N. Vasiliauskaitė. Kodėl empatija „mažutėliams“ nėra kairioji vertybė

 (226)
Yra tokia civilizuotų, jautrių žmonių pozicija – stoti silpnesniojo (skriaudžiamo, kenčiančio, deprivuoto, diskriminuojamo, mažumos, kažko negalinčio ar nesugebančio) pusėn ir jį ginti. Paprastai siejama su Kaire. Kodėl?
Nida Vasiliauskaitė
Nida Vasiliauskaitė
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Nes jis – silpnesnis, o silpnesnį skriausti negražu? Nes silpnesnis visada teisus? Nes siekiama atstatyti pažeistą onto-psicho-socialinį balansą, preziumuojantį visuotinę lygybę? Nes iš tiesų jis nėra silpnesnis arba tas aspektas, kuriuo yra, nesvarbus ir nedeterminuojantis asmens-apskritai (pvz., silpnesnis fiziškai arba finansiškai, bet tik tiek)? Nes pagrindas, kuriuo jis laikomas silpnesniu (pvz., odos spalva), nieko bendra su silpnumu/stiprumu neturi, todėl ir neturėtų būti taip traktuojamas?

Pirmu ir antru atvejais, tai būtų keistas pomėgis silpnybei kaip tokiai: jei reikia silpnesnį palaikyt nepaisant „turinio“, vien todėl, kad silpnesnis (keista priežastis, nes buvimas silpnesniu dar automatiškai nereiškia, jog dėl to kalti kiti ar „neteisinga pasaulio tvarka“, juo labiau nereiškia, kad tą [silpnumo] būvį verta ginti), tai Kairei šiandien Vakaruose tektų palaikyti neonacius, religinius fundamentalistus ir panašias mažas bjaurias grupuotes.

Trečias variantas numatytų idealų pop-postmodernybės pasaulį, kuriame visos nuomonės ir pozicijos (rasizmas ir antirasizmas, seksizmas ir antiseksizmas, totalitarizmas ir demokratija etc.) atsvertų viena kitą tobuloje harmonijoje ir viskas būtų vienodai priimtina-nepriimtina, gerbtina-smerktina, teisinga-neteisinga (chaos reigns, sako lapė Larso von Triere’o „Antikriste“).

Ketvirtas ir penktas atvejai? Taip, būtent dėl jų, bet tada išeina, kad remiame ne negalią, ne silpnybę kaip tokią, o norime atstatyti neteisėtai pažeistas subjekto galias save determinuoti, t.y. remiame GALIĄ. Antraip – ką? Jei su socialinės atskirties grupėmis solidarizuotis derėtų dėl to, kad jos atskirtos ir atstumtos, t.y. dėl jų silpnumo (o ne dėl kitų priežasčių), tai gal, analogiškai, paremkime ir silpną poetą, silpną architektą, silpną režisierių ar inžinierių, silpną mąstytoją ir silpną disputantą – tegul jis eina raudonu kilimu kartu su stipriais, profesionaliais, gebančiais nugalėti, su talentingais?

NIEKO mes jiems neprivalom, NĖRA nė menkiausios priežasties kodėl mums turėtų rūpėti žmonės, nesugebantys užsisagstyti nuosavų kelnių, bet laikantys save „normalumo“ standartu, drįstantys niekinti logiką ir knygas, bet reikalauti pagarbos savo „natūralioms tvarkoms“.
Nida Vasiliauskaitė

Arba, pvz., internetinių debatų kultūroje esama populiaraus įsitikinimo (gal net ne įsitikinimo, o spontaniškos tendencijos, suprantamos kaip poleminis teisingumas), kad dera pritarti silpnesnei nuomonei. Nes ji – silpnesnė („kaip moteris, kaip kairė, kaip pažemintieji ir nuskriaustieji“, žodžiu, subalternas). Iš esmės logika čia tokia: ši nuomonė neįtikina, ji prastai pagrįsta, dar prasčiau ginama, gal net logiškai prieštaringa, o žmogus, ją atstovaujantis – niekingas, todėl aš jai pritarsiu ir solidarizuosiuosi (antraip mane palaikys arogantišku autoritaru, kuris „negerbia kitos nuomonės“, o juk tai – nuosprendis).

Gal tuomet net būtų gražu įvesti intelektualiai silpnų žmonių kvotą parlamente ir kitose galios struktūrose? Su veto teise, kai tik jie pasijus diskursyviai diskriminuojami – ir vis periodiškai jų atsiklausti, kokių pripažinimų jiems dar reikia. Net ne „atsiklausti“ (paternalizmas!), o kukliai prisėsti šalia – jeigu jie leis? Nes visai tikėtina, kad tavo „nesuprantama“ kalba juos įžeis ir pažemins.

Solidarumas Dogviliui? Ne, Dogvilio gyventojų džiaugsmui save suspenduojančios Greisės Kairėje nebus. O kadangi Dogvilio gyventojai, pasižiūrėję filmą, paprastai mėgsta klausti „Ko tai mus moko?“, tai štai pagaliau atsakymas (tik ne jiems, o greisėms): moko nesigreisinti su Dogviliu. Diskursyvinėje erdvėje silpnumas negali prašytis jokių simpatijų ar empatijų. Nes tikroji hierarchija čia.

Galbūt šis konkretus žmogus prastai mąsto, bet gerai bėga – voilà, tegul bėga, bet iš inter pares diskurso jis išmestinas lygiai taip pat negailestingai, kaip ir prastas plaukikas iš rinktinės (ne, tai nėra netolerancija); ir linksmiausia, kad čia esama asimetrijos: gebėjimai greitai bėgti ar kepti bandeles asmens kaip asmens nedeterminuoja, o štai gebėjimas mąstyti – dar ir kaip.

Čia nugali stipriausias ir be jokio apsimestinio kuklumo ar sąžinės graužimo vaikšto su laurų vainiku, už kurį NIEKO NĖRA SKOLINGAS ir kurio neslėps. O „silpnesnė nuomonė„ ir kvailumas neturi nė mažiausios teisės į empatiją ir emancipaciją (kuri numatytų „pagarbą“).

Apskritai, neįtikėtinai keistas ir įžūlus šitas grassroots vardu išsakomas reikalavimas à la „Rašyk taip, kalbėk anaip, to nesakyk, perdaug neskaityk, šito žodžio nevartok, liaudiškai pajuokauk, taip neatrodyk, būk toks, nebūk anoks, prioritetus malonėk pakeisti (pvz., LGBT tebus tau nesvarbu, o antisemito mizogino violetinio tolimųjų reisų vairuotojo provincijoje kančios tegul tau rūpi dieną naktį – sukąsk dantis ir solidarizuokis su juo; sukąsk taip, kad jis nieku gyvu nepastebėtų ir neįtartų jog turi tam priežasčių, kad negimei tarp proletarų ir kad jis tau kuo nors nepatinka; čia tu privalai keistis ir taikytis, kad jam patiktum ir įtiktum) ir be sarkazmo, kokio mes neįsikertam, prašom“ – nusileisk, susitrauk, prisitaikyk prie „mažutėlių“, slėpk kuo giliau, kad esi protingesnis, gabesnis, labiau išsilavinęs, sudėtingesnis ar subtilesnis – čia tavo baisūs trūkumai, egzistencinis papiktinimas liaudžiai, ji neatleis ir nepabus diskretiška.

Šie keisti žmonės mano, kad kairieji intelektualai jiems kažką „kalti“ ar skolingi, o patys, mat, turi teisę patarinėti ir reikalauti, kad jiems „palengvintų gyvenimą“. Tik – o kodėl mes (kairėje) turėtume su jais solidarizuotis? Kokiu (jei ne ratio, ne bendrų įsitikinimų ir interesų, ne bendros socialinės vizijos) pagrindu – gal „kraujo“? Betgi NIEKO mes jiems neprivalom, NĖRA nė menkiausios priežasties kodėl mums turėtų rūpėti žmonės, nesugebantys užsisagstyti nuosavų kelnių, bet laikantys save „normalumo“ standartu, drįstantys niekinti logiką ir knygas, bet reikalauti pagarbos savo „natūralioms tvarkoms“. Viską žinantys „geriau“ nei „dykaduoniai prisiskaitėliai (gi tikras darbas – tik griovius kasti, visa kita niekai)“, bet besitikintys, kad pastarieji juos turėtų išgelbėt nuo jų vargų, mat esą yra kažkaip už juos atsakingi. Nieko panašaus – solidarumas galimas tik su tais, su kuriais įmanoma susikalbėti ir yra apie ką.

Dar daugiau, išties diskriminatoriška, užgauli ir antikairuoliška yra būtent (tikra ar įsiteigta) empatija „silpnesniam“ kaip tokiam, kuris mylimas, palaikomas, ginamas ir „atjaučiamas“ būtent dėl to, kad suvokiamas kaip silpnesnis arba dėl to, kad iš tiesų toks tuo metu yra – čia esama labdarą dalinančios damos nešvarios sąžinės à la „vargšai tegul lieka vargšais – už tai mes juos paremsime ir paglostysime“. Ne, ne „meilė subalternui“, manding, turėtų būti Kairės atspirties taškas, o suvokimas jį nubrėžusių hierarchijų nepateisinamo kvailumo. O jei manome, kad subalterno būklė nepateisinama ir keistina, tai reiškia, kad keistinas ir nemylėtinas yra subalterno subjektas-kaip-toks (subalterniškas). Vergus ir tarnus mėgsta ponai, „moteris“ – patriarchatas, „mažutėlius“ – RKB hierarchai.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Turistų asmeninukėms užteks ir nupieštos pilies (22)

Man patinka naujosios valdžios komunikacija, nė iš tolo neprimenanti 2012 – 2016 m. valdančiosios koalicijos sotaus katino reakcijų į visus ją ištikusius skandalus. Užuot laukęs, kol visuomenę suerzinusios naujienos užsimirš savaime, LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis arba jo premjeras Saulius Skvernelis paleidžia į viešąją erdvę ištisą seriją naujų sumanymų, kad visi turėtumėm apie ką ginčytis ir iš ko šaipytis.

Sekmadienio Evangelija. Ar tai tu? (109)

Jonas, išgirdęs kalėjime apie Kristaus darbus, nusiuntė savo mokinius jo paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“

Tyčia sukurtų versijų miglose: už Klaipėdą turime būti dėkingi Stalinui? (437)

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras pristato naują Alfonso Eidinto knygą „Pūga prie Mėmelio. Atvadavimo saga“. Istorinės karinės apybraižos“ autorius ėmėsi siekdamas paneigti sklandančias versijas, kad už Klaipėdą turime būti dėkingi Stalinui, kuris po karo jos neprijungė prie Kaliningrado srities, ir kitokius klaidinančius dalykus.

Sovietų taktikos ypatybės: kol pėstininkai puola į ataką, karininkai šaudo į atsiliekančiuosius (1796)

Šviesusis kunigaikštis Menšikovas prieš Narvos šturmą ramino dvejojantį Petrą: „Nesikrimsk, valdove. Žmonelių pakaks.“ Stalino karvedžiai mąstė analogiškai. Raudonoji armija 1942 metais kiekvieną parą netekdavo apie 20 tūkst. nukautųjų ir sužeistųjų – po dvi divizijas. Kiekvieną dieną. Ir 1943, ir 1944 metais, ir iki pačios pergalės. Ir „išvaduoti“ Europą sovietams kainavo nė kiek nepigiau, negu Stalingrado ir Kaukazo gynyba, rašoma baltarusių publicisto ir istoriko Vladimiro Bešanovo knygoje „1942-ųjų mėsmalė“.

G. Mažeikis. „Darni kultūra“, o bohema ir revoliucionieriai – nebereikalingi? (68)

Naujoji LR vyriausybės programa, lygiai kaip ir ją pagrindusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) programa, iškelia vienintelį darnos principą, kurį laiko universaliu. Strategine vyriausybės sritimi yra skelbiama kultūra, kuriai ir taikomas „Darnos kultūros“ tikslas.