LT tapatybė. T.Baranauskas: Ar Lietuva neturi įvaizdžio?

 (338)
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Savo trapios tautinės tapatybės baltarusiai ieško Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeityje, ją savinasi, skelbiasi esą tikrieji „lietuviai“ (litvinai), mūsų protėviams palikdami tik žemaičių („žmudzinų“) vaidmenį. Taigi baltarusiška „lietuvybė“ dažnai yra antilietuviška: žavėjimasis savotiškai suprasta LDK istorija pinasi su panieka dabartinei Lietuvai.

Žinoma, Baltarusijoje vis dažniau bandoma racionaliau įvertinti mūsų bendrą praeitį. Neabejotina, kad atslūgus tautinės tapatybės formavimosi euforijai, racionalesnės interpretacijos įsivyraus. Akivaizdu ir tai, kad baltarusiai lietuviško istorinio paveldo niekada neatsisakys, nes LDK sudėtyje Baltarusija ir susiformavo į atskirą istorinį ir tautinį vienetą.

Be Lietuvos sunku įsivaizduoti ir Lenkijos istoriją. Bent jau Jogaila yra centrinė Lenkijos istorijos figūra (jo portretas, beje, vaizduojamas ant 100 Lenkijos zlotų banknoto). Jogailaičių valdymas –Lenkijos aukso amžius.

Lenkijos istorija neįsivaizduojama ir be Adomo Mickevičiaus, kurio poema „Ponas Tadas“ laikoma lenkų nacionaliniu epu. Pirmosios šios poemos eilutės skamba kaip himnas Lietuvai:

Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!
Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,
Kas jau tavęs neteko Nūn tave vaizduoju
Aš, ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju.

Lietuvoje šios eilutės žinomos, bet pačia poemą mokyklose smulkiai nagrinėja ne Lietuvos, o Lenkijos moksleiviai, nes Lenkijoje ji – vienas iš svarbiausių kanoninių tekstų.

Daugybę istorijos veikėjų ir faktų (pergalių ir pralaimėjimų) mes dalinamės su lenkais. Gausesnė ir įtakingesnė lenkų istoriografija dažnai pasisavina tai, kas iš tiesų bent didesniąja dalimi priklauso Lietuvai, o mums tai, regis, dažnai ir nerūpi...

Po Antrojo pasaulinio karo Vokietiją „pastūmėjus“ gerokai į Vakarus, ji tapo gana tolima mūsų kaimyne, bet istoriniai artimos kaimynystės saitai išliko. Kaip ir kiti su Lietuvos paveldu susiję užsieniečiai, vokiečiai yra linkę šį paveldą savintis ir neigti jo ryšį su Lietuva.

Jų supratimu, Mažoji Lietuva buvusi integrali Vokietijos dalis, o lietuvninkai jau nuo seniausių laikų buvo apsisprendę tapti vokiečiais. Šios teorijos, tiesa, labiausiai, rūpi suvokietėjusiems išeiviams iš Mažosios Lietuvos – beje, apvokietintų populiarių lietuviškų pavardžių Vokietijos telefonų knygose yra net daugiau nei Lietuvoje.

Vis dėlto kiekvienas vokietis, ir ne tik vokietis, žino vieno garsiausių Europos filosofų Imanuelio Kanto vardą. Tik ne visi žino, kad jo senelis kilęs nuo Šilutės, jo pavardė – baltiška, o pats I. Kantas ryžtingai pasisakė prieš bandymus varžyti lietuvių kalbos teises ir nutautinti lietuvius...

Tad mūsų istorija ir yra didžiausias mūsų kapitalas, tik reikia mokėti jį išnaudoti. XV a. ir XVI a. pradžioje lietuvių kilmės valdovai valdė ir kitas Vidurio Europos valstybes – Vengriją (jai priklausė ir dabartinės Slovakija bei Kroatija), Čekiją. Jų istorijose Jogailaičiai gerai žinomi, tik masinėje sąmonėje labiau siejami su Lenkija. Jų įvaizdis gal ne visai toks, kokio mes norėtume, bet yra ką prisiminti ir aktualizuoti – Jogailaičių valdomų valstybių sandrauga XV–XVI a. sandūroje buvo didžiausias politinis blokas Europoje.

Atskirų istorinių sąsajų surastume ir su kitomis Europos tautomis, nes Lietuvos Didžioji kunigaikštystė buvo galinga valstybė, be kurios buvo neįsivaizduojamas didelės Europos dalies gyvenimas. O kur dar XIII–XIV a. pagoniškoji Lietuvos imperija, prieš kurią suklupo visos Vakarų Europos remiami kryžiuočiai?

Mūsų istorijoje slypi daugybė ženklų, kurie būtų nesunkiai atpažinti eilinio europiečio sąmonėje, jei jie būtų priminti ir aktualizuoti. Iš tiesų šiuolaikinė mokslinė istoriografija dar tebeslegiama XIX a. stereotipų. XIX amžius – mokslinės istoriografijos gimimo amžius, bet to meto Europos žemėlapis buvo smarkiai deformuotas – visa ta didžiulė erdvė, kurioje vyko Lietuvos ir Lenkijos istorija, buvo padalinta tarp didžiųjų imperijų – Rusijos, Vokietijos ir Austrijos.

Į savas metropolijas orientuotos šių imperijų istorijos maskavo ir trynė iš istorinės atminties ištisą istorinį Europos regioną. Jis iki šiol dar nėra deramai sugrąžintas į Europos istoriją. Ir šito niekas greitai nepadarys, jei tai nerūpės mums patiems.

Grąžinti Europai Vidurio Europos istoriją, kurioje neabejotinai reikšmingą vaidmenį vaidino Lietuva, turėtų būti mūsų strateginis tikslas. Šalis su žinoma istorija tampa įdomesnė ir turistams, ir, žinoma, neišvengiamai įgyja tą dabar taip trokštamą įvaizdį. Į masinę sąmonę savo istorinį regioną galime įdiegti tik per populiarią literatūrą, o ypač – meninius bei dokumentinius filmus. Šioje srityje kai kas daroma, bet, deja, be aiškios valstybinės paramos, daugiau pavienių entuziastų pastangomis.

Pernai sukurtas įspūdingas dviejų dalių dokumentinis televizijos filmas „Saulės mūšis“ (scenarijaus autorius Gintaras Songaila, režisierius Saulius Bartkus), kuris turi tapti didelio dokumentinio serialo „Kita Europa“, pasakojančio apie Baltijos kryžiaus žygius, pradžia. Šiuo serialu siekiama su Lietuvos ir Baltijos regiono istorija supažindinti užsienio žiūrovą (jį planuojama transliuoti Visat History kanalu), bet kartu jis neabejotinai praturtins ir mus pačius.

Meninių filmų kūrimą kažkiek suaktyvino Lietuvos tūkstantmečiui skirtas konkursas. Dėl šio konkurso nugalėtojų laurų varžosi dvi kūrybinės grupės, kuriančios filmus „Margiris“ (scenarijaus autorius Marius Ivaškevičius, režisierius Šarūnas Bartas) ir „Geležinė diena. Griunvaldas“ (scenarijaus autorius Juozas Marcinkevičius, režisierius Raimundas Banionis). Tačiau nugalėtojo laukianti 2 milijonų litų valstybės parama, deja, sudarys tik nedidelę tokiam filmui reikalingų lėšų dalį, o ir jas gaus tik vienas iš šių projektų. O juk šie filmai reikalingi ne tik mūsų įvaizdžiui užsienyje, bet ir mūsų pačių savimonei stiprinti.

Ką gi, kol mūsų valstybės politikai nesuvoks, kad reikia išnaudoti tai, ką turime, o ne švaistyti pinigus įvaizdžio kūrimui tuščioje vietoje, matyt, tiesiog gyvensime taip, kaip ir gyvenome...

Šis komentaras tęsia apdovanojimų „LT tapatybė“ diskusinių minčių ciklą. Visuomenėje žinomi savo sričių ekspertai atsakys į klausimą – kaip šiandien Lietuva turėtų prisistatyti pasaulyje.

Apdovanojimų „LT tapatybė 2006“ tikslas – ieškoti pasauliui suprantamų Lietuvos identiteto išraiškų ir skatinti aktyvų Lietuvos pristatymą pasauliui įvairiose veiklos srityse.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

A. Užkalnis. Pavydas jus visus suvalgys (320)

Pradėkime nuo to, kad jūs neturite ko man asmeniškai pavydėti. Tai straipsnis ne apie mane, Andrių Užkalnį. Aš neturiu daugelio tų dalykų, kurie verčia dažną lietuvį šurmuliuoti ir pavydėti. Atvirkščiai.

N. Vasiliauskaitė. Partnerystė visiems? Ne, liberalai prieš laisvę (54)

„Mes norime įtvirtinti visų lygybę prieš įstatymą, tiek skirtingų lyčių poros, tiek tos pačios lyties poros turi turėti galimybę įvertinti partnerystę“, – pirmadienį Seimo spaudos konferencijoje opozicinio liberalų sąjūdžio iniciatyvą pranešė Aušrinė Armonaitė http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/liberalai-siulo-iteisinti-tiek-vyro-ir-moters-tiek-homoseksualiu-poru-partneryste.d?id=74708556. Mano socialiniai tinklai sutvisko džiaugsmu: kaip nuostabu, pagaliau! Ilgai lauktas partnerystės įstatymas galbūt taps tikrove.

R. Starkus. #laisverokenrolui – ne tik už mūsų, bet ir už kritikų laisvę (151)

#laisvėrokenrolui koncertas prie Seimo buvo puikus renginys, man savo dvasia priminęs Sąjūdžio laikų nedidelius mitingus, kai skirtingais klausimais žmonės drįso išsakyti savo nuomonę, nesutampančia su valdančios daugumos. Roko maršo tęsinys, skirtas tuose pačiuose rūmuose sėdintiems priminti apie pareigą dirbti žmonėms, o ne juos bausti ir riboti jų laisvę.

S. Arlauskas. Universitetų reformai koją kiša numerologinis mąstymas (66)

Vyriausybė pritarė mokslo ir studijų institucijų pertvarkos planui, kurį parengė speciali darbo grupė. Planas yra, planas bus teikiamas Seimui. Jei Seimas planui pritars, tai beliks jį įgyvendinti. „Dabar diskusija vyksta akademinėje bendruomenėje ir sprendimai bus priimti Seime“, – TV laidoje „Dėmesio centre“ pažymėjo Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė.

K. Girnius. Ar dabartinė Vyriausybė stovi ant iširimo slenksčio? (141)

Gali susidaryti įspūdis, jog dabartinė valstiečių ir socdemų Vyriausybė stovi ant iširimo slenksčio. Valstiečių vadas Ramūnas Karbauskis penktadienį ultimatyviai reikalavo, kad socialdemokratai palaikytų visus jų siūlomus prekybos alkoholiu ribojimus. Priešingu atveju iškils klausimas dėl koalicijos likimo.