M. Garbačiauskaitė-Budrienė. Kokį likimą mums ruošia teroristai ir V. Putinas?

 (369)
Jau kelios dienos pasaulio ir Lietuvos viešojoje erdvėje laužomos ietys dėl Paryžiaus teroro aktų. Vieni sako, kad laisvė reikšti įsitikinimus yra aukščiau bet kokios religijos ir socialinės grupės interesų, kiti – kad karikatūros negailestingai tyčiojosi iš tikinčiųjų jausmų, jų negalima sukišti į sąvoką „socialinė grupė“ ir kad tokia raiška neturi nieko bendro su žodžio laisve.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Pati palaikau pirmuosius – man atgrasus bet koks chunveibiniškas bandymas užkardyti kūrybinę raišką. Tačiau labai svarbu, kad šios diskusijos nebūtų redukuojamos tik iki žodžio laisvės ar pagarbos tikintiesiems – akivaizdu, kad už pastarųjų dienų įvykių stovi daug gilesnės ir platesnės problemos ir kad šiame technologijų glaudžiai sujungtame pasaulyje viskas yra labai susiję, o idėjos, dezinformacija, gėris ir pyktis plinta žaibišku greičiu.

Vakarų Europai ir JAV meta iššūkį įvairaus plauko politiniai veikėjai bei dariniai, ir 2014-aisiais tie iššūkiai įgavo kraštutines formas – pradedant Vladimiro Putino siautėjimu Ukrainoje ir baigiant ISIS užgimimu ir agresija. Ir akivaizdu, kad Vakarai, nuosekliai sekdami savo humanistinėmis vertybėmis, stokoja valios ir efektyvumo kovoje su šiuo blogiu.

Europos apžvalgininkai kalba apie tai, kad žmogžudystės Paryžiuje yra strateginė ataka, siekiant suskaldyti Prancūzijos ir Europos visuomenę. Argi ne to paties siekia ir V. Putinas? Ir argi nebus jam šie teroro aktai puiki proga vėl ištiesti Vakarams neva pagalbos ranką kovoje su terorizmu, kurį pati Rusija slapčia ir pakursto Pietuose ir pačiuose Vakaruose? Ar tai – ne talentinga blogio maskuotė?
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė

Šie du dėmenys – terorizmas ir Rusija – siejasi ir tiesiogiai veikia arba dar paveiks ir Lietuvos gyvenimą. Daug labiau nei mums patiems norėtųsi. Pernai aiškiai pajutome suįžūlėjusio Kremliaus grėsmę ir ekonomines elgesio pasekmes, o 2015-ieji nežada būti lengvesni.

Kaip tik penktadienį DELFI pasirodė septintasis tiriamojo projekto „Vladimiro Putino Rusija“ tekstas, kuris ir kalba apie Rusijos ryšius su teroristais ir Islamo valstybe.

„Rusijai, kitaip nei Vakarų valstybėms, kažkodėl suteiktas savotiškas imunitetas nuo tarptautinių tyrimų dėl sąsajų su terorizmu ir net pačios problemos visuotinio svarstymo Vakaruose. Nors būtent Rusijai galimi kaltinimai ir įtarimai dėl paslaptingų ryšių su teroristais yra labiausiai ilgalaikiai ir nuosekliausi. Galų gale nėra nė vienos kitos valstybės (įvertinant abejonių nekeliančią SSRS patirtį ir Rusijos galbūt perimtas tas pačias tradicijas), kurią būtų pagrindo įtarti tokiu sisteminiu terorizmo įtraukimu į savo ginklų arsenalą ir kovos pasaulinėje arenoje strategijas“, – rašo Marius Laurinavičius.

Europos apžvalgininkai kalba apie tai, kad žmogžudystės Paryžiuje yra strateginė ataka, siekiant suskaldyti Prancūzijos ir Europos visuomenę. Argi ne to paties siekia ir V. Putinas? Ir argi nebus jam šie teroro aktai puiki proga vėl ištiesti Vakarams neva pagalbos ranką kovoje su terorizmu, kurį pati Rusija slapčia ir pakursto? Ar tai – ne talentinga blogio maskuotė? Argi ne nuostabus šansas prisigerinti prie Europos lyderių ir vėl per savo statytinius ES struktūrose prabilti apie sankcijų švelninimą, visiems laikams ištrinant Krymą iš žemėlapio kaip Ukrainos dalį ir verčiant Vakarus užmerkti akis į tai, kad Rusija remia separatistus Rytų Ukrainoje, kursto karą, kurio metu tūkstančiais žūsta žmonės? Juolab, kad V. Putinui kol kas gana gerai sekasi skaldyti Europą: jis jau anksčiau investavo į radikalius dešiniuosius politikus rytų Europoje, taip pat ir Prancūzijoje. 

Kol JAV didžiuojasi išnagrinėjusi CŽV kalėjimų atvejį, nes tai sustiprino valstybės demokratiją ir ją kaip valstybę, V. Putinas ir ISIS teroristai naudojasi bet kokiomis priemonėmis savo tikslams pasiekti. Veikdami be skrupulų savo tikslams jie pajungia Vakarų demokratijos privalumus ir trūkumus, mokslo išradimus, technologijas.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė

Štai Kremliaus kišenėje sėdinti dešinioji Prancūzijos radikalė Marine Le Pen interviu gruodį Krymo aneksiją vadino teisėta ir ne kartą reiškė susižavėjimą Vladimiru Putinu, kuris pasiuntė tankus į Ukrainą. Dabar abu Le Penai piktina Prancūziją akivaizdžiai išnaudodami Prancūzijos tragediją savo politinei reklamai ir toliau kiršina visuomenę.

Kol JAV didžiuojasi išnagrinėjusi CŽV kalėjimų atvejį, nes tai sustiprino valstybės demokratiją ir ją kaip valstybę, V. Putinas ir ISIS teroristai naudojasi bet kokiomis priemonėmis savo tikslams pasiekti. Veikdami be skrupulų savo tikslams jie panaudoja Vakarų demokratijos privalumus ir trūkumus, mokslo išradimus, technologijas. Teroristai buriasi vakarietiškuose socialiniuose tinkluose, savo pareiškimus, nupjovę Vakarų žurnalistams galvas, jie įdeda į „Youtube“, naudojasi Vakarų megapoliuose esančiose mečetėse neapykantai skleisti ir naujiems nariams verbuoti.

Kremlius, uždaręs Rusijoje visą bent kiek nepriklausomą žiniasklaidą, sėkmingai naudojasi dabar taip plačiai aptariama Vakarų pagarba žodžio laisvei: prikepęs oficiozinių televizijų, masiškai skleidžia dezinformaciją ir propagandą įvairiomis kalbomis, o Vakarai, taip pat ir Lietuva, delikačiai tūpčioja ir nesugeba kaip reikiant jos užkardyti. Vakarų internetinė erdvė užteršta prokremliškais troliais, dieną naktį dėstančiais savo supuvusias tiesas „copy paste“ principu.

Akivaizdų įrodymą, kad Rusijos propaganda veikia, tiesiai į veidą gavome šią savaitę: reprezentatyvi „Vilmorus“ Lietuvos gyventojų apklausa parodė, kad informaciją gaunantieji iš lietuviškos žiniasklaidos remia Ukrainą ir kaltina Maskvą, besinaudojantys rusiškais šaltiniais – remia Rusiją, kaltina ukrainiečius bei Vakarų valstybes. (Keista, kad tokio tyrimo valstybės institucijos neužsakė anksčiau – kalbama apie kovą su propagandą, tačiau nesuvokiant realios situacijos valstybėje ta kova tėra profaniška imitacija.)

Lietuva yra gerokai arčiau kraupių Paryžiaus įvykių, nei mums patiems kartais gali atrodyti. Naivu tikėtis, kad Lietuvoje jie neatsikartos, nes čia gyvenančius musulmonus galima ant pirštų suskaičiuoti. Tokių radikalių bendruomenių neturime, tačiau, kol gyvuos tokia Rusija, kokia yra dabar, mes patys ir mūsų tautinės bendrijos visuomet būsime provokacijų objektai.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė

Savo ruožtu mūsų institucijos nerodo pernelyg daug entuziazmo nagrinėti ir stabdyti propagandinių produktų iš Rusijos plūdimą į Lietuvą ir mėto šį klausimą kaip karštą bulvę.

Taigi Lietuva yra gerokai arčiau kraupių Paryžiaus įvykių, nei mums patiems gali atrodyti. Naivu tikėtis, kad Lietuvoje jie nepasikartos, teigiant, kad čia gyvenančius musulmonus galima ant pirštų suskaičiuoti. Tokių radikalių bendruomenių neturime, tačiau kol gyvuos tokia Rusija, kokia yra dabar, mes patys ir mūsų tautinės bendrijos visuomet būsime bent jau provokacijų objektai. Ir visiškai atmesti teroro aktų tikimybės nereikėtų – ypač jei išaiškėtų naujos informacijos apie CŽV kalėjimą Lietuvoje ir jo įnamius.

„Pasaulis ir Prancūzija nebebus tokia, kokia buvo“, – patosiškai kartoja apžvalgininkai po to, kai teroristai išpyškino dešimtis žmonių Prancūzijoje, o štai Vladimiras Laučius savo tekste DELFI tiesiai šviesiai sako: „Žudynės Paryžiuje buvo ne tik išpuolis prieš žodžio laisvę, kaip šiandien dažniausiai interpretuojama. Tai buvo Vakarų Europos pažeminimas.“

Nuosekliai Europą žemina ir Kremlius, tik ši dažniausiai to nenori pastebėti, nepasimoko iš dviejų pasaulinių karų ir galvoja, kad konfliktai rytuose yra per toli ir jos niekaip nepalies. Tačiau nūdienos pasaulyje „savo kiemo“ ribos yra labai išsiplėtusios, jas dar labiau išplečia bendra ir greita informacinė erdvė, tokia palanki su jokiomis priemonėmis nesiskaitantiems, blogio legionus telkiantiems ir iškreiptą realybę formuojantiems piktavaliams.

Dalis ukrainiečių taip pat mėgino apsimesti, kad nesidomi politika ir... ryte savo gatvėje rado barikadas. Todėl supraskime, Paryžius - visai greta mūsų, dėkime pastangas, kad ten nutikę įvykiai viena ar kita forma neatsikartotų Lietuvoje.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

N. Putinaitė. Vienintelė gera alternatyva Lietuvai (4)

Šiandien Europos Sąjungos kritikų, ypač tarp intelektualų, nors vežimu vežk. Netrūksta tų, kurie skelbia sąjungos pabaigą. Dar prieš vadinamąjį „Brexit“ balsavimą į ES modelio kritiką leidosi ne vienas britų intelektualas.

Pergyvenę sovietmetį: įpratome, kad be mušimo nieko nebus (232)

„Gyvenimas – tik finansų piramidės ir vekseliai. Kad laisvė – pinigai, o pinigai – tai laisvė. Ir kad mūsų gyvenimas nė sudilusio skatiko nevertas. Tai... tai tikras... suprantate... Net žodžių tam pavadinti nerandu... Gaila man tik mažamečių anūkų... Gaila. Jiems visa tai kasdien kala į galvas. Aš nesutinku. Buvau komunistė ir liksiu“, – rašoma Ukrainoje gimusios baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič knygoje „Laikas iš antrų rankų“.

E. Lucasas: „Amerikos taikos“ amžius baigiasi (123)

Laikas parašyti pažymį Baracko Obamos administracijos politikai Europos atžvilgiu. Pažymėtina, kad yra kelios šios politikos kryptys. Nesėkmingiausia – stumiama Valstybės departamento. Johnas Kerry – po nelaimingiausia žvaigžde gimęs šios institucijos šeimininkas per kelis pastaruosius dešimtmečius. Jo pastangos susitarti su Rusija dėl Sirijos atspindi nepaprastą (ir aiškiai nepagrįstą) pasitikėjimą savo asmeniniais gebėjimais rasti diplomatinį sprendinį, neturint pakankamai raumenų, kad derybinė pozicija atrodytų įtikinama.

D. Sinkevičius. Teisėjų taryba pasityčiojo iš visų Lietuvos žmonių (274)

Šiandien į priešpaskutinį savo kadencijos posėdį rinkosi visą teismų sistemą prižiūrinti Teisėjų taryba, kuriai teko nelengvas išbandymas – pritarti arba pasipriešinti prezidentei, apginti teismų autoritetą arba dėl girtumo paslydusį kolegą ir taip leisti diskredituoti ypatingo pasitikėjimo visuomenei nekeliantį teisėjo vardą.

L. Pociūnienė. Asmeninė pozicija (227)

Tikriausiai nesiryžčiau jos išdėstyti viešai, jei manęs nuolat įvairiomis aplinkybėmis nebūtų klausiama, už ką ir kodėl ketinu balsuoti. Mūsų lietuviškame kontekste nepriimta, kad apžvalgininkai ar komentatoriai viešai atskleistų savo pasirinkimą ir jo motyvus, nors brandžios demokratijos šalyse tokio atviro kalbėjimo rinkimų ar referendumų išvakarėse nevengiama (žinoma, savo vietoje – nuomonių bei redakcinėse skiltyse).