Tačiau pagrindinė veikla rutuliojosi žemės santykių srityje. Žydai slapčiomis, dažniausiai arabų vardu, iš vietos gyventojų ir turtingų šeichų, o vėliau iš Palestiną okupavusių britų kolonistų pirko žemės sklypus. Pirko daugiausia neapgyvendintose vietose: akmeningoje Negevo ir smėlingoje Chaluco dykumose. Kol galiausiai, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir britams palikus Palestiną, supirktas žemes sujungė ir paskelbė, kad yra įkuriama žydų valstybė – Izraelis.
Lietuviai elgiasi priešingai – savo žemes „parceliuoja“. Įnikę į tarpusavio politines rietenas, pasiklydę nesibaigiančiose reformose, skurdinami keliasdešimties kartelinių susivienijimų, kurie pasidalijo šalies ūkį, neįžvelgiama čia pat tykančios grėsmės. Grėsmės netekti savo žemių.
Prezidentai, Seimo nariai, aukščiausieji valstybės pareigūnai prisiekė visomis išgalėmis saugosią šios valstybės žemių vientisumą. Prisiekė, tačiau nūnai nė piršto nepajudina, kai ši žemė yra grobstoma. Grobstoma saviškių savanaudiškų klanų ir po įvairia priedanga – svetimtaučių. Šitaip valstybė netenka savo žemių vientisumo.
Žemės reforma – valstybės nelaimė
Šią nelaimę prišaukė negausus būrys politikon prasibrovusių avantiūristų, niekada neturėjusių ir jau neįgysiančių politinės nuovokos ir realybės pojūčio. Prasidėjusi kaip kadaise patirtų ekonominių ir socialinių skriaudų glaistytoja ir įgavusi restitucinį pobūdį, žemės reforma ilgainiui išsigimė ir tapo savo priešingybe – žemės darkytoja.
Politikai, valdininkai ir žemėtvarkininkai, o tuo labiau tą žemę dirbantys žmonės, jau ėmė nebesuvokti, kas vyksta žemės santykių srityje. Žemę it sudūlėjusią paklodę imta draskyti į skutelius – daugelio ūkininkų valdos suskilo į tokį skaičių sklypų, kad racionalus tvarkymasis tapo beveik neįmanomas. Todėl prireikė antrosios – konsolidacinės reformos.
Piliečių nuosavybės teisių į žemę ir miškus atkūrimas vargais negalais slenka į pabaigą. Nuosavybės teisės jau atkurtos 3,9 mln. ha žemės ir miškų, o tai sudaro beveik 98 proc. piliečių prašymuose nurodyto ploto. Tačiau džiūgauti dėl to nevertėtų, nes ryškėja kitos problemos, kurioms pagrindą paklojo būtent nevykusi šalies žemės reforma, kuri sukėlė sumaištį žemės santykių srityje. Tai kitų valstybių piliečių veržimasis į žemės rinką.
Baigiasi pereinamasis laikotarpis
2011-aisiais metais baigiasi pereinamasis laikotarpis, per kurį galioja draudimas žemės ir miškų ūkio paskirties žemę įsigyti užsienio piliečiams. Beje, šis pereinamasis laikotarpis, kuris įtvirtintas konstituciniame įstatyme, buvo „išreikalautas“ tik tuometinio žemės ūkio rūmų pirmininko Jono Ramono iniciatyva, kai šaukštai jau buvo beveik po pietų. Mat energingieji euroderybininkai apie tai tiesiog pamiršo ir derybinis skyrius „Laisvas kapitalo judėjimas“ jau buvo „uždarytas“.
Kokia šio pereinamojo laikotarpio prasmė ir būtinybė? Ši būtinybė buvo grindžiama tuo, kad šalyje dar nesusiklostė žemės rinka, egzistavo didelis žemės kainų skirtumas tarp mūsų šalies ir daugelio Europos valstybių, siekiantis net keliasdešimt kartų, o ūkininkų finansinis pajėgumas toks menkas, kad žemės rinkoje jie negalėjo būti lygiaverčiais konkurentais užsienio piliečiams.
Ar pasikeitė kas nors per septynerius metus? Deja, beveik nieko. Nesusiklostė nei lygiavertė žemės rinka, nesustiprėjo finansiškai ir šalies ūkininkai. Todėl užsienio kapitalo įsiliejimas būtų tiesiog pražūtingas.
Tačiau, nepaisant draudimų, svetimtaučiai žemę ir miškus perka. Perka netiesiogiai per trečiuosius asmenis daugiausia pasitelkdami skolinių įsipareigojimų schemą. Po Lietuvos kaimus zuja paslaugūs tarpininkai, kurie atstovauja danų, airių, britų ir kitų Europos valstybių kapitalui. Šių tarpininkų skelbimų pilna vietiniuose ir respublikiniuose laikraščiuose.
Daugelis jų gerai išmano žemės ir miškų rinkos konjunktūrą. Štai buvęs valstybinės miškų tarnybos darbuotojas M. mielai teikia paslaugas danui, kuriam rūpi mūsų miškai. Slaptas žemės ir miškų supirkimas vyksta Kelmės, Pakruojo, Radviliškio, Raseinių ir kituose rajonuose. Spėjama, kad svetimtaučiai slaptai ir neteisėtai yra užvaldę apie 500 tūkst. ha žemės ūkio paskirties žemės ir 50-60 tūkst. ha miško.
Ministras patriukšmavo
Bet atsirado ir daugiau neabejingų piliečių. Trys garbūs vyrai, Seimo narys Jonas Ramonas, akademikas Antanas Buračas ir Kovo 11-osios akto signataras Romualdas Ozolas, kreipiasi į Valstybinį saugumo departamentą (VSD), pranešdami apie jiems žinomus dalykus, vykstančius žemės rinkoje, kuriuos įvardija kaip grėsmes nacionaliniam saugumui. Atrodytų, tokia informacija turėtų sukelti ant kojų slaptąsias tarnybas, kurios „šukuotų“ labiausiai svetimtaučius dominančias savivaldybes, purtytų tarpininkus, klausinėtų žemėtvarkininkus ir seniūnus.
Deja, nuo trijų garbių vyrų kreipimosi prabėgo beveik du mėnesiai, o jokių „linkėjimų“ iš VSD nesulaukta. Pagaliau bent pagal įstatyme numatytą laiką atsakyti privalėjo.
Žengtas ir dar vienas žingsnis. Tas pats Seimo narys Jonas Ramonas įregistravo įstatymo pataisą, kurioje, nurodydamas motyvus, pereinamąjį laikotarpį siūlo pratęsti dar septyneriems metams. Aišku, tai sukelia tam tikrų keblumų, nes gali būti sulaukta priekaištų iš EK dėl vienašališko kai kurių sutarties sąlygų peržiūrėjimo. Tačiau, viena, Lietuvos pusė turi pakankamai argumentų įrodyti pereinamojo laikotarpio būtinybę, antra, pati ES vienašališkai pažeidė nemažai pažadėtų dalykų. Pagaliau, trečia, ar valstybė neturi teisės ginti savo žemių vientisumo, kai į tai slapčia kėsinasi tos pačios ES valstybių piliečiai.
Lapkričio mėn. Seime įvyko Jono Ramono pasiūlytos įstatymo pataisos dėl pereinamojo laikotarpio pratęsimo pateikimo procedūra. Seimo nariai mažumą padiskutavo, paaimanavo dėl keblumų, galinčių iškilti santykiuose su EK, tačiau pataisai pritarė. Už įstatymo pataisos tolesnį svarstymą balsavo 49 Seimo nariai, prieš – 9, susilaikė – 30.
Seime neretai vyksta keisti politiniai žaidimai, be kurių neapsieita ir svarstant šį klausimą. Tarp balsavusiųjų prieš pereinamojo laikotarpio pratęsima atsidūrė socialdemokratų frakcijos narys Mindaugas Bastys, kuris visus... kvietė pritarti minėtajai pataisai. Ir dar keisčiau, kai po savaitės tas pats Mindaugas Bastys įregistruoja rezoliucijos projektą, įpareigojantį Vyriausybę derėtis su ES dėl pereinamojo laikotarpio pratęsimo.
Kas tai? Pavėluotas šio dalyko išskirtinės svarbos supratimas ar socialdemokratų mėginimas perimti iš Jono Ramono politinę iniciatyvą ir pasipuikuoti prieš rinkėjus. Tiesa, minėtoje rezoliucijoje pereinamąjį laikotarpį siūloma pratęsti tik dvejiems metams, per kuriuos tikrai jokių pokyčių žemės rinkoje neįvyks. Nebent, nesutramdžius juodosios rinkos, svetimtaučiai užgrobs dar daugiau lietuviškos žemės ir miškų.