Istorinis romanas pastebėtas ir užsienyje – pirmieji 2010 metais ją išsivertė ir išleido estai, kitais metais Vilniuje romanas išleistas rusų kalba, o 2015 metais pasirodė lenkų kalba.
Atsižvelgdami į skaitytojų pageidavimus, matydami tokios literatūros reikalingumą, stebėdami, kad pasaulyje neretai ir šiuo metu klostosi panašios situacijos, kai klastinga agresija nukreipiama prieš mažesnes ir silpnesnes valstybes, vykdomi suverenių valstybių teritorijų karpymai, suprasdami, kaip svarbu gerai žinoti praeitį ir mokytis iš padarytų klaidų, siūlome Jūsų dėmesiui trečią, naujai redaguotą šios knygos leidimą.
12 skyrius
TURAUSKAS
Užsienio reikalų ministerija
1939 metų rugpjūtis–rugsėjis
Ką pasirašė Molotovas ir Ribentropas?
Gana ramu leisti vasarą prie ministerijos vairo, tačiau neramūs politiniai signalai ėjo iš visur. Sovietai stengėsi gauti Anglijos palaimintą teisę garantuoti Baltijos valstybių neutralumą, bet taip ir tokiomis suktomis sąlygomis, kad bet kada galėtų kištis į jų reikalus ir, kilus konfliktui Europoje, įvesti savo kariuomenę. Kratytasi tų garantijų padedant britams ir prancūzams iš paskutiniųjų.
Maskva pastebimai siuto, tačiau peršamų saugumo garantijų jos sąlygomis šiaip taip išvengta.
Tada griebtasi neutraliteto politikos.
Prasčiausia mums buvo tai, kad įsiutę dėl tokios nesėkmės sovietai galėjo persistengti ir nesusitarti su anglais ir prancūzais arba paprasčiausiai atsisakyti derybų ir pradėti jas su Hitleriu.
Vokietija iš to galėjo išpešti sau daug naudos, tačiau tuomet Maskvai ir Berlynui jau nebebūtų reikėję išlaikyti tarp savęs Lietuvos–Latvijos–Estijos barjero.
Ministerijos rutinoje Turauską baisiausiai nervindavo Lenkijos pasiuntinys Kaune Francišekas Charvatas. Puikiai žinodamas Lietuvos valdžios įstaigų darbo valandas (nuo 7 ryto iki 2 valandų po pietų), ar tik ne specialiai paskirdavo, tiesiog išsireikalaudavo susitikti su URM Politikos departamento direktoriumi Turausku vidurdienį ar kelios valandos po jo ir tiesiog pedantiškai, neregėtai smulkmeniškai aiškindavosi kiekvieną antilenkiškumo apraišką Lietuvoje, kur ir kas, kokiame kaime ar miesteliūkštyje padainavo prieš lenkus kokią nors dainušką, kur ir kada koks gimnazistas pakritikavo lenkus ar jų politiką, kur kas ką parašė prieš lenkus ar jų politiką ir kita.
Tai buvo sausas, siauro mąstymo žmogus, tikrai nieko gero nedavęs nei Lenkijai, nei jos santykiams su Lietuva tuo metu, kai nacių Vokietija Lenkijos atžvilgiu laikėsi labai agresyviai.
Tačiau dėl tokių Charvato keistybių dar buvo galima gyventi…
1939 metų rugpjūčio 23 dieną, mažai kam tikintis, sprogo tikra diplomatijos bomba – sovietai Maskvoje su Vokietija sudarė nepuolimo ir draugystės sutartį!
Netgi Vokietijos pasiuntinys Kaune Erichas Cechlinas URM Politikos departamento direktoriaus Edvardo Turausko akivaizdoje nusistebėjo tokiu posūkiu ir savo vadovybės vardu nieko negalėjo paaiškinti Lietuvos užsienio reikalų ministerijos diplomatams.
Retas atvejis vokiečių diplomatijoje!
Nustebęs Turauskas lygino agentūrų pranešimus – vienuose iš jų buvo kalbama, kad Ribentropas vyksta į Maskvą „baigti derybų“, kituose, kad „vyksta pasirašyti nepuolimo pakto“.
Tai buvo pats prasčiausias scenarijus Lietuvos reikalui! Maskvos ir Berlyno suartėjimas Lietuvai nežadėjo nieko gero. Tai Turauskui liudijo visos jo apmąstytos kombinacijos! Juk, blogėjant santykiams su Berlynu, galėjai flirtuoti su Maskva ir ja pasiremti prieš Lietuvą paspaudusius Berlyną arba Varšuvą. Ir atvirkščiai.
Tačiau Berlynui ir Maskvai susitarus… Galėjo taip atsitikti, kad Kaunui visiškai nebeliks manevro laisvės, – susirūpinęs raitė popieriaus lape savo žaidimus Turauskas.
Netrukus pasklido gandai, kad Maskvoje dar pasirašyti ir slapti priedai prie Vokietijos–Sovietų Sąjungos laikraščiuose paskelbtosios sutarties.
Ką jie susitarė, ką tai reiškia, ką tai atneš Lietuvai?
O čia, ministerijoje, viską gavus, reikia jau pačiam analizuoti, daryti sprendimus, gauti jiems vadovybės pritarimą, prezidentūros palaiminimą. Po to nusiųsti aiškius nurodymus Lietuvos atstovybėms. Iš jų gautas pastabas perduoti į prezidentūrą svarstyti ir pritarti arba nepritarti…
Dabar tai daryti reikėjo jam, Turauskui, visų pirma Turauskui.
Pagaliau atėjo į galvą viena kirbėjusi trokštama sučiupti ir užrašyti mintis.
Darbiniame dienoraštyje Turauskas užsirašė svarbią, staiga įgijusią pavidalą mintį, o iš tikrųjų – ilgo ir įtempto galvojimo išvadą:
Pasirašius Maskvoje SSRS–Vokietijos nepuolimo ir draugystės paktą aiškiausiai pajutome, kad esame karo išvakarėse, nes paktas neįkainojamas padrąsinimas Hitleriui šokti ir įgyvendinti savo užmačias.
Pirmoji Hitlerio auka, be abejo, bus Lenkija.
Tuo nereikia abejoti.
Tai akivaizdu vien laikraščius paskaičius…
Ir vokiečių, ir sovietų laikraščiuose yra pakto pasirašymo Maskvoje nuotraukos… Oficialiojo pakto…
O po Lenkijos kas bus?
Labiausiai stebino, netgi trikdė Turauską tai, kad Lietuvos pasiuntinybė Varšuvoje informavo apie nepaprastai optimistines lenkų visuomenės nuotaikas Varšuvoje galinčio tuoj pat kilti karinio konflikto su Vokietija akivaizdoje! Aukšti lenkų karininkai ir politikai drąsiai aiškino lietuvių diplomatams nieko nebijantys. Duosią stiprų atkirtį, jei vokiečiai pulsią Lenkiją, ir viskas!
Tiesa, atėjęs į ministeriją Charvatas ilgai ir įkyriai, vis pasitikslindamas ir perklausdamas tyrė, kokia bus Lietuvos pozicija galimo karo atveju. Turauskas garantavo Lietuvos neutralitetą ir palankią lietuvių laikyseną Lenkijos atžvilgiu, tačiau ar to Lenkijai pakaks atsilaikyti…
Charvatas dėkojo ir tikėjosi, kad žodis taps kūnu…
Kaip ir tikėtasi, 1939 metų rugsėjo 1 dieną Vokietija užpuolė Lenkiją.
Visus Europos politikus kankinusi įtampa, kaip pasielgs su savo sąjungininke prancūzai ir britai, netrukus su palengvėjimo atodūsiais nuslopo – rugsėjo 3 dieną Prancūzija ir Didžioji Britanija paskelbė karą Vokietijai.
Lietuva nedelsdama, dar rugsėjo 1 dieną, specialiu įstatymu paskelbė neutralitetą.
Tokio atkaklumo ir politinio naivumo dievagojosi Turauskas dar nesąs matęs per visą savo gyvenimą.
Vos Vokietija pradėjo grasinti Lenkijai, Škirpa ėmė rašyti į Kauną ilgiausius laiškus, kad reikia kuo skubiau savo jėgomis pulti Lenkiją ir atsiimti Vilnių. Paprasčiausiai atakuoti pirmai progai pasitaikius, mesti visas mūsų divizijas Vilniaus kryptimi!
Griežtos Turausko instrukcijos, kaip laikytis ir ką kalbėti kitiems, Vokietijai jau užpuolus Lenkiją, jo, Škirpos, skirtingai nei visų kitų Lietuvos pasiuntinių Europos sostinėse, visiškai nepaveikė. Jis nesilaikė instrukcijos! Kietakaktiškai ignoruodamas savo valstybės Užsienio reikalų ministerijos instrukcijas (tai jau savaime didelis diplomatinės misijos vadovo ar diplomatinio pareigūno nusikaltimas), nepatenkintas atsargia Lietuvos vyriausybės ir ministerijos elgsena, Škirpa įsikarščiavo ir nusivažiavo iki to, jog surengė posėdį Berlyne, Lietuvos atstovybėje, kur, surinkęs visus atstovybės darbuotojus, sukritikavo Lietuvos valstybės poziciją bei esamos vyriausybės politiką ir pareiškė, kad vyriausybę ir URM vadovybę už delsimą Vilniaus klausimą spręsti Lietuvos naudai reikia patraukti Karo lauko teisman ir visus iki vieno nuteisti sušaudyti!
Pasiuntinybės darbuotojai, netikėdami savo ausimis, iš nuostabos tik kraipė galvas.
Žinia apie tokį keistą posėdį, Škirpos nelaimei, vieno ministerijos kurjerio dėka netrukus pasiekė Kauną.
Negana to, pamatęs, kad į jo raginimus nei ministerija, nei vyriausybės vadovai nekreipia didesnio dėmesio, Škirpa pasiprašė leidimo atvykti į Kauną ir ginti savo nuomonę vyriausybės įstaigose.
Po ilgų pasitarimų, tai Škirpai leista padaryti.
Tačiau atvykęs karingasis pulkininkas Kazys Škirpa net neužėjo į URM, nes žinojo jo siūlomo žaibiško Lietuvos karinio žygio į Vilnių šalininkų čia nesant, tačiau atkakliai lankė visuomenės veikėjus ir mėgino įtikinti juos spausti vyriausybę, kad ši rengtųsi eiti kartu su Vokietija išvaduoti Vilniaus. Škirpa nusigavo netgi pas Šaulių sąjungos vadovus, tarsi tie vyrai, tiesiogiai pavaldūs krašto apsaugos ministrui, galėtų ką nors savarankiškai nuspręsti dėl Vilniaus ir neklausyti vyriausybės!
Neklaužados Lietuvos pasiuntinio Turauskas laukė kone nerimastingai (šiaip ar taip yra geri pažįstami, o pokalbis nebus malonus, kai Škirpa šitaip užsispyrė!), tačiau užtektinai įsiutęs, kad galėtų tarnybos tvarka raminti revizionistą diplomatą, kuris atvirai nori pakeisti vadovybės vykdomą atsargią ir apgalvotą krašto užsienio politiką.
Pasisveikinęs Turauskas nebeištvėrė nepakėlęs balso prieš pirmąjį Lietuvos kariuomenės savanorį:
– Pone pasiuntiny Škirpa, pulkininke Kazy, pirmiausia noriu atkreipti Tamstos atidą, jog siūlydamas naują politinę liniją gyvybingai svarbiais mums klausimais neteisingai elgiatės, stengiatės primesti savo pažiūras jūsų vadovaujamos pasiuntinybės darbuotojams, juo labiau jų akyse menkinate mūsų vyriausybės politiką ir Užsienio reikalų ministerijos pastangas garantuoti Lietuvai jos nepriklausomybę ir saugumą labai sudėtingomis tarptautinėmis aplinkybėmis!
Škirpa nustebo. Nesitikėjo, kad jo surengtas skandalingasis pasiuntinybės susirinkimas ir jo aštrios kalbos jau žinomos ministerijai.
– Ir to negana – jūs ignoruojate ministerijos nurodymus, kaip elgtis ir kaip aiškinti mūsų vyriausybės politiką, – tęsė Turauskas, piktoku žvilgsniu dirsčiodamas į mėginantį jį pertraukti Škirpą.
Šis nepasidavė Turausko išvedžiojimams ir įtikinėjimams, kone reikalavo savo siūlomą „liniją“ apsvarstyti ne emocingai ginčijantis, o atsižvelgiant į tautos interesus, kaip sakė pats Škirpa, – „iš esmės“.
– Tai ir imkime nagrinėti iš esmės! – ūmai pratrūko Edvardas Turauskas. – Ginčai dėl detalių visai nereikalingi, netgi žalingi mūsų politikos kursui, o esmės, atrodo, jūs dar net nesate suvokęs…
Turauskas išsamiai ir nuoširdžiai dėstė jam ministerijos motyvaciją, kodėl nereikia atakuoti Lenkijos ir eiti atsiimti Vilniaus.
– Nejaugi jūs nesuprantate, kad dabar paskui Vokietiją ar drauge su ja – tai visai nesvarbu – puldami Lenkiją atsidurtume vienos iš kariaujančių šalių – Vokietijos – pusėje, prarastume bet kokią Anglijos ir Prancūzijos simpatiją, jau nekalbu apie visišką santykių susigadinimą su Lenkija, nors ji karą, sakykime, ir pralaimėtų. Nekalbant jau, kad toks Lietuvos žygis nepaprastai suerzintų sovietus, kurie budriai stebi situaciją ir kurių tikrųjų nuotaikų dar net nežinome! Sena ir garbinga lietuvių tauta, priėmusi jūsų radikalius siūlymus, patektų į valstybių agresorių sąrašą kaimyno silpnumo valandą kaip kokia vagišė ateinanti pasiimti, nors ir savo, bet dar nenorimo atiduoti anksčiau paimto turto. Kaimynas nelaimėje, jau beveik klumpa, o mes dar kišame jam koją!
Nors ir neradęs pritarimo Kaune, grįžęs į Berlyną jis vėl pasuko blogiausiu keliu, visų pirma ėmėsi ieškoti, kuris gi čia pranešė į Kauną apie tą skandalingą pasitarimą pasiuntinybėje. Pirmiausia įtarė jį įskundus artimą bendradarbį, su kuriuo santykiai buvo nekokie, Lietuvos karo atašė Berlyne pulkininką Kazį Grinių.
Škirpa išsikvietė pulkininką į savo kabinetą ir ėmė jį tardyti vos ne kaip nusikaltėlį.
Pokalbis buvo toks aštrus, kad abu pulkininkai kone griebėsi fizinės kovos veiksmų.
Pasipiktinęs Škirpos išvedžiojimais Grinius nebesusilaikė ir pagaliau trenkė durimis negavęs net leidimo išeiti iš viršininko kabineto.
Įsiutęs Škirpa bandė išsikviesti jį atgal telefonu, tačiau Grinius pasakė trumpai ir aiškiai:
– Žinai ką, pulkininke, aš nesu gimnazistas…
Ir padėjo ragelį.
Ir to Škirpai dar nepakako. Pasiuntinys bematant apskundė karo atašė kariuomenės Generaliniam štabui. Štabas persiuntė skundą Užsienio reikalų ministerijai ir paprašė „pareikšti savo nuomonę“ dėl Griniaus elgesio.
Tik tolesni komplikuoti tarptautiniai įvykiai šiaip taip užtrynė Griniaus ir Škirpos abipusių kaltinimų istoriją.
O vokiečiai vis dievagojosi neliesią Lietuvos. Tačiau didžiausiu klausimu Vokietijos ir Lenkijos karo metu tapo, kokią politiką dabar vykdys Maskva. Sovietų sfinksas laikėsi tyliai, nepaliaudamas demonstruoti visiško draugiškumo nacių Vokietijai, ir tai kėlė didžiausią nerimą.
– Kaipgi iššifruoti šią politiką? – ne kartą savęs klausė Turauskas, klausė ir Bizausko, ir Urbšio, klausė Lietuvos pasiuntinių.
Kauno gatvės triukšmingai diskutavo dėl pasaulio politikos, svarstė, su kuo Lietuvai reikėtų dėtis šitame kare.
Turauską erzino tai, kad vis dar nebuvo tikrų žinių apie Molotovo ir Ribentropo pakto slaptuosius protokolus ir kol kas buvo galima tik spėlioti. Žinių fragmentai ir spėlionės, deja, nebuvo palankios Lietuvai, gal todėl lietuviai ir nenorėjo jų priimti už tikrą pinigą.
Galop rugsėjo 13 dieną, nebeapsikęsdamas kamuojančios nežinios, Turauskas išsiuntinėjo laiškus Lietuvos pasiuntiniams Europos sostinėse (dėl visa ko išgavęs ir Bizausko parašą), nurodė ypač domėtis rusų planais.
Ką dabar darys sovietai? – pasiuntiniams reikėjo nebe spėlioti, o sužinoti ir pranešti į Kauną!
Politikos departamento direktorius Edvardas Turauskas laiške pabrėžė, kad sovietų laikysena kare nėra galutinai aiški, dėl pakto yra daug spėliojimų ir interpretacijų, sovietai tiesaus atsakymo neduoda. Kaune jų atstovas Nikolajus Pozdniakovas paprasčiausiai tyli. Vis didesnį susirūpinimą kelia padažnėję sovietų radijo kabinėjimaisi prie estų. Tai verčia suklusti. Savo dalinę mobilizaciją sovietai aiškina vykstančiais karo veiksmais Europoje ir kad tai reikalinga jų saugumui sustiprinti.
Ar jų susitarimai reiškia teritorines Lenkijos dalybas, ar tik įtakos sferų dalybas – iki šiol neaišku.
Dar įdomiau, kad ateina žinių, jog sovietų ir vokiečių slaptame susitarime esąs paminėtas Vilnius kaip atskiras objektas, gal net pripažįstami jame mūsų – Lietuvos – interesai.
Sovietų pasiuntiniai įvairiose šalyse kalba, kad Baltijos valstybės patekusios į jų sferą, tačiau Lietuvos vardo nemini. Tai gal ir gerai.
O kas susitarta tada dėl Latvijos ir Estijos?
Tačiau svarbiausia – Vilnius, nes užimti Vilnių jau sulaukta netgi visokiausių užkulisinių raginimų.
[…]
15 skyrius
TURAUSKAS
Kaunas
Užsienio reikalų ministerija
1939 metų spalio 4 diena
Lietuviai rengia kontrsiūlymus
Vokietijos pasiuntinys Maskvoje fon Šulenburgas spalio 4 dieną apie vienuoliktą valandą ryto gavo ministro Joachimo fon Ribentropo atsakymą į savo paklausimą.
Ribentropas rašė, jog taip pat manąs, kad Molotovo siūlymas atiduoti Lietuvai Vilnių, o vokiečiams dalį pietinių lietuvių žemių – Vokietijai tikrai nepriimtinas.
„Bendrą supratimą tuo klausimu turite pasiekti slapta pasikeisdami laiškais su Molotovu“, – įsakmiai rašė Ribentropas Vokietijos pasiuntiniui Maskvoje.
Šulenburgas nedelsdamas perdavė Molotovui Ribentropo prašymą nesakyti Lietuvos užsienio reikalų ministrui nieko apie vokiečių ir sovietų susitarimus dėl Lietuvos.
Pasijutęs kaltas, nes viskas lietuviams buvo jau pernelyg aiškiai išdėstyta, Molotovas iš karto Šulenburgui pasiūlė susitikti tos pačios spalio 4 dienos 17 valandą po pietų.
– Noriu pareikšti nuoširdžiausią apgailestavimą Vokietijos pasiuntiniui, kad vakar man teko nelaimė pranešti Lietuvos užsienio reikalų ministrui apie tokį mūsų ir vokiečių susitarimą, nes nepaisant esamo paties didžiausio sovietų lojalumo vokiečiams tame pokalbyje su lietuviais tikrai negalėjau kitaip pasielgti.
Molotovas, suprantama, jokiais būdais negalėjo pasiskųsti Šulenburgui, kad visus slapto susitarimo planus atskleidė visai ne jis, o būtent pats aukščiausiasis patronas – „draugas Stalinas“.
Kalbėdamasis su Vokietijos pasiuntiniu Molotovas paatviravo, kad pokalbis ir derybos sovietams sekėsi sunkiai: Lietuvos delegacijos nariai, išgirdę apie būsimą savo žemių praradimą, buvę visiškai sugniuždyti ir nusiminę; pareiškę, kad būtent šios teritorijos netektis būsianti labai sunkiai pakeliama, nes iškilūs lietuvių tautos veikėjai kilę būtent iš tos Lietuvos dalies. O Lietuvos užsienio reikalų ministras šį rytą net išskrido į Kauną konsultuotis su savo vyriausybe ir grįš į Maskvą tik vakare.
Nusivylęs tokiomis jam apmaudžiomis žiniomis, jausdamas, kad sovietai tyčia ar netyčia vis dėlto „pakišo“ vokiečius lietuviams (o tie tuojau kam nors išsiplepės, kad ir anglams!), Šulenburgas sausokai pasakė Molotovui, kad apie sovietų ir vokiečių slaptų susitarimų išplatinimą nedelsdamas informuos telefonu savo vyriausybę, nes tai šiek tiek keičia visą bendro susitarimo situaciją, tapusią jau nebediskretiška.
Išeidamas iš Molotovo Šulenburgas net piktai pakraipė galvą.
Visai galimas dalykas, kad Stalinas su Molotovu suvokė, jog lietuviai, tokios žinios apie jų tikrosios teritorijos atidavimą vokiečiams prislėgti, matyt, atsisakys pasirašyti su Maskva bet ką, jeigu tik bus reikalaujama kurios nors jų etninės teritorijos gabalo.
Dėl kitų reikalavimų tikėjosi gana nesunkiai susitarti ir tuo net neabejojo.
Ribentropas savo ruožtu, negaišdamas laiko, nes sovietai sakėsi derybas tuojau su lietuviais pratęsiantys, pasiuntė naują instrukciją, šį kartą adresuotą jau Vokietijos pasiuntinybei Kaune:
1. Tiktai jūsų asmeninei informacijai pranešu tokį dalyką: rugpjūčio 23 dieną, pasirašant Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo paktą, buvo taip pat išvesta griežtai slapta įtakos sferų Rytų Europoje atribojimo linija. Dėl to Lietuva buvo įtraukta į Vokietijos įtakos sferą, o buvusios Lenkijos valstybės teritorijoje nauja siena išvesta pagal vadinamąją keturių upių liniją (Pisa–Narevas–Vysla–Sanas). Jau tada reikalavau, kad Vilniaus rajonas pereitų Lietuvai, su tuo sovietų vyriausybė irgi sutiko.
Svarstant draugystės ir sienų sutartį rugsėjo 28 dieną mūsų susitarimas su sovietais buvo pakeistas: Lietuva ir Vilniaus sritis įtraukti į sovietų įtakos sferą mainais į Lenkijos teritorijas Liublino vaivadijoje ir žymią dalį Varšuvos vaivadijos, taip pat Vokietijai perduodamas Suvalkų miesto rajonas. Suvalkų rajono pervedimas į Vokietijos įtakos sferą sukomplikavo pasienio linijos nustatymą, sutikome, kad tuo atveju, jeigu sovietai Lietuvos atžvilgiu pritaikys specialias priemones, nedidelė teritorijos juosta Lietuvos pietvakariuose, kuri buvo tiksliai pažymėta žemėlapyje, bus atiduota Vokietijai.
2. Šiandien grafas fon Šulenburgas pranešė, jog Molotovas, priešingai negu pageidavome, praėjusį vakarą tą konfidencialų susitarimą paviešino Lietuvos ministrui. Prašau jūsų iš savo pusės informuoti Lietuvos vyriausybę tuo klausimu žodžiu ir griežtai konfidencialiai tokia dvasia:
„Iš karto po sovietų–vokiečių nepuolimo pakto pasirašymo rugpjūčio 23 dieną, vengiant komplikacijų, mūsų ir sovietų vyriausybės tarėsi dėl sovietų ir mūsų įtakos sferų atribojimo Rytų Europoje. Tose derybose rekomendavau grąžinti Lietuvai Vilniaus sritį, sovietų vyriausybė davė savo sutikimą. Pagal Sutartį dėl draugystės ir sienų rugsėjo 28 dieną, kaip matyti iš paskelbtos Vokietijos ir Sovietų Sąjungos demarkacijos linijos, Suvalkų rajono teritorija, sudariusi kyšulį į Vokietijos pusę, atiteko Vokietijai.
Informavęs apie padarytą neteisybę Lietuvos atžvilgiu, Ribentropas tarsi įsakė pasiuntiniui Kaune Erichui Cechlinui kaip nors užčiaupti Lietuvos vyriausybę, kad ši neafišuotų gėdingo (jei apie tai pasirodytų bent užuominos Vakarų spaudoje!) vokiečių ir sovietų susitarimo. Po to šį pranešimą pasiuntė ir Šulenburgui, kartu nurodė, kad šis informuotų Molotovą, jog tokio turinio pranešimas perduotas Lietuvos vyriausybei.
Be to, Ribentropas nurodė pasiuntiniui Maskvoje, kad šis dar ir paprašytų Molotovą, kaip jau buvo kalbama ankstesnėje telegramoje, jog nurodytoji Lietuvos teritorijos juosta tuo atveju, jeigu į Lietuvą būtų pasiųstos sovietų karinės dalys, liktų sovietų dalinių neužimta ir Vokietijai pačiai būtų palikta teisė nustatyti datą dėl susitarimo įgyvendinimo ir tos teritorijos perdavimo Vokietijai.
Tai buvo liepta Šulenburgui padaryti ne žodžiu, o raštu, pasikeičiant laiškais su Molotovu.
Taip Ribentropas palengvino savo naujų bičiulių sovietų pozicijas derybose su lietuviais – dabar sovietams nebereikėjo kalbėti apie Marijampolės apylinkių atplėšimą…
[…]