Norėtųsi manyti, kad pagrindinė atsakomybė tenka kaimynams. Diktatūroms ar pusiaudiktatūroms , kaip Rusija, Lietuvos demokratiškumas yra iššūkis ir priekaištas jų valdymo santvarkoms. Lenkija esą žiūri į Lietuvą kaip į nevisiškai subrendusį mažąjį brolį, o Latvija yra nepatikimas partneris dėl milžiniškos Rusijos ir rusų įtakos.
Šitokie aiškinimai gal guostų, jei su bent vienu kaimynu turėtume nuoširdžiai glaudžius ryšius. Bet tokių net su Latvija neturime, tad reikia pasvarstyti galimybę, kad Lietuva nemaža dalimi atsakinga už blogus santykius su kaimynais. Ši mintis nėra originali. Visai neseniai Lietuvos ambasadorius JAV Žygimantas Pavilionis teigė, kad „savo veiksmais Lenkijos atžvilgiu per tuos ketverius metus mes pakenkėme ne tik santykiams su Lenkija, bet ir santykiams su Šiaurės šalimis.” Iš tiesų santykiai su Lenkija pablogėjo, bet buvęs Užsienio reikalų ministerijos „pilkasis kardinolas“ užmiršta, kad 2006-2008 m. Lietuvos santykiai su Rusija pasiekė dugną, o nuolatinis bet nepagrįstas pamokslavimas apie „vertybes, o ne vamzdynus“ pykdė Vokietiją ir kai kurias kitas Vakarų Europos šalis.
Baltarusijos atvejis yra kitoks. Kol Lukašenka bus prie valdžios vairo, blogų santykių reikalauja politinis korektiškumas. Pastangos gerinti santykius sulaukia kritikos Lietuvoje ir užsienyje. Grybauskaitė buvo smarkiai kritikuojama kai ji neoficialiai susitiko su Lukašenka Vilniuje ir kai ji nukeliavo į Minską 2010 m. Baltarusijos rinkimų išvakarėse. Bet koks rankos ištiesimas neišvengtų priekaištų, Lietuva būtų kaltinama pataikavimu diktatūrai, abejingumu demokratijai ir žmogaus teisėms. Vienas JAV nevyriausybinės organizacijos vadovas šių metų „Sniego susitikime“ Trakuose pasiūlė į Rytų partnerystės aukščiausio lygio susitikimą Vilniuje pakviesti ne Baltarusijos valdžios, bet opozicijos atstovus. Kol vyrauja tokios nuotaikos, neįmanoma net galvoti apie santykių gerinimą.
Mažos šalies kompleksas buvo itin pastebimas 2006-2008 m. kai Lietuvos diplomatai stengėsi sukurti reikšmingą ir savitą užsienio politiką, kuri nebūtų tik NATO ir ES atspindys ar aidas. Unikalumo paieškos privedė prie retoriškai kovingos, konfrontacinės politikos Rusijos atžvilgiu, grasinimais vetuoti ES ir Rusijos naują bendradarbiavimo susitarimą, pretenzijos būti regiono lyderiu, Baltijos diplomatiniu tigru. Prieš ketverius metus dar netapusi prezidente, Grybauskaitė pažymėjo, kad „Lietuva iki šiol neatsikratė tam tikrų savimi nepasitikinčios valstybės kompleksų”. Tų kompleksų dabar yra mažiau, bet jie dar nevisiškai išnyko.
Bet veikiausiai reikšmingiausias veiksnys yra tai, kad laisvė ir nepriklausomybė vėlai atėjo į šį Europos kampą. Visos šalys, išskyrus Rusiją, tik prieš dvidešimt metų pradėjo vykdyti nepriklausomą užsienio politiką. Jos ieško savo vietos pasaulyje, jaučia poreikį ginti šalies orumą, įžvelgia įžeidimus, ten kur jų nėra. Vietos politikai rėžia iš peties, nekreipdami dėmesio į pasekmes ar siekdama patenkinti savo rinkėjus.
Trūksta įgūdžių, bendravimo patirties, tarpusavio santykiai dažnai laikomi „nulinės sumos“ žaidimu, tai yra, kad viena pusė gali laimėti tik kitos sąskaita. Baltijos šalims sunku susitarti dėl bendrų projektų, net kai susitarimas būtų visiems naudingas. ES pasiryžusi finansuoti bendrą regioninio suskystinto dujų terminalą, jei tuo klausimu susitartų Baltijos šalys ir Suomija. ES pavedimu tyrimą atlikusi bendrovė siūlė terminalą statyti Suomijos įlankoje, bet nesitikima, kad Latvija ir Lietuva pritars. Racionalumu pasižyminti Estija negali susitaikyti su mintimi, kad NATO oro misija būtų vykdoma iš Zoknių, tad siekia įpiršti ir savo oro uostą. Ką kaimynas turi, reikia ir man.
Lietuvos ir jos kaimynų diplomatinės brandos ir bendradarbiavimo patirties stoka turbūt yra pagrindinė priežastis, užkertanti kelią nuoširdesniam bendradarbiavimui. Ta branda ir patirtis įgyjama kasmet, tad galima viltis, kad po penkių ar dešimties metų šiame Europos kampe mažiau bus kalbama apie klaidas, kaltę ir skriaudas.