R.Bogdanas. Paminėkime Vėlines spartuolišku darbu

Visi žinome, kad buvome paskutiniai Europos pagonys. Tik Jogailos ir Vytauto dėka įšokome į tolstantį katalikybės traukinį ir taip įsijungėme į vakarietišką civilizaciją, kurios erdvėje ir šiandien esame. Tačiau tikėjimas nepasikeičia vienu mostu, nors ir labai valdingas kunigaikštis paliepia. Dar ilgai po oficialaus Lietuvos krikšto žmonėse išliko senųjų tikėjimų atgarsiai. Kaip ir mūsų kalba, senasis tikėjimas yra labai archajiškas ir padeda rekonstruoti senąją indoeuropiečių ideologiją.

Vienas iš kertinių visų žmonių bendrijų bruožų yra jų santykis su mirusiais. Tai ir laidojimo apeigos, ir pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimas, ir gyvųjų ryšys su Anapilio gyventojais. Lietuviai turėjo svarbią dieną apeiginiame metų kalendoriuje, kada jie pagerbdavo savo mirusius. Tai Vėlinės, vėlių diena.

„Laskovijus sako, kad šita šventė švenčiama kitą dieną po Visų Šventųjų, t. y. lapkričio 2 d.“

Tokį liudijimą XVI a. užrašė Jonas Lasickis, o jam apie tai ir apie daug kitų tikėjimų papasakojo Laskauskas (Laskovijus – tai sulotyninta pavardė), dirbęs matininku Žemaičiuose ir, kaip visiems suprantama, turėjęs daug reikalų su valstiečiais, kurie ir buvo tikrieji senosios lietuvių kalbos ir tikybos saugotojai. Laskauskas pasakoja apie rudeninių švenčių , vadinamų „Ilgės“, ciklą, kuriame viena diena skirta mirusiųjų kultui, ir tą dieną valgydami žmonės šaukiasi dievų žemininkų ir meta maisto į kampus, kad ir vėlės drauge pavalgytų.

Paprotys eiti į kapines ir ten puotauti ant kapų, paskui paliekant maisto bei gėrimo mirusiems, buvo plačiai paplitęs ir įsišaknijęs. Kad tai ne šiaip koks baliukas kapinėse, liudija bažnyčios draudimai taip pagoniškai elgtis ir raginimai kunigus saugoti žmones nuo tokių bedieviškų paklydimų. Vėlesniais laikais maistą ir gėrimą vėlėms pakeitė uždegtos žvakutės ir gėlės, tačiau ritualiniai valgymai kapinėse etnografų užfiksuoti net 20 a. pradžioje.

Vėlinės buvo ir liko labai svarbi mums diena, kada atsigręžiame į tuos, kurių nebėra tarp mūsų. Atsigręždami tarsi paliudijame, jog išėjusieji vis tiek lieka šalia. Baltiškame gyvenimo supratime mirtis nėra pabaisa, kurią reikia gąsdinti ar pašiepti, - mirtis yra tik perėjimas su gyvųjų pagalba iš vienos būsenos į kitą. 13 a. Ipatijaus metraštyje užrašytame mite apie mirusių deginimo papročio atsiradimą Sovijus sako sudegintas miegojęs minkštai kaip pūkuose. O sakmėse per daug apraudami mirusieji pareina vaiduokliais, nes ašaros neleidžia jiems persikelti į vėlių pasaulį.

Vienai ideologijai keičiant kitą, senosios apeigos ar šventės, kurių neįmanoma išrauti, priderinamos prie naujų reikalavimų. Vasaros saulėgrįžos šventė Rasos, latvių Lyguo, virto Joninėmis, įvilkus jas į krikščionišką rūbą. Be to naujo vardo, nieko ten krikščioniško nerasime. Sovietmečiu niekaip nesisekant atpratinti žmonių nuo Velykų šventimo, buvo sumanyta skelbti pavasario ar gamtos atgimimo (tiksliai neatsimenu) šventę, kad ir nomenklatūra galėtų nesislapstydama kiaušinius dažyti.

Kadaise mudu su šviesaus atminimo prof. Norbertu Vėliumi bandėme aiškinti, kad lietuviškos Vėlinės yra lapkričio 2 d., bet mūsų tada negirdėjo. Įsivaizduoju, kaip kažkoks ilgametis sovietinis veikėjas, per naktį virtęs katalikybės ramsčiu, uždažė raudonai lapkričio 1 d., įsivaizduodamas tuo didžiai prisidedantis prie tautos prisikėlimo. Iškalbus kunigas turbūt sugebėtų išaiškinti, kad Visi Šventieji globoja mirusius, ir t.t., ir t.t. Bet lietuvių liaudies kultūra domėjęsis didysis romantikas A. Mickevičius kažkodėl parašė „Vėlines“, o ne „Visus Šventuosius“.

Galima samprotauti, jog „koks skirtumas, 1-oji lapkričio ar 2-oji, svarbu, kad paminime“. Tačiau dideli dalykai visada prasideda nuo mažų. Ir dideli namai pradeda griūti nuo pirmos ištrupėjusios plytos. Gerbdami protėvių pasirinktą dieną, parodome jiems daugiau pagarbos, nei stumdydami datas, bet veidmainiškai išsaugodami pavadinimą. Pradžiai tik per dieną pastumdami. O paskui gal ir vasario 16 d. reikėtų nukelti arčiau pavasario, kad smagiai saulutėje šildydamiesi atšvęstume?

Iš pradžių kažkas oficialiai įteisina išeiginę dieną greta Vėlinių, paskui į tą dieną atkeliauja Halloween, ir, žiūrėk, anūkai gal jau nebedegs žvakučių ant mūsų kapų. Dar viena komercinė šventė ištrins mūsų unikalią tradiciją, apie kurią sužinoję europiečiai šiandien pagarbiai palinksi galva.

Helovinas yra keltiška mirusių šventė, kurią airių emigrantai atvežė į JAV ir ten ji pavirto „McDonald's“ kultūros dalimi. Įtakos amerikietiškam Helovinui turėjo ir senoji Meksikos indėnų kultūra. Apie indėnų šventę, kurioje juokiamasi iš mirties, taip siekiant ją „prisijaukinti“ ir nebijoti, S. Eizenšteinas 1931m. yra sukūręs puikų dokumentinį filmą „ Tegyvuoja Meksika!“. Bet mes – ne majų palikuonys.

Nesakau, kad negali šalia gyvuoti dvi šventės, tik ar kam norėtųsi, kad rami mūsų Vėlinių ugnelė būtų galutinai užgožta svetimų blizgučių ir moliūgų? Lygiai taip pat nemanau, kad į kapines būtina važiuoti lapkričio 2 d., šiukštu nei prieš, nei po. Ir taip visi privažiavimai užkimšti. Turbūt tai vieninteliai kamščiai, kurie džiugina: reiškia, mums dar tebelieka svarbus kasmetinis nusilenkimas savo išėjusiems artimiesiems.

Valstybiniu lygiu Lietuva turėtų įteisinti mūsų Vėlines kaip išskirtinę, lietuvių išsaugotą senovinę šventę. Jei patys nenorime pripažinti ir didžiuotis savo savitumu, neturėtume tikėtis pagarbos iš kitų tautų.