N.Vasiliauskaitė. Neuždaryk manęs, Tėvyne

 (395)
„Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje, kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro“ - dvidešimt metų kiekvieną minėtiną nacionalinę sukaktį lydi šios daina virtę Justino Marcinkevičiaus eiles kaip politinio pasipriešinimo, Laisvės ir Nepriklausomybės simbolis.
Nida Vasiliauskaitė
© DELFI / Tomas Vinickas

Būtent jas kažkada pasirinko Eurika Masytė, būtent jos ir prigijo, nes daugybei žmonių intuityviai atrodė (tebeatrodo?) adekvačiai nusakančiomis jų kolektyvinę būseną. Niekas jos - nei dainos, nei būsenos - viešai neanalizavo: nebūta poreikio, juk „viskas čia aišku", artima, sava, suprantama. Taip labai, kad pats klausimas „Bet kodėl?" skamba tarsi kokia į tą Laisvę besikėsinanti šventvagystė. Ir tai - geriausias argumentas, kad dainos analizė tuo pačiu yra ir analizė joje figūruojančių sąvokų - „laisvės", „Tėvynės" - prasmių paradigminio Lietuvio (tai jis dainoje kalbina Tėvynę) sąmonėje: štai ko jis tada norėjo (tebenori?), štai kaip jis tada matė (tebemato?) tuos dalykus.

Pradėkime nuo trivialaus pastebėjimo, jog metaforos tekste nebūna „šiaip sau": kokios jos, kodėl tokios yra svarbu, tai būdas perteikti turinį; net jei autoriui jos ateina į galvą „netyčia", net jei klausytojas apie jas „negalvoja", jų semantinis krūvis ir ryšys su transliuojančiais-priimančiais subjektais niekur nedingsta. Jei ryšys būtų netikėtas - metaforas sėjantis tekstas neprigytų, jei keistas - stebėtųsi ir reikalautų egzegezės, jei nepriimtinas - atmestų.

Taigi, su kuo šis himnas Laisvei lygina Laisvę? Su... smaugimu, mirtimi ir naktimi, kuriuos, savo ruožtu, apibrėžia pozityviai, kaip trokštamą būklę: Lietuvis čia kreipiasi į Tėvynę, melsdamas jį mirtinai uždusinti izoliacijoje (Tai uždaryk, mane, Tėvyne, savyje, kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro, taip, kaip uždaro vakarą naktis), ką supranta kaip... išlaisvinimą, mat himnas brėžia Tėvynės-Laisvės paralelę, net ekvivalenciją: Laisvė yra Tėvynė (O tu [Tėvyne] man atsakai: „Aš tavo laisvė").

Sutapatinimą galima interpretuoti įvairiai. Pvz., a) Laisvė (ne šalis, ne valstybė, ne žemė, ne bendruomenė...) yra tikroji Tėvynė; b) Tėvynė (šita konkreti vieta ir sociumo forma) yra vienintelė tavo laisvė: paklusk, prisitaikyk ir liausiesi jautęs prievartą; c) Tėvynė (šalis, sociumas, žemė...) - viskas, ko tau reikia; d) laisvas gali būti tik Tėvynėje; e) Tėvynė yra ten, kur jautiesi laisvas...

Galbūt tada Laisvė neapibrėžiama per uždusimą, o Tėvynė nedusina, galbūt cituotas eilutes galima suprasti taip: Lietuvis yra pavargęs, nusivylęs (Aš jau nepakeliu minčių apie tave... Jau kaip akmuo šalikelėj sukniubęs), todėl nori mirti, tačiau Tėvynė atmeta jo desperatišką prašymą („Stovėk, kaip stovi laisvė", ne, aš tavo laisvė, todėl neuždarysiu)? Tačiau kiti žodžiai, dialogo struktūra, akcentai, melodija ir  pragmatinis kontekstas tokią interpretaciją atmeta. „Ne" čia nėra. Pokalbis konstruojamas ne kaip diskusija ar pamokslas, o kaip raudančio redukuoto anonimo (jis turi simbolizuoti „bet kurį iš mūsų") įsiliejimas į „atsakančią" substanciją (inkliuzyvią kolektyvinę visuotinybę), kaip subjektyvybės praradimas (kas ir yra mirtis).

Dar daugiau, tai, ką atsako Tėvynė - santykinai visai nesvarbu. Kur kas svarbiau, ko - kartodamas, perfrazuodamas, išrasdamas vis naujas metaforas - meldžia jos „narys". Tėvynės atsakymas trumpas, paprastas, neišplėtotas ir neįstringantis. Invokacijos retorinis krūvis kur kas didesnis: galime lažintis, kad apklausę Lietuvos gyventojus, koks šios dainos fragmentas labiausiai įstrigo jiems į galvas, ką jie geriausiai prisimena, sulauktume „Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje", o ne „Aš tavo laisvė".

Arba įsivaizduokim kitaip perskirstytą tą patį tekstą. Žmogus meldžia (Tai uždaryk mane...), Tėvynė (ironiškai) perklausia: „Kaip giesmę gerklėje mirtis? Ne, aš tavo laisvė". Tada viskas būtų paprasčiau, būtų galima interpretuoti net kaip antinacionalistinį situacijos „išrišimą", kaip revoliuciją.

Dabar, tuo tarpu, žodžiai „kaip giesmę gerklėje" priklauso ne Tėvynei, o žmogui, ir šitas žmogus mąsto tikrai įdomiai: jis suicidiškai prašo mirties Tėvynėje, tačiau tuo pačiu šito „nemato" (o ar daug kas iš šimtų tūkstančių balsų, nuoširdžiai dainavusių šitą dainą, tą pastebėjo?) ir mano, kad prašo gyvenimo - kurį pats valingai konstruoja kaip mirtį (ne todėl, kad tikrai nori mirti, o todėl, kad tik taip - sadomazochistiškai niūriai, dusdamas ir dusindamas kitus - temoka gyventi).

Toks Laisvės-Tėvynės kaip mirtinai smaugiančio „uždarymo", matomo kaip laisvė tik todėl, jog užsidarome patys (nors kartu deleguojame iniciatyvą Didžiajam Kitam - „Tu uždaryk, nes aš mažas ir silpnas", ne „Aš užsidarau, nes taip nusprendžiau"), tropas kai ką paaiškintų mūsų lietuviškame čia ir dabar. Na, kad ir tragikomišką akciją „Apginkime Bastiliją" (i.e. kalėjimą: kalėjime mes norime ir būt!) prie Prancūzijos ambasados (ne Naujoji Kairė jaunųjų krikščionių demokratų vertybes prilyginti Bastilijai sugalvojo, ne, jie patys taip); tos akcijos dvasia šeštadienį Lietuvos vardu keliavo Kauno gatvėmis. Net dingtelėjo mintis: ar Prancūzijos himnas Lietuvoje dar nėra nelegalus?

Ačiū, bet aš nenoriu Tėvynės, kuri „uždaro savyje" ir nutildo „kaip mirtis". Laisvę (o ir Tėvynę) suprantu KITAIP. 

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

K. Jovaišas. Skurdo Lietuva pati kalta dėl savo skurdo (559)

Ar yra veiksmingų būdų, kurie leistų radikaliai pakeisti situaciją skurdo Lietuvoje? Taip, iš esmės jų yra du – realus ir fantastinis. Realus būdas – organizuoti tokią loteriją, kurioje kiekvienas visuomenės išlaikytinis kiekvienais metais laimėtų po aukso puodą. Fantastinis būdas – pasiekti, kad toks asmuo liautųsi girtauti bei lėbauti ir pradėtų dirbti.

D. Leinartė. Patriarchaliniai stereotipai – smurto prieš moteris priežastis (147)

Patriarchaliniai stereotipai yra esminė smurto prieš moteris priežastis. Neatsitiktinai JT CEDAW Konvencijoje, kurią Lietuva ratifikavo 1995 m., smurto ir stereotipų mažinimo ir naikinimo klausimams skirtas bendras straipsnis.

I. Makaraitytė. Sauliaus Skvernelio Pakso manevras? (344)

Kuo viskas baigsis? Tai yra klausimas, kuris tiesiog tvyro ore. Nes nesibaigti tiesiog negali.

P. Baršauskas. Ne akademikų norai, o kokybiniai kriterijai turi sudėlioti, kam su kuo jungtis (193)

Kaip klostosi aukštojo mokslo pertvarka? Išgirdęs tokį klausimą atsakau, kad džiaugiuosi ryžtu padaryti tai, ko nedarėme per visus 27 atkurtos nepriklausomybės metus. Tačiau ar džiaugiuosi pačiu pertvarkos procesu – tikrai ne.

A. Užkalnis. Aš irgi truputį rasistas (443)

Žinote, kas yra negražiau už žodžius, pasakytus apie juodaodžių žaidėjų normavimą lietuviškoje krepšinio komandoje? Na, šiaip jau, daug kas yra negražiau, bet man šiuo atveju tylų žiaugčiojimą kelia teisuoliškumo varžybos, kas greičiau ir išmaniau pasmerks negerai pašnekėjusį buvusį krepšinio klubo prezidentą.