Dabar mes rengiamės europietiškai, žinome, kaip veikia bankomatas, maža kas iš Londono skambiname į Mažeikius ar Pabradę mobiliuoju, neberaudonuojame eidami pro žinomo Amsterdamo kvartalo vitrinas. Žodžiu, niekuo ypatingai nuo vakariečių nebesiskiriame. Bet mus vis tiek atpažįsta. Iš akių. Iš mus nuolat ir visur lydinčio nerimo žvilgsnyje. Tas nerimas, netikrumas – neatsiejama daugelio mūsų tapatybės dalis.
Iš kur tas egzistencinis nerimas mumyse - nesunku suprasti. Užtenka probėgšmiais peržvelgti keletą pastarųjų mūsų istorijos šimtmečių. Karai, persekiojimai, rekvizicijos, kontribucijos, vėl karai. Vieni priešai, kiti, treti. Ir galų gale – ilgiausiai šiame Europos pakraštyje išsilaikiusi baudžiava. Ir ne šiaip kokia renta ar činšu, o lažu paremta baudžiavinė sistema su teise baudžiauninkus pirkti parduoti ir be baudžiauninkų teisės pasirinkti poną ar išsipirkti laisvę.
Tarpukariniai tautos bandymai atsitiesti, įgauti orumo nebuvo bevaisiai. Sąmoningos pastangos per ideologinį sietą perleistą istorinę atmintį derinti su tuometinės moderniosios Europos iššūkiais žmones konsolidavo ne tik kūrybai – materialinei bei dvasinei, – bet ir savikūrai. Augo nauja, savo jėgomis vis labiau pasitikinti lietuvių karta. S. Šalkauskio laiku ir vietoje diagnozuotas mūsų servilizmas pamažu ėmė užleisti vietą ambicingumui. Ir būtent ambicingumą Vakarai ėmė laikyti vienu svarbiausiu mūsų tapatybės požymiu.
Nėra ko abejoti: jei ne vėl mus penkiasdešimčiai metų užgriuvusi modifikuota baudžiava, tąkart gal net labiau dvasinė, mūsų tapatybė dabar mums būtų ramstis kelionėje į ateitį, o ne girnapusė po kaklu. Jos suriesta mūsų kupra mus išduoda ir Briuselyje, ir Barselonoje.
Kodėl lietuvis kur nors Garliavoje ar Tauragėje brežneviniais laikais dorai nedorai statėsi neaprėpiamą gremėzdišką silikatinių plytų pilį, o estas tuo pat metu šalia Talino ar Tartu kūrėsi prie aplinkos priderintame mediniame namelyje? Kodėl, kaip teigia ekspertai, Vakarų Europos miestuose daugelis gyvena nuomojamuose būstuose, o mūsiškiai žūt būt Karoliniškėse ar Šilainiuose nori turėti nuosavą „dėžutę“? Galima numanyti, jog tai – apraiškos instinktyvaus noro atsikratyti beteisio ir beverčio baudžiauninko kupros. Kokia kaina – atskiras klausimas.
Kaina daugeliui per didelė. Pirmiausia ją skaičiuojant ne pinigine, o dvasine išraiška. Pinigų kurti naują gyvenimą naujoje Lietuvoje gal ir galima būtų prasimanyti, tačiau, berods, dvasinių jėgų ištekliai beveik išeikvoti. Tuos išteklius sandėrių su sąžine pavidalu mums įkalkuliavo į kainą užsimiršti. Kitaip argi žmonės emigruotų, argi nesikabintų savo žemės? Ir ar kabintųsi (ką aš čia turiu galvoje?) taip masiškai? Jeigu bent kiek tų dvasios išteklių išsivežtume, ar mūsų vaikai per porą trejetą metų ten spėtų gerokai primiršti gimtąją kalbą? Tapatybė?!
Kokia estų tapatybės dalis juos verčia išvykus į svetimą šalį lyg susitarus nepeikti savo valdžios ir tvarkos, o kokia jėga lietuvį tampo už liežuvio žemintis prieš svetimus? Gal Estijoje rojus? Ir ar tikrai Lietuvoje toks pragaras?
Štai tokia mūsų tapatybės buhalterija. Toks šimtmečių balansas.
Dabar mes, be abejo, galime kliautis jau minėta tarpukario patirtimi. Tuomet mūsų tapatybė buvo sąmoningai perkonstruojama. Vieni, elitas, siūlė atsakingai parengtus projektus, kiti, paprasti piliečiai, juos rėmė. Ir tuos projektus, ir – dar svarbiau – patį elitą savo pasitikėjimu, kol patikėjo ir pačiais savimi. Tapatybę konstruoti įmanoma, tarsi sako ta patirtis. Tik reikia tinkamų projektų.
Šiandieniniai projektuotojai, nuoširdžiai stengiuosi tikėti jų atsakingumu, medžiagos naujoms konstrukcijoms vėl ieško tai LDK, tai Abiejų Tautų Respublikoje, tai baltiškojoje kultūroje. Yra ir naujuoju europietiškumu besiremiančių konstruktorių. Ir beveik visi be išimties įsivaizduoja tą naujosios mūsų tapatybės karkasą kaip tam tikrą ideologinę sistemą arba mitą, skirtus įtvirtinti ir įteisinti lietuvių išskirtinumą tarp tautų. Kupinas tokio įsivaizduojamai pozityvaus išskirtinumo lietuvis tuomet galėtų būti su pagarba pasveikintas bet kuriuose Europos ir pasaulio namuose. Arba...
Man nelabai patinka šiomis dienomis paskelbta pripažinto mąstytojo Franciso Fukuyama‘os tezė, kad bandymai kolektyvinę tapatybę ir toliau remti etniškumu, o ne pilietiškumu yra mažų mažiausia neracionalūs. Tačiau šio perspėjimo kaip tik dėl to „arba“ nepaisyti būtų taip pat neatsakinga, kaip ir nuvertinti naujos realybės įtaką tautos savivokai. Ta kaip niekad anksčiau daugiaprasmė (kai kas grūmoja: amorfinė) realybė mus verčia itin įdėmiai sekti, ar bet kokie paradoksalių aplinkybių provokuojami tapatybės projektai nekviečia mūsų į rezervatą, kuriame pamažu, bet užtikrintai netenkama reprodukcijos sugebėjimų.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad Lietuvai tautiškumas tebėra aktualus. Už bet kokius įmantriausius rinkodaros mokslo pagrindais sukonstruotus mūsų tapatybės modelius kur kas efektyvesnis būtų tiesiog įsisąmonintas tikėjimas savo, po didžiausių negandų vis atgimstančios tautos atstovo, jėgomis. Kad kiekvienas galėtų drąsiai sakyti: daug ką galiu, nes esu lietuvis.
Tuomet ir Vakaruose niekas mūsų neišvengiama pažanga, jei pasitikėjimas savimi įsišaknytų, nesistebėtų. A, sakytų, juk jie lietuviai. Kaip tai pasiekti – nežinau.
Šis komentaras tęsia apdovanojimų „LT tapatybė“ diskusinių minčių ciklą. Visuomenėje žinomi savo sričių ekspertai atsakys į klausimą – kaip šiandien Lietuva turėtų prisistatyti pasaulyje.
Apdovanojimų „LT tapatybė 2006“ tikslas – ieškoti pasauliui suprantamų Lietuvos identiteto išraiškų ir skatinti aktyvų Lietuvos pristatymą pasauliui įvairiose veiklos srityse.