Prasideda jos kalba ir gestais, kitaip tariant, ženkliniu, simboliniu neigimu, niekinimu ir naikinimu. Išvertus į nihilistinę Nyčės kalbą, tai reikštų: „Žodžiu žudyti reikia“. O kraštutinumą pasiekę žodžiai subrandina įtampą, kuri prasiveržia veiksmais. Stipriųjų savivalę įteisinusios „neoliberalizmo“ džiunglės ją pavertė nepaliaujamu frustraciniu pykčiu, užtvindančiu visus žmonių ryšius, jų raiškos ir bendravimo formas. Iš ko jis kilo? Atsakymas net per daug aiškus: iš ciniškos neteisybės. To nemato nebent patys prievartautojai ir nuo realaus gyvenimo atplyšę žmonės.
Yra natūralus pyktis, kuris parengia žmogų atsakomajam veiksmui. Mūsų tautos pyktis daugiausia pagrįstas atsakomųjų veiksmų stabdymu. Iš neteisybės kylantis pyktis, neturėdamas tiesioginės atsiteisimo iškrovos, iš pradžių reiškiasi įvairiomis griaunamosios raiškos formomis: nuo keiksmų iki satanistinio kapų bei paminklų išniekinimo.
Suaugusieji dažnai nustemba, o gal apsimeta nustebę, kai sužino apie savo pačių gyvenimo patirtis mokinių organizuojamose patyčiose prieš savo draugus. Prabunda ministerijos, susirūpina pedagogai. Bet juk tas pats vyksta kasdien ir visur suaugusiųjų pasaulyje. Tai kažkas panašaus į verdantį katilą, nesprogstantį tik dėl to, kad yra pradengtas ir garai išsisklaido tuščioje erdvėje. Tai iki kraštutinumo suerzintų, kantrybę praradusių ir įtūžusių žmonių burnojimas, kitaip sakant, nesiliaujanti jausmų iškrova, neturinti realių galių atsilyginti už patiriamas skriaudas ir atstatyti teisingumo.
Susisluoksniavimas. Pagal reakciją į dabartinę būklę Lietuva yra suskilusi į tris skirtingus sluoksnius: (1) tokius, kurie pramogauja, (2) kurių jau nebėra ir, žinoma, (3) kurie tiesiog labai pikti. Pramogautojai savo galią reiškia kasnaktiniais fejerverkais, nekontroliuojamais automobilių greičiais, nesibaigiančiomis šventėmis, kažkuo panašaus į aristokratinius pomėgius, bet be aristokratiškos garbės ir pilietinės atsakomybės, be rūmų etiketo ir gero skonio. Jie pučiasi kaip aristokratai, bet žaidžia kaip romėnų proletarai.
Tie, kurių nėra, suprantama, negalvoja nei apie gyvenimą, nei apie Lietuvą. Jie tiesiog nieko nepastebi. Ir patys yra nepastebimi nei sau, nei kitiems. Apie juos niekas nieko nerašo, dėl jų likimo niekas niekur rimtai nediskutuoja. Mat vieni emigravę, kiti nusižudę, treti narkotizuoti ir marginalizuoti arba tiesiog sandariai užsidarę. O didžiausias piktųjų sluoksnis yra apimtas depresijos.
Kai kas pasakys: visi šie sluoksniai nelabai normalūs. Bet kai valstybė nenormali, ar jie gali būti kitokie? Mūsų valstybė – butaforinė. Ji tik vaidinama, kitaip tariant, ji teisinga tik nedidelei mažumai, arba, kaip dabar įprasta sakyti, oligarchams. Jėgų čia yra daug, bet nematyti derinamosios jėgos. Jos visos tik kaišioja pagalius viena kitai į ratus. Kitiems – ji tik teatro spektaklis, simuliuojantis demokratiją, bet suteikiantis teisę savivaliauti tiems, kurie turi valdžią, daug pinigų ir kiaulės akis.
Didžioji žmonių dalis skaudžiai pažeista neteisybės. Ji yra pasidariusi nervinga, įtari, užgauli, nepakanti, agresyvi, o jos bendravimo būdas – isteriškas. Vis mažiau žmonės kalbasi ir tariasi, vis daugiau barasi ir plūstasi. Jaunesni žmonės prakeikia šalį, kurioje klesti neteisingumas, patyčios, o galų gale ir masinė žmonių neapykanta, kartais prasiveržianti ne tik burnojimais bei sienų grafičiais, bet ir anarchizmo deklaracijomis, automobilių sprogdinimais, grasinanti streikais, svajojanti apie būsimus maištus, net revoliucijas. Ne tik žodžiais, bet ir poelgiais atstumtieji skelbia: ne mūsų šita valstybė, ir su ja mes nenorime turėti nieko bendra.
Interesų konfliktai. Žiniasklaida dažnai kartoja savo galią pajutusių politikų, verslo magnatų ir net politologų žodžius, kad (socialinis) teisingumas yra marksistų ideologinis palikimas. Bet patys čia pat kartoja visiems gerai žinomą tezę apie klasinį antagonizmą: atseit vienoks teisingumas yra savininkui ir kitoks – jo darbininkui, vienoks turtingam ir kitoks vargšui. Sunku pasakyti, ką šiandien norima pakišti po šita teze: hegelizmą, primityvųjį reliatyvizmą ar tradicinio marksizmo rudimentus. Be greičiausia čia yra tik paprastas oligarchų sofizmas, priskiriantis nesuderinamas prasmes šiam žodžiui, kad būtų galima pateisinti begėdišką savivalę, romėnų nusakytą išpopuliarėjusia formule: Quod licet Jovi, non licet bovi (Kas leista Jupiteriui, neleista jaučiui). Ta formulė – ne tik susitaikymas, bet ir protestas. Net pagrindinis valstybės kūrimo motyvas. Valstybės tam ir kuriamos, kad užtikrintų teisingumą. Juk ir patys oligarchai ima suprasti, ką reiškia teisingumas, kai juos apsuka konkurentai.
Akivaizdu, kad verslininko interesai nuolat susikerta su jo darbuotojų interesais, bet reikia būti nepagydomu marksistu, kad juos paskelbtum antagonistiniais ir projektuotum revoliuciją, arba tradiciniu sofistu, kad palaikytum stipriojo teisę. Atkurdami vakarietišką valstybę, mūsų žmonės dėjo viltis į trečiąjį kelią – demokratinį interesų suderinimą. Jeigu to nepavyko pasiekti, kaltas ne teisingumo reliatyvumas, o nežabota stipriojo savivalė – iš vienos pusės ir visuomenės atomizacija – iš kitos.
Tos galios nebuvimu pasinaudojo oligarchai, išsaugoję ne tik anų laikų korupcinių ryšių patyrimą, bet ir pačius žmones. Užuot gilinusi ir plėtojusi realią demokratiją, ji tiesiog restauravo jau gana gerai sustyguotą butaforinę demokratiją, kuri, rodos, lyg ir turi demokratinius institutus, bet tie institutai jau yra kietai apipinti apsauginiais pareigūnų nekeičiamumo ir atsiribojimo nuo savo tautos mechanizmais. O tai reiškia, kad juos jau gali savo nuožiūra (vadinasi, ir interesais) tvarkyti ir valdyti tiek partijos, tiek ir už jų nugarų stovinčios verslo grupės.
Sofistas apie stipriojo „teisę“ ir jos įteisinimą. Stipriojo teisė yra jo savivalė, kurią toleruoja valstybės valdžia, jos institucijos ir pati visuomenė. Kas vadovaujasi tokia teise ir kas nuo jos yra skaudžiai nukentėjęs, yra įsitikinę, kad visi taip gyvena. „Tu manai, kad <...> valstybių valdovai – tie, kurie iš tikrųjų valdo, – žiūri į savo pavaldinius kažkaip kitaip, negu piemenys į avis, ir kad jie dieną naktį rūpinasi kuo kitu, o ne tuo, kad patys turėtų kuo daugiau naudos. <...> Teisingumas ir tai, kas teisinga, iš tikrųjų yra svetimas gėris: stipresniajam ir valdančiajam tai teikia naudą, o tam, kuris paklūsta ir tarnauja, gryniausią žalą. <...> Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad teisingas žmogus, palyginti su neteisingu, visur pralaimi. <...> Kai vienas ir kitas užima kokią nors vietą valdžioje, net jei teisingasis neturėtų jokių kitų nuostolių, nukenčia jo namų reikalai, nes jis neturi laiko jais užsiimti, o iš valstybės reikalų jis negali pasipelnyti, nes yra teisingas. Be to, jis sukelia giminaičių ir pažįstamų nepasitenkinimą, nes, nenorėdamas pažeisti teisingumo, atsisako jiems padėti. O neteisingam žmogui viskas klostosi priešingai.“ Taip, Platono žodžiais, samprotavęs sofistas Trasimachas.
Lietuviški standartai. Renesanso laikais, teikdamas patarimus Florencijos valdovui, panašiai galvojo ir Makiavelis. Bet jis buvo gerokai apdairesnis: „Valdove“ jis aiškino ne tik, kaip reikia susidoroti su savo priešininkais ir konkurentais, kada galima sulaužyti duotą žodį ir meluoti, bet ir kaip žmoniškumu nusipelnyti pavaldinių pagarbos ir meilės. Šie Makiavelio patarimai valdovui po 500 metų (1998 m) Lietuvoje yra pritaikyti mūsų verslininkams: prie jo prisegtas net ir papildomas pavadinimas: „Sėkmės taktika ir strategija vadovui“, o atitinkamos vietos čia specialiai pabrauktos. Įžangoje apie žmoniškumą net neužsimenama: „Tai nuodėminga knyga. Prieš pradedant skaityti, tai turi būti visiškai aišku – tai bloga knyga. Nėra jokio kito epiteto apibūdinti veikalą, kuris skelbė tokią absoliučiai utilitarinę filosofiją <...>. Čia Jūs nerasite meilės. Vietoj jos – vien valdžios siekimas ir manipuliacijos. Čia Jūs taip pat nerasite jokio tikėjimo gėriu, jokios šviesios vilties, tik apgaules ir likimo užgaidas. Skaitydami „Valdovą“ Jūs sužinosite apie valdžios geidulį, panieką tiesai ir apie pačio niekingiausio blogio racionalizaciją, kurie egzistavo per amžius ir sėkmingai egzistuoja šiandien.“
Greta Makiavelio šiandien ant mūsų verslininkų ir politikų stalo paguldyta dar ir R.Greene ir J. Elffers knyga „Jėga: 48 valdžios dėsniai“, sukompiliuota iš Makiavelio, San Dzu, Klausevico, įvairių valstybių veikėjų ir suvedžiotojų minčių. Ją būtų galima pavadinti tiesiog savavaliautojų Biblija (jos išleistos net dvi laidos). Jos patarimai turbūt galėtų būti pavadinti klasikiniais: „Siek dėmesio bet kokia kaina“, „Dėkis draugu, būk šnipas“; „Išmok priversti žmones priklausyti nuo tavęs“; „Priversk kitus bijoti: būk nenuspėjamas“, „Drumsk vandenį, kad pagautum žuvį“; „Priversk kitus lošti tavo dalintomis kortomis“; „Yra kvailių, skubančių palaikyti kurią nors pusę. Neįsipareigok niekam, išskyrus save. Įtvirtinęs savo nepriklausomybę, tampi kitų valdovu – nuteik žmones vieną prieš kitą, ir jie seks paskui tave. Geriausia apgaulė ta, kuri sukelia iliuziją, jog žmogus gali rinktis: tavo aukos jaučiasi kontroliuojamos, bet iš tikrųjų tėra tavo marionetės. Suteik žmonėms pasirinkimą, kuris, kad ir ką jie pasirinktų, tarnautų tau. Priversk juos iš dviejų blogybių rinktis mažesnę, nors abi tarnauja tavo tikslui. Įsprausk juos tarp dviejų ugnių: kad ir kur jie pasisuktų, bus sučiupti“ ir pan. Tų tekstų populiarumas tiesiai sako, kokiame pasaulyje gyvename.
Teisingumas ir valstybė. Platono veikalas apie valstybę pradedamas pokalbiu apie teisingumą. Iš pradžių teisingumas mąstomas kaip gyvenimo kokybės rodiklis, kuris pradedąs rūpėti žmogui sulaukus senatvės, o paskui pereinama prie valstybės kūrimo, pagrįsto žmonių sugebėjimų derinimu tarpusavyje. Valstybė laikoma visuomenės gyvenimo tvarkos ir teisingumo užtikrinimo būdu. Aristotelis taip pat kartojo, kad „visuomeninis gyvenimas laikosi teisingumu“.
Tai, rodos, turėtų būti visų politologinių svarstymų abėcėlė. Tuo tikslu juk priimami visiems piliečiams taikomi įstatymai, paskirstomos valdžios, tarpusavyje konkuruoja partijos, steigiami teismai, tuo pagrindu valdžiai rašomi piliečių skundai ir pan. Teisingumu grindžama visa valstybės funkcionavimą tvarkanti sistema. O jos plėtojimasis yra ne kas kita kaip valstybės reakcija į atsirandančius tvarkos pažeidimus. Pažeidėjai, suprantama, būna tie, kurie pretenduoja į išimtinę stipriojo teisę.
Kaip pažaboti savivalę? Visada pasaulyje buvo savavaliautojų ir bus. Tik vieni iš jų valdys valstybes, o kiti sėdės kalėjimuose. Bėda ne ta, kad jie yra, bet kad jie nepažabojami, t.y. kad jiems leidžiama savivaliauti. Išlikdavo tik tos valstybės, kurios surasdavo būdų savavaliautojams pažaboti.
Ar mes šiandien Lietuvoje turime tokius apynasrius? Oligarchų ir jų aplinkos klestėjimas, turtėjimas, provokuojantis prabangos demonstravimas, kasdieniniai naktiniai fejerverkai, nebaudžiamumas, privilegijų gviešimasis, atlyginimų didinimasis, tyčiojimasis iš skurstančiųjų aiškiai rodo, kad ne. Begėdystė gerai jaučiasi ir juda iki kraštutinumo, net neatsigręždama į savo paliktas pėdas. Kai kas jau gąsdina maištais, revoliucija: arabų kraštai, Graikija, Ispanija jau kunkuliuoja.
Kiti ramina: Lietuvos avys greičiau išsivaikščios negu sukils. Bet iš tikrųjų atvira Europos Sąjunga – puikus perkaistančio katilo klapanas Lietuvai. Tačiau istorinė patirtis rodo, kad ir grandinėmis surakintų vergų kantrybė pasibaigdavo. Tokiais atvejais užtenka preteksto, mažutės kibirkštėlės. Svarbiausia, kad sparčiai daugėja žmonių, kuriems atrodo, jog suirutės ir revoliucijos gali vienu kirčiu įveikti visas skriaudas ir neteisybes. Ar turime laukti sprogimo?
Etiketas – vienintelis kelias į susitarimus. Tik sutelktinė daugumos valia gali pažaboti oligarchinę savivalę. Bet tam reikia pilietinės visuomenės konsolidacijos ir solidarumo. Nors per trumpą laiką šalyje susiformavo visiškai naujos komunikacijos sistemos, mes likome be galo atomizuota ir išbalansuota piktų žmonių visuomenė. Šalyje vos ne kasdien randasi vis nauji valstybės pertvarkymo klubai, bet dar nespėja žmonės užmegzti pokalbio, o frustracinis pyktis jau išsprogdina juos į šipulius.
Iš pradžių išsiplūstama, o paskui kviečiama tartis. Ir iš to nė kiek nepasimokoma. Susidaro daugybė trumpalaikių kivirčo grupių, ratelių nuolaužų, klanelių, bet nepasiseka suburti solidarumo grupių, platesnio visuomeninio forumo. Išgyvename visišką mandagumo, t.y. pagarbos žmogui, normų atrofiją, nors knygų, skirtų žmonių bendravimo menui, nepriklausomybės laikais jau išleista turbūt daugiau negu per visą Lietuvos istoriją: pirma, verslininkams ir politikams reikėjo mokytis bendravimo su užsieniečiais, antra, demokratijos kūrimas reikalavo intensyvaus piliečių bendravimo ir bendradarbiavimo. Bet vyksta nebylus pilietinis karas. Nepasakysi, kad kiekvienu atveju mūsų tautiečiai šaudosi ir sprogdinasi, bet stipriojo „teisė“ galioja ir čia.
Karo sąlygomis gero tono vadovėlių niekas neskaito... Neapykanta liejasi sriautais ir skandina didžiąją visuomenės dalį. Įprasta plūstis, kalbėtis marginalų žargonu, piktai ir agresyviai, beveik be taisyklių, be gramatikos, be „atleiskite“ ir „atsiprašau“. Įprasta girdėti tik save, nutraukinėti vienam kitą. Dabar viskas turi būti pikta, aštru, šiurkštu, žiauru. Jauni žmonės jau nesako labai, stipriai, smarkiai. Visad girdžiu tik žiauriai didelis, žiauriai geras, net žiauriai smagu ir žiauriai gražu. Taikūs, švelnūs, minkšti žodžiai jau vakarykštė diena. Vietoj debatų – grupiniai susikirtimai ir bevaisiai neapykantos pliūpsniai, absurdiški išsiplūdimai Dažniausiai rusiškai plūstasi net tos kalbos seniai nebemokantis jaunimas.
„Šviesuomenė“ ragina keiktis lietuviškai. Veltui. Taip ir guli nenaudojami nacionalinių keiksmažodžių resursai Didžiajame lietuvių kalbos žodyne. Nors, tiesą sakant, ta dvasia turi ir nacionalines šaknis. Kartais atrodo, kad visa Lietuva ima grįžti į Žemaitės Vingių šeimos ratą: „Mauči! Kaip matai gauni į snukį!“ Tik dabar tai daroma ne privačiai, o visuose viešuose tinkluose. Tokio viešo neapykantos proveržio Lietuvoje, atrodo, nėra buvę. Kiek gi galima? Čia juk akligatvis. Be pagarbos ženklų, be partneriško nusilenkimo vienam prieš kitą apskritai bendravimas neįmanomas. O mums reikia dar ir teisingumą apginti.