga pasirašytas įsipareigojimas pasiekti šios organizacijos narėms rekomenduojamus 2 procentus nuo BVP krašto gynybai.
Minimumą galėtumėm sau leisti, jei Lietuva būtų kur nors tarp Ispanijos ir Prancūzijos. Bet šiuo metu esame tarp šalių, kurios tris kartus per dieną paminimos kaip kitas galimas Rusijos agresijos taikinys iškart po to, kai ji sudoros Ukrainą.
Jei kaimyno nešienautoje pievoje degančios žolės liepsnos taikytųsi apimti jūsų namo sieną, vargu ar turėtumėte laiko planuoti už kitų metų kalėdinę premija įsigyti gesintuvą. Griebtumėte pirmą po ranka pasitaikiusį kibirą ir piltumėte vandenį. Ir jau visai kvaila būtų, užuot liejus vandenį, ginčytis su kitais šeimos nariais, kas kalčiausias, kad to gesintuvo anksčiau nenusipirkote.
Parodyti pavyzdį politikams jau dabar galime deklaruodami 2013 metų pajamas ir 2 procentus Gyventojų pajamų mokesčio skirdami Lietuvos kariuomenei. Nepykite, vaikų darželių ir labdaros fondų vadovai bei gyvūnėlių prieglaudų entuziastai – teks pakentėti, nes šiandien tėvynė pavojuje.
Tokios aukos, žinoma, nepakeis stabilaus biudžetinio finansavimo ir netgi nesugėdins politikų, kurie sąmoningai stengiasi nepastebėti permainų, vykstančių mūsų regione. Ypač tų, kurie varžosi tarpusavyje dėl protesto balsų. Dėl simpatijų tų, kam Lietuvos Respublika – ne tėvynė, o svetima įsivaizduojamo korumpuoto klano arba euroiškrypėlių valdoma šalis.
Nepabus. Verčiau išsirinks atstovus, kurie kalba jiems tai, ką jie nori girdėti: kad jiems teisėtai priklauso didesnė dalis versliųjų ir sėkmingųjų gerovės. Sugebės parodyti, kad yra tokie pat nuskriausti ir žeminami arogantiško elito bei sisteminės žiniasklaidos. Tos, kuri slepia nuo jų skiepų ir mobiliojo ryšio antenų žalą, bankų sąmokslą ir tai, kad vakar matytos juostos danguje – tai ne reaktyvinių lėktuvų pėdsakai, o specialiai išpurkštos medžiagos, veikiančios mūsų protus. Neišmanymas jau nėra yda, tik kitoks žinojimo būdas. Gyvenimas kitų sąskaita – alternatyva darbštumui. Nelojalumas tėvynei – politinės pažiūros.
Visose pasiturinčiose šalyse yra toks užribis, bet sveikoji visuomenės dalis vis dar sugeba uždirbti ne tik sau, bet ir jiems. Ir vis tiek stengiasi juos lavinti, šviesti, įtraukti į visuomeninę veiklą. Kartais tai pasiutusiai brangiai kainuoja ir gali patiems lavinamiesiems atrodyti kaip beprasmis lėšų švaistymas. Mūsiškiai varguoliai tokiu atveju iškart suskaičiuoja, po kiek gautų, jei tos lėšos būtų jiems tiesiog išdalintos, pageidautina grynaisiais.
Todėl Konstitucijos pataisa, kuria siūloma įvesti privalomą mokslą asmenims iki 18 metų, yra tokia pat svarbi nacionaliniam saugumui, kaip ir susitarimas didinti išlaidas krašto apsaugai. Nes tik išsilavinę ir pajėgūs objektyviai suvokti grėsmes piliečiai per savo išrinktus atstovus gali pasirūpinti ir Lietuvos saugumu, kad kiekvienam atskirai nereikėtų pirkti to „Stingerio".