Prasidėjusi kaip šešių valstybių Anglių ir plieno bendrija, per daugiau nei pusę amžiaus ji sujungė 28 valstybes bei tapo tuo, ką galime apibūdinti kaip tarpinį variantą tarp ekonominės ir politinės sąjungos. Raidos tendencija buvo vienakryptė: integracijos gilinimas bei narių skaičiaus gausinimas.
72 proc. balsavimo teisę turinčių Didžiosios Britanijos piliečių sprendimas referendume kiek daugiau nei milijono balsų persvara pasisakyti už išstojimą perrašo žaidimo taisykles. Nors krizių būta ir iki šiol – nuo visų Europos Komisijos narių atsistatydinimo 1999 metais iki nevaldomų migracijos srautų pastaraisiais metais – tai nė iš tolo neprilygsta antros pagal dydį ES ir penktos pasaulio ekonomikos narystės nutraukimui.
Žinoma, pasitraukimo procesas užtruks. Didžioji Britanija turės kreiptis į ES prašydama pradėti išstojimo derybas, kurios pagal galiojančius susitarimus truks iki dvejų metų. Abiem pusėms neprieštaraujant, tai gali nusitęsti ir gerokai ilgiau, mat patirties, kaip tą daryti, neturi nei viena pusė – lai nesupyksta Grenlandija, tačiau jos 1985 metų pasitraukimo iš Europos Ekonominės Bendrijos laikyti lygiaverčiu precedentu negalime.
Juo labiau, kad premjeras Davidas Cameronas traukiasi ir neketina būti derybų lyderiu – tai bus našta jo pasekėjui, tikėtina, buvusiam Londono merui ir kampanijos pasitraukti iš ES entuziastui Borisui Johnsonui.
Tad britų euroskeptikų kurstytas nerimas pasiekė savo. Vien pats faktas, kad Cameronas, ilgą laiką prieštaravęs referendumo idėjai, 2013 metais pasidavė spaudimui bei pasiūlė jį surengti, įrodo, kad potencialas anti–ES nuotaikoms šalyje buvo didžiulis. Avantiūra nepasiteisino: Cameronas per vieną naktį iš lyderio, kuris modernizavo konservatorių partiją bei išlaikė Škotiją Jungtinės Karalystės sudėtyje, virto premjeru, išstojusiu iš ES bei davusiu impulsą naujam pro-europietiškų škotų siekiui surengti referendumą dėl atsijungimo nuo JK.
Referendumo rezultatai rodo, kad suveikė du pagrindiniai ir daugiausiai eskaluoti euroskeptikų argumentai, nors jų racionalumu galima ir suabejoti.
Pirmasis susijęs su specifiniu britų identitetu: tai gilias demokratines tradicijas puoselėjanti sala, kurioje pranešimai apie Briuselyje priimtus sprendimus dėl agurkų dydžio reglamentavimo kėlė alergiją net proeuropietiškai nusiteikusiems žmonėms.
Manipuliuota skaičiais, jog per 60 proc. britiškų teisės aktų yra sąlygoti nedemokratinių nutarimų Europos institucijose, todėl būtina sugrąžinti politinę galią Londonui. Ne veltui penktadienį išstojimo šalininkai siūlo vadinti nepriklausomybės diena, nors tai skamba keistai žinant, kokių totalitarinių darinių griūtis žymi analogiškos dienos daugelyje kitų Europos valstybių.
Antroji tezė – britų darbo vietas atima ir identitetą griauna atvykėliai iš kitų šalių. Jie kasmet pagausina britų visuomenę 300 tūkst. žmonių, todėl prognozuota, kad gyventojų skaičius iki 2050 metų gali išaugti nuo 65 iki 80 milijonų. Ir nesvarbu, jog daugelis jų kuria didelę pridėtinę vertę ekonomikai bei dirba tuos darbus, kurių patys britai nenori matyti akyse. Pasitelkus geltonąją žiniasklaidą, kuri eskalavo istorijas apie gulbes valgančius lietuvių ir lenkų imigrantus, pyktis buvo stiprus.
Tačiau nevienalytis, nes Didžiosios Britanijos visuomenė susiskaldė. Tie, kurių amžius iki 25 metų, didžiuliu skirtumu balsavo už ateitį ES; tie, kurie perkopė pensinį amžių, tokiomis pat proporcijomis pasisakė už išstojimą. Kitaip tariant, kuo žmogus jaunesnis, tuo didesnė tikimybė, kad jis nenorėjo išstoti iš ES. Panaši tendencija ir su išsilavinimu: kuo aukštesnis išsilavinimas, tuo didesnis noras likti vieningoje Europoje. Tai akivaizdu ir geografiškai: 60 proc. Londono balsavo už ES, bet tai nenusvėrė likusios valstybės dalies, ypač mažesnių regioninių miestų ir miestelių. Deja, pirmieji duomenys rodo, kad jaunimas, nors ir vieningas, referendume dalyvavo vangiai, tuo leisdamas kertinį sprendimą priimti kitiems.
Todėl negalime ignoruoti fakto, kad pasisakiusieji prieš atliepė ir bendresnes visuomenės nuotaikos tendencijas. Visame demokratiniame Vakarų pasaulyje daugėja žmonių, kuriuos galime abstrakčiai vadinti „globalizacijos pralaimėtojais“. Dažniausiai tai – vidutinio amžiaus ir vyresni, „senosios“ gamybinės ekonomikos darbus dirbantys, žemesnio išsilavinimo asmenys, kuriuos neramina ekonominiai ir politiniai pokyčiai. Jų tarpe tie, kurie linkę į politinę kairę, akcentuoja, jog stiprėja ekonominė nelygybė, išnyksta dešimtmečius šeimas išmaitinusios darbo vietos, auga elito ir eilinių piliečių atskirtis; tie, kurie linkę į politinę dešinę, pažymi, jog dėl imigracijos ir kitų procesų nyksta valstybės identitetas, bendruomeniškumo jausmas.
Nors tai nėra visaapimantis britų sprendimo paaiškinimas, jo poveikis – akivaizdus. Ir ne tik Didžiojoje Britanijoje – juk JAV prezidento rinkimuose panašų rinkėjų segmentą sėkmingai mobilizavo populistas Donaldas Trumpas. Ne veltui kitą dieną po referendumo atvykęs į Škotiją jis kalbėjo apie „fantastišką“ rezultatą. Ir negalima teigti, kad milijonų žmonių nerimas nepagrįstas: jie turi savus argumentus, į kuriuos dominuojantis politinis elitas neturi, o gal ir net nepernelyg stengėsi turėti atsakymus.
Nesusikalbėjimas buvo toks didelis, kad net ir racionalūs argumentai apie artėjantį Didžiosios Britanijos ekonomikos nuosmukį išstojimo atveju, kurį kartojo visos svarbiausios institucijos bei nepriklausomi centrai, nepaveikė balsuojančiųjų. Kitaip tariant, elito ir ekspertų nuomonė liko paraštėse; ji skambėjo kaip balsas tyruose – panašiai, kaip dešimtmečiais trunkantys beviltiški ES lyderių bandymai atrasti ryšį su savo piliečiais.
Todėl nerimo ženklai nesibaigia. Didžioji Britanija ne tik kuria Europos dezintengracijos precedentą, kurį akylai seks savus referendumus žadantys prancūzų, olandų bei kitų šalių euroskeptikai, bet ir atspindi platesnius visuomenių pokyčius. Elito ir paprastų žmonių atskirtis auga; įprasti, nuosaikūs, racionalūs argumentai neveikia; daugėja tų, kurie naudojasi situacija bei manipuliuoja nuomonėmis.
Galbūt tai nevirs „domino efektu“ – analogiškais referendumais kitose ES valstybėse, - tačiau daugelyje jų artimiausiu metu vyks rinkimai, kuriose stiprėsiančios euroskeptiškos jėgos silpnins ES iš vidaus. O tai turės poveikį ir sprendžiant tokius mūsų regionui aktualius klausimus kaip sankcijų Rusijai tęstinumas arba santykių su Ukraina ateitis.
Žinoma, ES negali leisti britams tapti išstojimo „sėkmės istorija“ – vargu, ar artimiausiu metu galime tikėtis, kad pažadas išstoti iš ES, bet likti vieningoje rinkoje, bus įgyvendintas. Tokiu atveju ES egzistavimas taptų beprasmis, nes narystės atsisakiusi valstybė išlaikytų daugelį svarbiausių narystės atributų. Tačiau vien britų „nubaudimas“ nebus panacėja, nes ir problemos – gilesnės. Esamas nuosaikus politinis elitas turi atrasti naujus būdus susikalbėti su milijonais rinkėjų, kurie yra pikti, nusivylę ir ieškantys, kam aklai suversti kaltę, o ką iškelti ant pjedestalo. Antraip panašių nenuspėjamų sprendimų arba populistinių politinių jėgų stiprėjimo pavyzdžių pasekmės darysis vis revoliucingesnės.