Estija pasiuntė Gazos gyventojams 75 000 eurų vertės humanitarinės pagalbos siuntą. Apibūdinęs katastrofišką Gazos Ruožo gyventojų padė tį, Estijos užsienio reikalų ministras paragino Izraelį ir Palestinos valdžią imtis visų į manomų priemonių siekiant išvengti karinių veiksmų eskalavimo ir naujų aukų. Latvija paskelbė skirsianti Gazos gyventojams 50 000 eurų. O mes?
Gal šalies vyr. strategė Dalia Grybauskaitė turi ką pasakyti šia tema? Apsilankius viešoje Prezidentūros svetainėje matyti, kad šiuo metu šalies vadovės veiklos prioritetai yra krepšinis ir tenisas, dar – Banko įstatymo pataisos. Čia gausu užuojautos pareiškimų (kinams, alžyriečiams...), bet Gazos gyventojams Lietuvos vadovė jokio gailestingumo nerodo.
Tarkime, kad Prezidentei ir neturi rūpėti kažkur besiliejantis kažkieno kraujas ir svetimi, su mūsų kraštu nieko bendro neturintys konfliktai. Ar jie turėtų rūpėti Premjerui? LR Vyriausybės interneto svetainės lentynose tarp į vairių stiklainių užsienio reikalų nesimato. Čia kabo žinia, kad premjeras atostogauja. Greta skelbiamame „Savaitės TOP5“ (grojamiausios plokštelės?) akį traukia aukštai iškelta žinutė, kad LR užimą kažkelioliktą vietą „stabiliausių pasaulio pensijų sistemų reitinge“ (Oho! Įdomu, kokią vietą užimtų sadistiškiausių pasaulio pensijų reitinge.) Tiesa, viena žinutė savaitės tope vis dėlto liudija, kad tam tikras humanitarinis sentimentas nėra visai svetimas „valstybės vyrams“: paskirta parama nukentėjusiems nuo afrikinio kiaulių gripo.
Bet gal premjeras negali aprėpti visų smulkių reikalų reikalėlių, juo labiau – atostogaudamas. Argi pozicija dėl Izraelio karinių veiksmų nėra užsienio reikalų ministerijos reikalas? Spalvingoje URM interneto svetainėje dvelkia vasara. „Ministras Minske aptarė ES ir Baltarusijos santykius“ ir kitos turizmo žinios, kaip antai žinia, kad Delio gubernatorius kviečiamas atvykti pasisvečiuoti į „džiazo ir lazerių šalį“ (t. y. Lietuvą, jei kartais neatpažinote). Jokių pareiškimų dėl Izraelio ir Palestinos. Tiesa, yra pora pagrasymų keliautojams „susilaikyti“ nuo „nebūtinų“ kelionių.
Įsižiebia viltis: gal nors šiuose perspėjimuose bus ko nors tarp eilučių? Senesnėje žinutėje vienoje vietoje dar paminėti „Izraelio kariniai veiksmai“ be jokių paaiškinimų, o naujausiame perspėjime itin virtuoziškai išvengiama bet kokios užuominos apie priežastis, kodėl atšaukiami skrydžiai, o Lietuvos piliečiai turi „išlikti budrūs“. Kaip sakoma, iškalbinga tyla. Tiesa, ministras Linas Linkevičius „Twitter“ tinkle buvo paskelbęs žinutę, kurioje pasmerkė „Hamas“ karinius veiksmus.
Tačiau ministerijos tinklavietėje apie tai nutylima. Turbūt ta žinutė buvo skirta tik draugams? Apie ją sužinojau Lietuvos ambasados Izraelyje „Facebook“ paskyroje, kurioje, beje, irgi tvyro taika ir ramybė: akivaizdu, kad karas anapus ambasados sienų ambasadoriui yra tabu.
Ar esama kokių nors lengvinančių aplinkybių, dėl kurių turėtume susilaikyti nuo išvados, kad spengianti tyla apie Palestinos tragediją – patikimas įrodymas, kad Lietuvos Respublika liguistai bijo neįtikti strateginiams partneriams ir ši nesveika baimė kausto politikos dienotvarkę? Deja, nėra. Akivaizdu, kad o ficialioji Lietuva savanoriškai prisiėmė tylos įžadus.
Palyginti su kaimyninėmis respublikomis, kurios žino, kad humanitarinis solidarumas su Palestinos žmonėmis negali pakenkti ir nepakenks šių respublikų strateginiams interesams, Lietuvos Respublika atrodo kaip patyčių verta satelitinė provincija, o jos politikai ir net politologai – desensitizuoti, nužmogėję propagandos zombiai, kuriems „rūpi“ tik tai, kuo jiems suprogramuota rūpintis (tik Rusija).
Estija ir Latvija prie savo humanitarinės pagalbos siuntų Gazos gyventojams nepridėjo atviručių su griežtais vertinimais, vienareikšmiško mis išvadomis ar skambiu Izraelio pasmerkimu. Cinikas pasakytų, kad pagal globalios geopolitikos protokolus mažosios šalys pasmerktos mažakalbių slaugių ir žaizdų vilgytojų vaidmeniui. Cinikas, kaip visada, nebūtų neteisus. Tačiau humanitarinis solidarumas su Palestinos žmonėmis ir 75 000 eurų siunta – tai pozicija, nors ir paslaugiai diplomatiška. Būtų absurdiška teigti, kad nėra jokio skirtumo, ar tu tyli ir niekaip nereaguoji, ar solidarizuojiesi ir skiri pagalbą.
Iki šiol vadovavomės įtarimu, kad oficialiosios Lietuvos tyla bei nereagavimas – tai valstietiškos savisaugos padiktuota laikysena, savanoriški tylos įžadai, kuriais siekiama įtikti strateginiams partneriams (JAV). Tačiau kas galėtų paneigti, kad Lietuvos Respublikos susilaikymą nuo bet kokios nuomonės ir reakcijos dėl Izraelio karinių veiksmų Gazoje lemia paprasčiausias šykštumas, nenoras aukoti pinigų?
Tai būtų pats nešvankiausias provincializmo ir satelitizmo pavidalas: kai patologiška meilė pinigams dangstoma „geopolitiniais interesais” ir pateikiama kaip ištikimybė strateginiams draugams. Gali būti, kad visi šie motyvai sutampa – „viskas viename“: į kitų kraują ir kančią spjauni iš baimės neįtikti stipresniam draugui ir kartu apsimetinėji draugišku
diplomatu tik tam, kad nereikėtų niekam duoti babkių.
