N. Vasiliauskaitė. LSDP – ne revoliucijai, o nuo revoliucijos

„Siekis paversti „ūsuotų bebrų“ partiją „nukreipti labiau į kairę, klasikinės socialdemokratijos link“ – tai ne kartų kaita, o tikra revoliucija. Nes kairiosios partijos šiuolaikinėje Lietuvoje dar niekada nebuvo.

Po tokios vidinės revoliucijos LSDP galės iš naujo pretenduoti į tą gausią rinkėjų dalį, kuri dabar blaškosi nuo vienų populistų prie kitų taip ir nesulaukdami, kada bus įgyvendinti jų socialinio teisingumo siekiai“ , – Romas Sadauskas rimtu veidu teigia, jog LSDP vyksta ne byrėjimas ir pastangos kepurnėtis, o... revoliucija, ne mažiau: ims ir pražys LSDP rožė ilgai lauktąja „tikra kaire“, klasikinės socialdemokratijos pavidalu (visur senokai merdėjančios ir – dėmesio! – niekada nebuvusios jokia kaire: socialdemokratija kadaise atsirado kaip kompromisas tarp kairiųjų judėjimų lyderių ir juos žūtbūt užgesinti siekusio politinio isteblišmento: štai jums „gerovės valstybė“ – prakuskite, gyvenkite ir netriukšmaukite apie pasaulio pertvarkymą).

Jis gal juokauja? Pirmasis pacituotasis sakinys kiek nerišlus (tikiu, jog dėl įsivėlusios korektūros klaidos: „paversti“ turėjo būti „priversti“, „nukreipti“ – „nukrypti“?), tačiau pakankamas suprasti, kas toji „revoliucija“, autoriaus manymu, yra (ką tik pateikiau priežastis, kodėl klasikinėje socialdemokratijoje, net jei ji išties mums LSDP dėka šviestųsi, nėra ir nebus nieko revoliucingo). Antrasis ir trečiasis skirti padrąsinti G. Palucko šalininkus stengtis ir toliau vaidinti „tikros kairės“ vaidmenį: dešinė jiems netrukdys, dešinė juos laimins, nes tai dešinei jų – tokių – reikia. Tikintis taip ir toliau turėti oponentu tą pačią puikiai pažįstamą, lengvai prognozuojamą LSDP ir apsisaugoti nuo „populistų“ (gal LSDP juos surinks ir užims savimi?). Idant politika ir toliau būtų „normali“ (t.y. BE REVOLIUCIJŲ, nes revoliucija, kaip teigia apibrėžimas, nėra normalu, revoliucija arba yra PRIEŠ NORMALUMĄ, prieš nusistovėjusį politinį status quo, arba tai ne revoliucija, o kažkas kito).

LSDP griebiasi to paties triuko, kurį atliko TS-LKD (tų pačių viešaryšininkų patarta?): taiko schemą „jaunoji-progresyvi-visai-kitokia-vakarietiška-generacija VS pajuoktinos senienos“. Pastarosios, TS-LKD atveju, būtų „talibais“ praminti krikščionys demokratai, LSDP atveju – „bebrais“ praminti sovietinės nomenklatūros epigonai. Atkreiptinas dėmesys, jog abiem atvejais prasivardžiuoja tas pats kontingentas: jaunimas šviesiomis akimis. Koks jis liokajiškas savajai „valdžiai“, koks net nesvajojantis prieš ją maištauti – nesunku įsitikinti pasekus jaunuosius (ne tokius ir jaunus, tiesą sakant) socialdemokratus socialiniuose tinkluose: ten nėra nieko, kas nebūtų arba partijos krustelėjimų reklama, arba apologetika, arba politinių nedraugų talžymas, arba mielos buitinės smulkmenos, turinčios suteikti LSDP žmogišką veidą. Klausimas, ar jiems liepia taip – ir jie klusniai vykdo, ar patys, karjeros vardan, apdairiai susipranta, anksčiau nei partijos bosai įspėtų, reikšmės neturi: abu variantai numato TĄ PATĮ atsakymą apie tai, kas tokie jie yra, ir ko iš šios kartų kaitos (kaip šį procesą vadina Gintautas Paluckas) galima bei reikia tikėtis.

„Google“ paieška „LSDP + revoliucija“ be pastarojo R. Sadausko straipsnio išmeta tik dar vieną, kovo mėnesio, pačiame LSDP puslapyje: jaunojo socialdemokrato, kandidatavusio į LSDP pirmininkus, Manto Varaškos „Dalybos arba revoliucija“. Jo turinį galima reziumuoti taip: Lietuvoje auga šiurpus nusikalstamumas, to priežastis – socialinė atskirtis, nelygybė ir skurdas, padėtis kritinė – tereikia kibirkšties ir parako statinė sprogs (cituoju: „Mūsų visuomenė jau yra tokioje nepasitenkinimo (kitais ir savimi) būklėje, jog trūksta vieno tyčinio ar netyčinio postūmio masiniams neramumams. Nesutinkate? Prisiminkite, kaip JAV kova dėl juodaodžių teisių užvirė nuo draudžiamos autobuso kėdes. Taip, tokia sumaištis galima ir Lietuvoje. Ir net ne kaip daugėjantys sunkūs nusikaltimai, kaip įspėja kriminologai ar T. Dapkus, o kaip masinė revoliucija. Todėl Mes turime Veikti“, – paryškinimai originale). „Mes“, kaip čia pat paaiškina autorius, yra „visos be išimties Lietuvos partijos, pradedant socialdemokratais“, o „veikti“ reiškia keisti mokesčių sistemą nelygybės šiokio tokio pamažinimo linkme. Kitaip tariant, jis atvirai, nevengdamas pavyzdžio su Rosa Parks, prisipažįsta, kad LSDP yra ne revoliucijai, o NUO revoliucijos – kartu su visomis kitomis Lietuvos partijomis. Rosai Parks jis būtų pasiūlęs lengvatinį bilietėlį – ir tikėtųsi, kad JAV juodaodžiai nebetriukšmaus.

Gal šito jau ir pakanka? Pretenduoti, be abejo, kiekvienas į bet ką gali, bet ne, jokie „tikros kairės“ rinkėjai LSDP pasitikėjimo kredito niekada neduos, o „protesto balsų“ ji tuo labiau negaus. Kartą tokie rinkėjai, niekada iki tol nebalsavę už socialdemokratus, sukąstais dantimis pasitikėti jau truputį bandė – ir LSDP nesuprato, kas būna, kai gauni tą kreditą ir ciniškai pasityčioji, o tada pakeiti „berniuką“ ir su ta pačia iškaba pamėgini vėl. Ne tada nesuprato – dabar nesupranta.