Kremliaus atakos: blefas ar reali grėsmė?

Šių metų kovą Dalia Grybauskaitė atkreipė Vakarų žiniasklaidos dėmesį sakydama, kad Lietuva jau kurį laiką yra atakuojama Rusijos. Be abejo, buvo kalbama ne apie tradicinius karinius išpuolius – prezidentė pabrėžė, kad kibernetinės atakos, informacinis karas ir propaganda yra pirmieji konfrontacijos žingsniai.

Šie pasikartojantys agresyvūs Rusijos veiksmai ir oficiali retorika Baltijos regione tapo ženklais, kad yra būtina ne tik sustiprinti konvencinius karinius pajėgumus, bet ir užtikrinti kitų kritinių valstybės ramsčių saugumą.

Informaciniai signalai: kas tai?

Agresyvi Rusijos retorika, kuria yra išreiškiami ir tiesioginiai grasinimai karine ataka, bei aktyvūs karinio, žvalgybinio pobūdžio veiksmai nėra pavieniai ir atsitiktiniai. Tai dalis strategijos, kuria siekiama įgyvendinti užsienio politikos tikslus. Savo veiksmais ir retorika Maskva Vakarams siunčia žinutes – informacinius signalus, taip pranešdama apie galimus veiksmus, jei bus nepaisoma jos interesų.

Informaciniai signalai veikimo laukas sutampa su hibridinio karo priemonėmis, tačiau kitaip nei jos, signalai nesukelia mirtinos žalos, o tėra perspėjimas apie galimą grėsmę. Atskirtis tarp informacinių signalų ir hibridinio karo neturi apibrėžtų ribų, kol nėra bendro sutarimo dėl tokio tipo konfliktui priskiriamų priemonių. Skirtingame kontekste tas pats veiksmas gali siųsti skirtingą signalą. Informaciniai signalai gali rodyti tiek puolamuosius, tiek gynybinius valstybės tikslus.

Ko Kremlius siekia Rusija Baltijos šalyse?

Baltijos šalys yra ne tik gąsdinamos, tačiau ir plačiai kuriamas jų neigiamas įvaizdis. Visai neseniai pasirodė informacija apie „Russia Today“ samdomo žurnalisto Grahamo Phillipso planus vykti rengti reportažą apie „tikrąją padėtį“ Baltijos šalyse. Edwardas Lucasas išskiria tris pagrindinius naudojamus Rusijos naratyvus (angl. 3F – failed, friendless, fascist). Rusija siekia įrodyti, jog nepaisant 25 metų trunkančios nepriklausomybės, Baltijos šalys ekonominiu ir socialiniu požiūriu tariamai nesėkmingos, pasižymi fašistinėmis tendencijomis; geopolitiškai yra izoliuotos: Vakaruose neturi užtikrintų sąjungininkų, kurie jas gintų konflikto atveju. Būtent šis paskutinis aspektas vertas gilesnės analizės.

Nepaisant agresyvaus pobūdžio, dalis Rusijos informacinių signalų turi gynybinius tikslus – jais mėginama išvengti Rytų Europoje vykdomos NATO plėtros, kurią Rusija vertina kaip savo įtakos zonos ir interesų pažeidimą. Dažniausiai pastaraisiais metais pasikartojantys Rusijos grasinimai NATO šalims buvo susiję su galimu JAV priešraketinės gynybos sistemos įrengimu Baltijos šalyse. Analogiškai buvo reaguojama ir į viešus svarstymus apie galimą nuolatinių NATO pajėgų dislokavimą Baltijos šalyse.

Tariamas NATO pažadas niekada nedislokuoti nuolatinių pajėgų yra dažniausiai Rusijos naudojamas argumentas prieš tokią galimybę Baltijos šalyse. Be to, bandoma įtvirtinti vertinimą, kad nuolatinės NATO pajėgos Baltijos šalyse tik eskaluotų įtampą regione, pradėtų ginklavimosi varžybas, o ne užtikrintų didesnį saugumą. Šis signalas dažniausiai skiriamas Vokietijos ir Prancūzijos politikams, kurie tradiciškai bando ieškoti „sugyvenimo“ su Rusija receptų. Tai vienas iš Kremliaus būdų, kuriuo siekiama įtvirtinti Baltijos valstybių, kaip nevisaverčių Aljanso narių statusą. Prie šio naratyvo prisideda ir teiginiai, kad dėl geografinių ypatumų apginti Lietuvą, Latviją ir Estiją būtų beveik neįmanoma.

Viešus pareiškimus apie tariamai NATO kurstomas ginklavimosi varžybas papildo ir itin didelis Rusijos aktyvumas Baltijos jūroje. Nepaisant to, kad ir valstybė seniau pažeisdavo kitų šalių oro erdvę, pasikeitusią saugumo situaciją iliustruoja dešimtis kartų padažnėjęs Rusijos karinių objektų judėjimas ties Baltijos šalių pasienio riba. Praėjusiais metais NATO Baltijos oro policijos naikintuvai buvo priversti tris kartus dažniau kilti ir perimti pavojingai priartėjusius ar oro erdvę jau spėjusius pažeisti Rusijos karinius orlaivius. Paskutinis tokių veiksmų pavyzdys – gruodžio 17 d. dar kartą Estijos oro erdvę ties Vaindlo sala pažeidęs Rusijos ginkluotojų pajėgų lėktuvas.

Nešoka pagal Kremliaus dūdelę

Gynybiniai signalai yra aiškiai matomi ir tikslingai yra siunčiami pačios valstybės – tai būdas atgrasyti NATO nuo neva strateginių Rusijos interesų pažeidimo. Vienas iš pagrindinių atgrasymo teorijos aspektų yra būtent informacinio signalo siuntimas – tai, kad valstybė yra pasiruošusi reaguoti į jos interesų nepaisymą. Kai kuriais atvejais tokiomis žinutėmis yra ir blefuojama – realiomis aplinkybėmis nebūtų imamasi tokių veiksmų, kokiais yra grasinama.

Paradoksalu tai, kad Rusijos bandymai įbauginti Baltijos jūros regiono šalių atžvilgiu dažnai turi priešingą nei siekiama poveikį – gąsdinimai atsaku į nuolatinių pajėgų disklokavimą ar priešraketinio skydo įrengimą sukelia dar didesnį dėmesį skubiai gynybos pajėgumų plėtrai. Maskva ne kartą yra perspėjusi Suomiją ir Švediją, kad jų įstojimas į NATO lemtų karinį Rusijos atsaką, tačiau pačios Rusijos karinių objektų manevrai greta šių Šiaurės šalių ir konflikto Ukrainoje įtampa pastūmėjo visuomenes pozityviau žiūrėti į narystę Aljanse.

Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Propagandinių technikų atpažinimo metodologijos sukūrimas ir taikymas“ (sutarties Nr. REP-5/2015)