Iš tribūnų Seimo narius stebi lobistai, premjero patarėjas, o laukiant galutinio sprendimo profesinių sąjungų lyderių nematyti. Neįtikėtinas vaizdas, turint omenyje tai, kad iš pamatų išverčiama nemaža dalis garantijų darbuotojams.
Jau girdžiu kritiką, kad taip ir reikėjo seniai padaryti. Taip, niekas negali ginčytis, kad Lietuvai reikia darbo santykių reformos. Tačiau didžiulės kritikos nusipelno vykusi diskusija ir galutinio sprendimo priėmimas. Jis parodo, kas Lietuvoje turi galios svertus.
Visų šalies gyventojų išrinktas Seimas, skubiai nubalsavęs (per vieną dieną sutaręs dėl daugiau nei 260 straipsnių), sprendimą atšvenčia plojimais. Neprireikė net anksčiau suplanuotų papildomų posėdžių.
Panaikintos garantijos kai kur pridangstomos kolektyvinėmis sutartimis, tiesa, jų Lietuvoje beveik nėra. Bet bėda tų, kurie jų neturi arba dar neišvažiavo...
Frakcijos balsavo pasižymėdamos ypatinga drausme, buvusieji salėje pasakojo apie rodomus nykščius ir kitus sutartinus ženklus, kada kaip balsuoti. Neoficialiai kalbama apie didžiulį spaudimą Seimo nariams.
„Mes artėjame prie Baltarusijos tvarkos“, – kalbėjo vienas Seimo posėdžio stebėtojas.
Tai padaryta šalyje, kurioje net premjeras po priėmimo pripažįsta, kad niekas ir taip nesilaiko Darbo kodekso nuostatų, o garbus verslininkas viešai pripažįsta per krizę be išeitinių išmetęs 300 darbuotojų.
Visai neseniai Prancūzijoje ketinant kur kas menkiau pertvarkyti darbo santykius, darbuotojai taip protestavo, kad net degalų trūko. Lietuvoje – visiškai jokio dirbančiųjų pasipiktinimo ar rimtesnio mitingo. Toks lietuvių elgesys – klausimas sociologams, kurie vis kalba apie kojomis balsuojančius Lietuvos gyventojus.
Dabartinius darbo santykius reguliuojančius įstatymus reikia keisti.
Galiojantis Darbo kodeksas surašytas sovietinių fabrikų maniera, numato įvairius gyvenimą apsunkinančius administracinius reikalavimus, popierizmą, sustabarėjusias darbo sutartis, sudėtingą šeiminių ir darbo įsipareigojimų derinimą ir pan.
Reikia lankstinti darbuotojų priėmimo, atleidimo tvarką, numatyti įvairesnių sutarčių, o, svarbiausia, mažinti darbo mokesčius. Bet kam taip brutaliai ir demonstratyviai palikti tik vieną pusę laimėtoja? Juk kasmetinių atostogų tvarka palyginti su mokestine našta yra smulkmė.
Vienas geriausiai Darbo kodeksą išmanančių Seimo narių Algirdas Sysas tegali konstatuoti, kad už tokį projektą balsuoti negali.
„Šampaną kels viena pusė“, – sako jis.
Šampano jie išgers, bet kas bus toliau, kai ir taip trūkstant darbo jėgos, tūkstančiams emigruojant ir vis garsiau grūmojant apie demografinę katastrofą šalyje neatsiras norinčių dirbti su „tuščia sutartimi“ be jokių socialinių garantijų?
O kodėl turėtų tokių atsirasti, jei verslininkai nepaliauja kalbėti apie tai, kad neranda norinčių dirbti už minimalią algą?
Jei būčiau verslininkas, man būtų nuoširdžiai baisu dirbti tokioje šalyje, kurios Seimas gali tokia sparta radikaliai pakeisti žaidimo taisykles. Tai nėra demokratijos požymis.
Nepamirškime, kad rinkimai po kelių mėnesių.
Išgirdusieji žinią apie buldozeriu priimtą Darbo kodeksą ironiškai klausia, ar jau emigruoti?