- Deja, tai vyraujanti nuomonė. Taip, kaip kalbėjo A. Šliogeris, galvoja daugybė žmonių, netgi akademinėje aplinkoje. O ir žiniasklaidoje lyčių vaidmenys pateikiami tokie, kad atitiktų daugumos suvokimą. Peržiūrėjau komentarus po minėtuoju A. Šliogerio interviu – dauguma komentavusiųjų palaikė profesorių. Tikriausiai visi jautėsi patys tapę profesoriais, nes šis kalbėjo tai, ką dauguma norėjo išgirsti.
Keista buvo ne tai, kad A. Šliogeris taip pasakė – keista buvo tai, kad Lietuvoje pirmą kartą į tai buvo kritiškai sureaguota. Dėl to manau, kad šis skandalas buvo naudingas.
- Ką manote apie vyro stereotipą žiniasklaidoje? Ar jis irgi yra klaidingas?
- Stereotipas yra kitoks, negu moters. Vyras paprastai siejamas su galia, aukšta pozicija, galimybėmis. Taip pat su intelektu, racionalumu. Vyriškumo ir moteriškumo stereotipai konstruojami priešingybės principu: viskas, kas „nemoteriška“ – „vyriška“.
- Taigi lyčių stereotipai gali trukdyti tiek vyrui, tiek moteriai?
- Taip.
- Kaip manote, ką reikėtų daryti, norint pakeisti situaciją? Kur žiniasklaida turėtų kreipti savo žvilgsnį?
- Svarbu, kad atsirastų alternatyvus kalbėjimas, kad jis girdėtųsi. Kad tradicionalistinis lyčių santykių supratimas būtų priverstas "aiškintis", t.y. atskleisti savo fundamentalias prielaidas ir funkcijas, savo vidinį nenuoseklumą, savo buvimą interpretacija, o ne pačia Tikrove, užuot ir toliau prisistatinėjęs kaip vienintelis įmanomas ir todėl net nesvarstytinas, "normalus", "natūralus", "savaime suprantamas", nekeičiamas. Kad vieši samprotavimai apie "moters vietą" pagaliau imtų skambėti ne geriau nei antisemitizmas ar rasizmas (nes ne kitokios kokybės jie ir yra).
- Kai kritikuojama dominuojanti nuomonė, dažnai ši kritika priimama kaip pavojus žodžio laisvei: neva vieniems galima piktintis, o kitiems – ne.
- Tradicionalistai, išgirdę kritišką balsą, dažnai piktinasi, bet argumentus pasiima iš „priešų stovyklos“. Jie kalba apie nuomonės laisvę, bet tik tos nuomonės, kuri jiems yra patogi. Tradicionalizmas, paradoksaliu būdu, apskritai dabar mėgsta save pateikti kaip opoziciją "mainstreamui": neva, Briuselis (svetimo, didžiojo Kito balsas) mums draudžia, neleidžia, primeta, mus verčia ir klupdo, o mes štai imsim ir narsiai pasipriešinsim. Jie pateikia save kaip neformatą, kaip maištą, naudodamiesi retorika ir argumentacija, pavogta iš taip nekenčiamų oponentų.
Elementarus viešųjų ryšių triukas: kai paprasčiausiai paliepti publikai aklai paklusti jau nebegalima, kai alternatyvos socialiai įmanomos, o sankcijos nebe visus baugina, galima mėginti paklusnumą ir nemąstymą patraukliai "moderniai" įpakuoti kaip... maištą, protestą, drąsą, laisvą pasirinkimą, nonkomformizmą, netgi individualų išskirtinumą (kvietime į kažkokį tokio pobūdžio renginį pastebėjau šūkį: "išdrįsk vesti - prisiimti atsakomybę"; supraskime, tradicinį gyvenimo būdą renkasi būtent drąsieji, savarankiškieji, originalieji).
Tradicionalistų skundai esą varžoma jų žodžio laisvė - visiškas nesusipratimas: žodžio laisvei pavojų kelia ne kokios nors nuomonės vieša kritika ir alternatyvių diskursų atsiradimas, o tos nuomonės pretenzija pasiskelbti vienintele viešai reikština ir nekritikuotina.
- Visgi yra grupė žmonių, propaguojančių tradicinį gyvenimo būdą ir lyčių vaidmenų pasiskirstymą. Pavyzdžiui – vyras dirba, žmona prižiūri vaikus, vyras perka žmonai drabužius ir pan. Ar manote, kad toks gyvenimo būdas yra iš esmės ydingas?
- Manau, kad tai yra žmonių asmeninis reikalas. Vieniems žmonėms toks šeimos modelis gali atrodyti visai nepakenčiamas, o kitiems – labai geras. Jokios piktos feministės neketina griauti kieno nors namų. Jeigu žmonėms gera taip gyventi, kas gali prieštarauti?
Bet kad žinotum, kaip gyventi tau yra gerai, turi įsivaizduoti ir kitokias alternatyvas. Manau: ir tradicionalistui būtų naudinga žinoti, jog jis neprivalo būti toks, koks yra. Kai žinai kitas galimybes, gali pasirinkti.
- Tačiau sunku pasakyti, jog moters vaidmuo visiškai nesikeičia. Pavyzdžiui, dabar mergaitės skatinamos įgyti išsilavinimą ir gauti darbą prieš susituokiant.
- Žinoma kinta, bet kitimo stengiamasi nepastebėti. "Gerai mergaitei" šiandien turėtų būti itin sunku: jai jau nebepakanka būti tradicine, bet vis tiek tradicinis "mergaitiškumas" lieka jos pirmasis ir pagrindinis užsiėmimas. Santuoka jai vis tiek vaizduojama kaip būtinas ir esminis gyvenimo įvykis, o kai ji pagaliau įvyksta, visa kita (diplomai, gabumai, profesiniai interesai, asmeniniai poreikiai, karjera) telieka jos, kaip "žmonos ir motinos", aksesuaru.
Kelis „vaidmenis“ palyginti lengva suderinti jauname amžiuje, tačiau vėliau vis sudėtingėja (pavyzdžiui, mergina pagimdo, aplinkiniai, o ir ji pati dažnai mano, kad reikia daugiau laiko pasilikti namie su vaiku, kartais vyras nebenori, jog ji grįžtų į darbą, prisideda giminių, darbdavių atitinkami lūkesčiai, ji su tuo taikstosi, pasidaro finansiškai priklausoma nuo jo ir galiausiai jai reikia kai kurių anksčiau svarbių savęs aspektų atsisakyti).
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje daugelis pasiturinčių šeimų ėmė manyti, kad reikia leisti dukteris mokytis – bet ne dėl jų pačių sugebėjimų ugdymo ir savarankiškumo galimybių, o dėl to, kad taip pakils jų, kaip nuotakų ir būsimų mamų. Negana kraičio ir grožio – reikia ir diplomo. Tačiau diplomas – viso labo tik priedas. Daug kas panašiai tebemąsto ir dabar: baigei universitetą, o dabar - namo, vaikų gimdyt..
- Kitoks požiūris: moteris laikoma mūza, idealizuojama. Kaip reikėtų tai vertinti?
- Tos idealizacijos ir garbinimas - tik kita to paties subordinuoto, subžmogiško vaidmens pusė, socialinis "paglostymas" už jo gerą atlikimą: žinok savo "vietą", o tada mes tave, mieloji, gerbsime kaip mūzą (pasyvų objektą, "įkvėpimo" šaltinį); bet tik nesugalvok ko nors kurti pati.
- Kas, jūsų nuomone, yra vyriškumas ir moteriškumas? Ar šios sąvokos turėtų būti atskirtos?
- Vyriškumas“ ir „moteriškumas“ yra konstruktai – tai, ką visuomenė atpažįsta kaip vyriška ar moteriška. Savybių rinkinys, kurio reikalaujama iš moters arba vyro, tampa tikras tiek, kiek jį interiorizuojame ir naudojame. Kai kuriose aplinkose tai nebesvarbu: pavyzdžiui, mokykloje berniukai ir mergaitės mokosi tą patį; jei skaitai knygą, nesvarbu, ar tu vyras, ar moteris. Bet kai esi tipiškai moterims (ar vyrams) numatytame vaidmenyje – pavyzdžiui, esi kažkieno žmona – tave visi ir mato kaip žmoną, ir tikisi "žmonos dorybių". Tada atsiranda reikalavimai: kas tau, KAIP MOTERIAI, dera, o kas nedera.
- Tačiau moterų patirtis yra skirtinga nuo vyrų: pavyzdžiui, moteris gali gimdyti, jos fiziologija kitokia. Ar manote, kad tai gali būti skirtingų lyčių vaidmenų priežastis?
Yra daugybė moterų, kurios dar negimdė, yra daugybė, kurios jau gimdė, yra ir tokių, kurios per visą gyvenimą nepatiria gimdymo. Keista būtų manyti, jog ši vienintelė patirtis visą tavo gyvenimą ir viską, ką tu bedarytum, nudažo viena spalva. Specifinių patirčių yra, bet jos tikrai nelemia visko.
Žinoma, esama visuomenių, kuriose kultūriškai nulemtos moterų patirtys yra iš esmės skirtingos nuo vyrų. Pavyzdžiui, jei kasdien turi vaikščioti su čadra, tai bus tikrai specifinė „moteriška“ patirtis. Ne todėl moteriška, kad tavo tokios chromosomos, bet todėl, kad gyveni tam tikroje visuomenėje.
Galime įsivaizduoti visuomenę, kurioje galiotų skirtingos taisyklės mėlynakiams ir rudaakiams. Jei kuris nors bandytų peršokti į kitą pusę, jam būtų sakoma – „Nejaugi tu neigi biologinę realybę?“.
- Dėkoju už atsakymus. Linkiu sėkmės.