N. Vasiliauskaitė. Kodėl empatija „mažutėliams“ nėra kairioji vertybė

 (226)
Yra tokia civilizuotų, jautrių žmonių pozicija – stoti silpnesniojo (skriaudžiamo, kenčiančio, deprivuoto, diskriminuojamo, mažumos, kažko negalinčio ar nesugebančio) pusėn ir jį ginti. Paprastai siejama su Kaire. Kodėl?
Nida Vasiliauskaitė
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Nes jis – silpnesnis, o silpnesnį skriausti negražu? Nes silpnesnis visada teisus? Nes siekiama atstatyti pažeistą onto-psicho-socialinį balansą, preziumuojantį visuotinę lygybę? Nes iš tiesų jis nėra silpnesnis arba tas aspektas, kuriuo yra, nesvarbus ir nedeterminuojantis asmens-apskritai (pvz., silpnesnis fiziškai arba finansiškai, bet tik tiek)? Nes pagrindas, kuriuo jis laikomas silpnesniu (pvz., odos spalva), nieko bendra su silpnumu/stiprumu neturi, todėl ir neturėtų būti taip traktuojamas?

Pirmu ir antru atvejais, tai būtų keistas pomėgis silpnybei kaip tokiai: jei reikia silpnesnį palaikyt nepaisant „turinio“, vien todėl, kad silpnesnis (keista priežastis, nes buvimas silpnesniu dar automatiškai nereiškia, jog dėl to kalti kiti ar „neteisinga pasaulio tvarka“, juo labiau nereiškia, kad tą [silpnumo] būvį verta ginti), tai Kairei šiandien Vakaruose tektų palaikyti neonacius, religinius fundamentalistus ir panašias mažas bjaurias grupuotes.

Trečias variantas numatytų idealų pop-postmodernybės pasaulį, kuriame visos nuomonės ir pozicijos (rasizmas ir antirasizmas, seksizmas ir antiseksizmas, totalitarizmas ir demokratija etc.) atsvertų viena kitą tobuloje harmonijoje ir viskas būtų vienodai priimtina-nepriimtina, gerbtina-smerktina, teisinga-neteisinga (chaos reigns, sako lapė Larso von Triere’o „Antikriste“).

Ketvirtas ir penktas atvejai? Taip, būtent dėl jų, bet tada išeina, kad remiame ne negalią, ne silpnybę kaip tokią, o norime atstatyti neteisėtai pažeistas subjekto galias save determinuoti, t.y. remiame GALIĄ. Antraip – ką? Jei su socialinės atskirties grupėmis solidarizuotis derėtų dėl to, kad jos atskirtos ir atstumtos, t.y. dėl jų silpnumo (o ne dėl kitų priežasčių), tai gal, analogiškai, paremkime ir silpną poetą, silpną architektą, silpną režisierių ar inžinierių, silpną mąstytoją ir silpną disputantą – tegul jis eina raudonu kilimu kartu su stipriais, profesionaliais, gebančiais nugalėti, su talentingais?

NIEKO mes jiems neprivalom, NĖRA nė menkiausios priežasties kodėl mums turėtų rūpėti žmonės, nesugebantys užsisagstyti nuosavų kelnių, bet laikantys save „normalumo“ standartu, drįstantys niekinti logiką ir knygas, bet reikalauti pagarbos savo „natūralioms tvarkoms“.
Nida Vasiliauskaitė

Arba, pvz., internetinių debatų kultūroje esama populiaraus įsitikinimo (gal net ne įsitikinimo, o spontaniškos tendencijos, suprantamos kaip poleminis teisingumas), kad dera pritarti silpnesnei nuomonei. Nes ji – silpnesnė („kaip moteris, kaip kairė, kaip pažemintieji ir nuskriaustieji“, žodžiu, subalternas). Iš esmės logika čia tokia: ši nuomonė neįtikina, ji prastai pagrįsta, dar prasčiau ginama, gal net logiškai prieštaringa, o žmogus, ją atstovaujantis – niekingas, todėl aš jai pritarsiu ir solidarizuosiuosi (antraip mane palaikys arogantišku autoritaru, kuris „negerbia kitos nuomonės“, o juk tai – nuosprendis).

Gal tuomet net būtų gražu įvesti intelektualiai silpnų žmonių kvotą parlamente ir kitose galios struktūrose? Su veto teise, kai tik jie pasijus diskursyviai diskriminuojami – ir vis periodiškai jų atsiklausti, kokių pripažinimų jiems dar reikia. Net ne „atsiklausti“ (paternalizmas!), o kukliai prisėsti šalia – jeigu jie leis? Nes visai tikėtina, kad tavo „nesuprantama“ kalba juos įžeis ir pažemins.

Solidarumas Dogviliui? Ne, Dogvilio gyventojų džiaugsmui save suspenduojančios Greisės Kairėje nebus. O kadangi Dogvilio gyventojai, pasižiūrėję filmą, paprastai mėgsta klausti „Ko tai mus moko?“, tai štai pagaliau atsakymas (tik ne jiems, o greisėms): moko nesigreisinti su Dogviliu. Diskursyvinėje erdvėje silpnumas negali prašytis jokių simpatijų ar empatijų. Nes tikroji hierarchija čia.

Galbūt šis konkretus žmogus prastai mąsto, bet gerai bėga – voilà, tegul bėga, bet iš inter pares diskurso jis išmestinas lygiai taip pat negailestingai, kaip ir prastas plaukikas iš rinktinės (ne, tai nėra netolerancija); ir linksmiausia, kad čia esama asimetrijos: gebėjimai greitai bėgti ar kepti bandeles asmens kaip asmens nedeterminuoja, o štai gebėjimas mąstyti – dar ir kaip.

Čia nugali stipriausias ir be jokio apsimestinio kuklumo ar sąžinės graužimo vaikšto su laurų vainiku, už kurį NIEKO NĖRA SKOLINGAS ir kurio neslėps. O „silpnesnė nuomonė„ ir kvailumas neturi nė mažiausios teisės į empatiją ir emancipaciją (kuri numatytų „pagarbą“).

Apskritai, neįtikėtinai keistas ir įžūlus šitas grassroots vardu išsakomas reikalavimas à la „Rašyk taip, kalbėk anaip, to nesakyk, perdaug neskaityk, šito žodžio nevartok, liaudiškai pajuokauk, taip neatrodyk, būk toks, nebūk anoks, prioritetus malonėk pakeisti (pvz., LGBT tebus tau nesvarbu, o antisemito mizogino violetinio tolimųjų reisų vairuotojo provincijoje kančios tegul tau rūpi dieną naktį – sukąsk dantis ir solidarizuokis su juo; sukąsk taip, kad jis nieku gyvu nepastebėtų ir neįtartų jog turi tam priežasčių, kad negimei tarp proletarų ir kad jis tau kuo nors nepatinka; čia tu privalai keistis ir taikytis, kad jam patiktum ir įtiktum) ir be sarkazmo, kokio mes neįsikertam, prašom“ – nusileisk, susitrauk, prisitaikyk prie „mažutėlių“, slėpk kuo giliau, kad esi protingesnis, gabesnis, labiau išsilavinęs, sudėtingesnis ar subtilesnis – čia tavo baisūs trūkumai, egzistencinis papiktinimas liaudžiai, ji neatleis ir nepabus diskretiška.

Šie keisti žmonės mano, kad kairieji intelektualai jiems kažką „kalti“ ar skolingi, o patys, mat, turi teisę patarinėti ir reikalauti, kad jiems „palengvintų gyvenimą“. Tik – o kodėl mes (kairėje) turėtume su jais solidarizuotis? Kokiu (jei ne ratio, ne bendrų įsitikinimų ir interesų, ne bendros socialinės vizijos) pagrindu – gal „kraujo“? Betgi NIEKO mes jiems neprivalom, NĖRA nė menkiausios priežasties kodėl mums turėtų rūpėti žmonės, nesugebantys užsisagstyti nuosavų kelnių, bet laikantys save „normalumo“ standartu, drįstantys niekinti logiką ir knygas, bet reikalauti pagarbos savo „natūralioms tvarkoms“. Viską žinantys „geriau“ nei „dykaduoniai prisiskaitėliai (gi tikras darbas – tik griovius kasti, visa kita niekai)“, bet besitikintys, kad pastarieji juos turėtų išgelbėt nuo jų vargų, mat esą yra kažkaip už juos atsakingi. Nieko panašaus – solidarumas galimas tik su tais, su kuriais įmanoma susikalbėti ir yra apie ką.

Dar daugiau, išties diskriminatoriška, užgauli ir antikairuoliška yra būtent (tikra ar įsiteigta) empatija „silpnesniam“ kaip tokiam, kuris mylimas, palaikomas, ginamas ir „atjaučiamas“ būtent dėl to, kad suvokiamas kaip silpnesnis arba dėl to, kad iš tiesų toks tuo metu yra – čia esama labdarą dalinančios damos nešvarios sąžinės à la „vargšai tegul lieka vargšais – už tai mes juos paremsime ir paglostysime“. Ne, ne „meilė subalternui“, manding, turėtų būti Kairės atspirties taškas, o suvokimas jį nubrėžusių hierarchijų nepateisinamo kvailumo. O jei manome, kad subalterno būklė nepateisinama ir keistina, tai reiškia, kad keistinas ir nemylėtinas yra subalterno subjektas-kaip-toks (subalterniškas). Vergus ir tarnus mėgsta ponai, „moteris“ – patriarchatas, „mažutėlius“ – RKB hierarchai.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

M. Ivaškevičius. Apie žydus ir vieną svajonę (1)

Taip, ir vėl – apie žydus. Nors, ne – čia gal labiau apie mus. Iš esmės – apie Vilnių, kurio dalimi buvo jie, o dabar esame mes. Ir šįkart ne apie atgailą, kaltę, ar tai, ko netekome, priešingai – apie tai, ką dar galime susigrąžinti. Noriu pasiūlyti planą, kaip mūsų pražuvę žydai dar galėtų mums pasitarnauti.

R. Valatka. Po meilės ir melo skandalų ir pakeitę prasčiokų vardą – prie darbo? (640)

Politinis darbas išlaisvina. Pasiturškusi visureigio, Gretos kailinių ir Karbauskio melų bei dauginimosi įstatymų baloj valdžios partija, kai kur Vasario 16-ąją užleidus alternatyvią tautišką giesmę „Bielyje rozy“, pakeitė anglišką pavadinimą. Vietoj „peasant“, reiškiančio kaimo stuobrį ir prasčioką, įrašė kilmingesnį žodį „farmers“.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Baltarusijos scenarijai: vietinis Maidanas, kruvinas Rusijos įsikišimas ir pabėgėliai Lietuvoje? (359)

Lietuva su Baltarusija turi pačią ilgiausią, net 677 kilometrų sausumos sieną, bet kartais susidaro įspūdis, jog ta šalis išvis neegzistuoja arba yra kitame žemyne, kažkur prie Venesuelos. O mūsų žinios apie ją apsiriboja bendros istorijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Abiejų Tautų Respublikoje nuotrupomis bei ūsuoto prezidento Aliaksandro Ryhoravičiaus Lukašenkos pomėgių žaisti ledo ritulį arba asmeniškai vadovauti bulviakasiui pašiepimu.

Sekmadienio Evangelija. Atsukti kairį skruostą (542)

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.

R. Vilpišauskas. Ar narystė ES ir NATO riboja Lietuvos suverenitetą? (253)

Nors stojant į ES ir NATO atrodė, kad suverenumo klausimai buvo išsamiai apsvarstyti, pokyčiai pasaulyje ir Lietuvoje vis grąžina šią temą į populiariąją ir akademinę diskusiją. Be to, apskritai naudinga pasitikrinti, ką galvojame apie dalykus, kurie dalies akademikų tarpe laikomi konvencine išmintimi, bet kitų, ypač politinių diskusijų dalyvių, jau kurį laiką yra kvestionuojami ir tapę referendumų („susigrąžinkime Jungtinės Karalystės sienų kontrolę“) ar rinkiminių kampanijų („paverskime Ameriką vėl didžia“) dalimi.