„Kolektyvinės kaltės“ teorijos niekas jokia forma neskelbia ir negina. Juo labiau Lietuvoje. Juo labiau žmonės, sureagavę į Holokausto neigimo atvejį bei mėginantys atkreipti tylinčios daugumos dėmesį į patį jos tylėjimo tokiais atvejais faktą (tylėjimas, deja, yra ne objektyvumas, o pozicija, reiškianti „tokie dalykai mums nerūpi“, „šiuo metu yra svarbesnių problemų; taigi šitos problemos nėra nei svarbios, nei problemos“, o gal net „nieko tokio baisaus anuomet ir neįvyko“, „kitkas, kas nutiko mums, buvo ne mažiau – dargi labiau baisu, tad kalbėkime geriau apie mus“ arba „teisybę parašė tas Petras Stankeras, taip manome ir mes“).
Tačiau būtent objektyvieji bei neutralieji (tie neideologizuotieji, tie niekuo dėti) keistai nervinasi girdėdami pasisakymus Holokausto bei litvakų tema, prisitaiko viską ASMENIŠKAI bei INDIVIDUALIAI sau, pasijunta pažeminti bei įžeisti ir ima šaukti apie neva jiems metamos „kolektyvinės kaltės“ neteisingumą. Ir reikalauja APIE TAI nekalbėti, TO nepriminti – kad pažeminti bei įžeisti (KAIP TAUTA) nesijaustų.
Paradoksalu tai, kad toks tiesmukas prisitaikymas sau ir gynybinė reakcija („Aš gi nekaltas!“) įmanomi tik iš tiesų visiškai tapatinantis su „tauta“, su „visais lietuviais“ ir viską, kas sakoma apie kai kuriuos iš jų, automatiškai atpažįstant kaip „kalbą apie mane“; taigi, tik subjektui neegzistuojant kaip individui ir suvokiant save vien „tautos“ kategorijomis. T.y., teiginys „žydų bendruomenė Lietuvoje išžudyta daugiausia lietuvių rankomis“ konkretų Joną gali įžeisti tiktai tada, kai jis iš tiesų nemato ribos tarp savęs ir tuos veiksmus kadaise atlikusių (vėlgi, konkrečių) lietuvių ir de facto tiki (į jį neva nukreipta) kolektyvine kalte (todėl Jonas ir reikalauja „nekaltinti mūsų“, nes nesijausti asmeniškai užkabintas jis gali tik tada, kai apie lietuvius ir Lietuvą – tik gerai arba nieko).
„Mes pažeminti kaip tauta“, - sako tas hipotetinis Jonas. Bet čia pat sako dar ir štai ką: „Aš čia niekuo dėtas, manęs tada dar nebuvo“. Taip jis vienu metu sugeba būti dviejose skirtingose „vietose“, kurių neskiria: pirmoji „vieta“ (pozicija, iš kurios kalbama, mąstoma, jaučiama) yra „aš, Jonas“, antroji – „mes, tauta“. Ir lygiai taip pat vienu metu sugeba šitą „aš, Jonas, esu nekaltas“ panaudoti kaip argumentą apie „mūsų tautos nekaltumą“ (pamiršdamas, aišku, kad tauta gali ne labiau būti nekalta, nei kalta, nes kaltė yra ne tautos, o atskiro asmens savybė). Ko gero (belieka ironizuoti ir tai paaiškinti neturintiems ironijai receptorių), esama bent jau kolektyvinės šizofrenijos...
Tik jos, „kolektyvinės šizofrenijos“, dėka teiginiai „Tai atsitiko mūsų valstybėje. Tai darė ne vien atėję vokiečiai, o daug vietinių savanorių – kaimynai, bendramoksliai, bendradarbiai, klientai, pacientai, pažįstami, vėliau priglaudę nužudytųjų turtą ir apsigyvenę jų namuose. Daugelis jų buvo ne kriminaliniai nusikaltėliai ir „padugnės“, o eiliniai, šiaip jau mieli žmonės, kvėpavę buitinio antisemitizmo, pakurstomo ir tautinių eruditų a là Antanas Maceina, oru. Padarė ir pamiršo. O jų bendrapiliečiai (tada negyvenę ir, aišku, asmeniškai nekalti) nemato tame problemos ir nenori nieko girdėti iki šiol.“ yra tolygūs tariamam tautos pažeminimui bei asmeninės atsakomybės kiekvienam tada ar dabar gyvenančiam lietuviui inkriminavimui.
Žmogus, manantis, kad Holokausto tema „pernelyg eskaluojama“ ir kad jis čia ne tik asmeniškai, bet ir apskritai niekuo dėtas, čia pat ima karštai berti faktus bei tėvų ar senelių prisiminimus apie Sibirą, kolektyvizaciją, sušaudytus partizanus ir kitus sovietinės sistemos baisumus – taigi prisiminimus, kurie dažniausiai yra ne jo asmeniniai, faktus, kurie skaudžiai palietė ne jį, bet kuriuos jam skauda, nes jo sąmonėje jie atrodo „jo prisiminimai“, „jo nuoskaudos“, ir, atitinkamai, jis dažnai tebejaučia pyktį bei norą, jei tik galėtų, atkeršyti seniai mirusiems kaltininkams ar bent jų palikuonims.
Tada jis „kvėpuoja kartu su tauta“ ir nebesako, kad „rusai“ ar „sovietai“ nėra už tai kolektyviai atsakingi. Netgi mielai išreikalautų iš dabartinės Rusijos dabartinių (asmeniškai irgi niekuo dėtų) gyventojų materialią kompensaciją už tai, ką kai kurių iš jų protėviai padarė jo protėviams. Bet tik tenedrįsta apie turto gražinimą priminti Lietuvai žydai! Ir šitas žmogus dar mėgsta samprotauti apie kitų jam, bet tik ne jo kitiems, neva taikomus dvigubus standartus ir nuoširdžiai tiki esąs teisingas, jautrus bei objektyvus. Kaip rašė Louisas Althusseris, ideologijos uzurpuotam subjektui ideologizuotas atrodo būtent kitas (norėčiau čia prikabinti liūdną „šypsenėlę“).
Manęs nei mano senelių ten irgi nebuvo (jokia, nei fizine, nei ideologine prasme) – bet būtent todėl aš ir galiu pasakyti: „Taip, tai įvyko, Taip, tą darė lietuviai. Taip, aš irgi lietuvė. Taip, man dėl to gėda. Bet manęs asmeniškai nė kiek nežemina ir nežeidžia Holokausto priminimas ir „mūsų“ kaip Lietuvos piliečių, taigi kaip to paties politinio projekto tęsėjų, istorinė ir politinė (ne asmeninė) atsakomybė už jį. Tokia pat prasme, kokia atsakinga už ką nors gali būti institucija, partija, organizacija, nepriskiriant tos atsakomybės asmeniškai kiekvienam jos nariui“.
Tai, kas tikrai „mus“ žemina, tai istorinė amnezija, brutalus tendencingumas ir šlykštūs išsisukinėjimai, surandant tūkstančius pasiteisinimų, bet nepamirštant priminti ir kaišioti visiems po nosimi, reikalaujant atjautimo, savų kančių; o po to dar širdingas stebėjimasis, kodėl „mūsų“, tokių mielų, dorų ir nekaltų, taip daug kentėjusių, vis mažiau kas benori klausytis. Čia - viena priežasčių, kodėl kartais nebesinori kartu su jumis ištarti „mes“.
Marijampolėje padorūs miestelėnai (ne „padugnės“ ar beviltiškai skurstantys) bėgo pasirinkti ką tik nužudytų ir už miesto suverstų į griovį savo kaimynų žydų drabužių ir batų – ir jau tą pačią dieną, nuvilkę nuo kūnų, ramiausiai nešiojo bei rengė savo vaikus. Kraupu buvo mano močiutei, dar keliems, o kiti – kiti nešiojo ir jautėsi nekalti (jie gi nešaudė).