Suvedžiojo ir pametė
Julija Rusanova pasižymėjo neeiliniais bėgikės gabumais ir jos svajonė patekti į nacionalinę rinktinę buvo reali. Tapusi kandidate, ji sužinojo, jog tolesnis progresas įmanomas tik su medicinos preparatų pagalba. Taip tvirtino ir treneriai, ir kitos merginos. Julija buvo patikinta, jog niekas apie dopingo vartojimą nesužinos, nes ji dalyvaus specialioje programoje, kurioje numatyta ir sportininkų apsauga nuo įkliuvimo.
Besitreniruodama ji susipažino su Valerijumi Stepanovu, dirbusiu Rusijos antidopingo agentūroje (RUSADA), ir ištekėjo už jo. J. Stepanova vienus preparatus gėrė, kitus leidosi į raumenis. Sistemingas dopingo vartojimas davė rezultatus: vos per aštuonis mėnesius jos rezultatas 800 m distancijoje pagerėjo nuo 2:13 min. iki 2:04 min. O 2011 ji jau bėgo savo mėgstamą distanciją greičiau nei per dvi minutes.
V. Stepanovas išties dirbo tikėdamas, jog sportas turi būti švarus. Dėl žmonos tobulinimosi metodo jiedu pradėjo nesutarti. Pora atsidūrė ant skyrybų slenksčio. Ir štai tada Tarptautinė lengvosios atletikos federacija (IAAF) bėgikę diskvalifikavo. Tai suveikė kaip šaltas dušas. Julija grįžo pas vyrą pripažindama jo teisybę.
Pasitarę jie nutarė įrašyti pokalbius su treneriais ir sporto valdininkais į Julijos išmanųjį telefoną. Įrašai atskleidžia daug dopingo programos detalių. Julijai buvo siūlomas 4000 JAV dolerių mėnesinis atlyginimas per visą diskvalifikacijos laikotarpį. Bet ji prisiminė, kad jai buvo žadėta saugi karjera, o ne atpirkimo ožio vaidmuo. Bėgikė pasijuto apgauta. Jos neapsaugojo nuo įkliuvimo tie, kurie buvo įsipareigoję, kad niekas nieko nesuuos.
Skundo pasekmės
Įsiutusi Julija parašė į Pasaulinę antidopingo agentūrą (WADA) apie Rusijoje klestinčią sistemą. Jos ir vyro Valerijaus pasakojimai pateko į vokiečių ARD televizijos dokumentinį filmą „Dopingo paslaptys: kaip Rusija kuria savo laimėtojus“. Filmas pasirodė ekranuose 2014 gruodį. J. Stepanova atskleidė, kad sportininkai mainais už dopingo dozes Rusijos sporto valdininkams atiduodavo 5 proc. uždarbio.
Jų pasakojimai paskatino WADA atlikti nepriklausomą tyrimą, kuris buvo baigtas 2015 lapkritį. Pasitvirtino, jog Rusijos lengvojoje atletikoje išsikerojęs sistemingas dopingo vartojimas. IAAF priėmė sprendimą neleisti Rusijos lengvaatlečiams dalyvauti tarptautinės varžybose, kol neįvyks rimti pokyčiai sportininkų ugdymo sistemoje.
Nepalaikė tik Tarptautinis olimpinis komitetas
IAAF padarė išimtį vienai sportininkei – Julijai Stepanovai, taip įvertindama jos indėlį į kovą prieš dopingą sporte. Šių metų liepos pradžioje jai leido startuoti Europos čempionate Amsterdame kaip nepriklausomai dalyvei. Sportininkė vilkėjo IAAF marškinėlius su užrašu „I run clean“ (angl. aš bėgu švari). Tai buvo jos pirmas tarptautinis bėgimas po diskvalifikacijos 2011. Deja, įveikusi 600 m Julija pasitempė kojos sausgyslę ir likusius 200 m baigė ristele.
Į persirengimo kambarį ją palydėjo varžovė britų bėgikė, pasaulio ir Europos čempionatų medalininkė Jenny Meadows, kurią pusfinalio bėgime per 2011 pasaulio čempionatą į finalą nepraleido būtent Julija, užėmusi pirmą vietą tame bėgime. Julija po to buvo diskvalifikuota, tačiau Jenny tada liko be finalinio bėgimo. J. Meadows savo poelgiu siekė parodyti palaikymą drąsiam Julijos žingsniui kovoje prieš dopingo vartojimą.
Nors IAAF rekomendavo Tarptautiniam olimpiniam komitetui (IOC) leisti Julijai startuoti Rio de Žaneiro žaidynėse po olimpine vėliava, IOC neatsižvelgė į šią rekomendaciją. Ją įrašė į vieną gretą su kitais Rusijos lengvaatlečiais, nors J. Stepanovos pasakojimas tapo siūlo galu atskleisti Rusijos valstybinę dopingo sporte programą. Vietoj to, po eilės chaotiškų IOC sprendimų Žaidynėse atsidūrė virš 200 Rusijos sportininkų, kurie ruošėsi startams Rio veikiant tai programai.