Lietuvoje ne tik MMA apgailėtinai mažas. Ankstesniame straipsnyje „Beširdė ar nepajėgi valstybė?“ nurodžiau, kad Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis po mokesčių (į rankas) yra tik 524 eurai, Latvijoje – 557, Estijoje net 778 eurai. Tik Bulgarija ir Rumunija vidutinis darbuotojas uždirba mažiau negu Lietuvoje. Neproporcingai maža ir vidutinė senatvės pensija, kuri Lietuvoje siekė 240 eurų į mėnesį, Latvijoje – 279 eurus, Estijoje – net 350 eurų.
Papildydamas mano pastabas Povilas Gylys straipsnyje „Nomenklatūra: nebijo jie nei Dievo, nei K. Marxo“ nurodė, kad pagal BVP, tenkančio vienam gyventojui, apimtį pirmauja Estija. Lietuva aplenkia Latviją ir Lenkiją, tad turi didesnes galimybes laiduoti savo piliečiams oresnį gyvenimą. Bet Lietuva išsiskiria tuo, kad mažiausią dalį naujai sukurto turto skiria darbo užmokesčiui ir pensijoms, tuo įrodydama didžiausią abejingumą savo piliečių daugumos gerovei.
„Nordea“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas beveik pažodžiui kartojo R. Šadžiaus argumentus. Lengvata šildymui nėra nei ekonomiškai racionali, nei socialiai teisinga, nutarimas jos nenaikinti – populizmo pergalė prieš ekonominį racionalumą.
Man neaišku, kodėl lengvatos, naudingos daugeliui Lietuvos gyventojų, taip greitai ir griežtai kritikuojamos, kai nutylimos įvairiausios lengvatos pasiturintiems. Seniai aišku, kad Lietuvos mokesčių sistema yra itin regresinė, sutvarkyta taip, kad pasiturintieji mokėtų kuo mažiau. Neturiu omenyje vien to, kad nėra progresinių ar nekilnojamojo turto mokesčių.
JAV ir daugelyje kitų šalių palūkanos yra laikomos sudėtine asmens pajamų dalimi ir apmokestinamos tuo pačiu tarifu, kaip ir atlyginimas. Lietuvoje palūkanos apmokestinamos tik, jei jos viršija 10 000 litų per metus. Šitoks palūkanų apmokestinimas labiausiai naudingas pasiturintiems, nes taupiausias tarnautojas ir darbininkas geriausiu atveju uždirbs vos kelis šimtus litų iš palūkanų, nes dabartinės normos yra itin mažos. Bet R. Šadžius, ir Ž. Mauricas nekomentuoja palūkanų apmokestinimo tvarkos poveikio socialiniam teisingumui.
Savaime aišku, kad reikėtų pertvarkyti ir dividendų apmokestinimą. Kai kuriose bendrovėse atlyginimai yra dirbtinai maži, o dividendai proporcionaliai dideli. Iš atlyginimo atskaičiuojamas ne tik 15 proc. pajamų mokestis, bet dar 9 proc. „Sodrai“ ir sveikatos draudimui. Dividendai apmokestinami tik 15 proc. tarifu, jei iš viso apmokestinami. Verta prisiminti, kad praeityje daugeliui žiniasklaidos darbuotojų buvo mokama minimali alga, o didžioji pajamų dalis buvo laikoma honoraru, kuris tuo metu buvo apmokestinamas daug mažesniu tarifu. Ilgainiui buvo užkirstas kelias šitam piktnaudžiavimui.
Panašiu principu reikėtų panaikinti daugelį mokestinių lengvatų, kuriomis šelpiami pasiturintieji. Pinigai yra pinigai, jų perkamoji galia yra ta pati, jais gali įsigyti tas pačias prekes ir paslaugas, nepaisant to, ar pinigai pateko į tavo banko sąskaitą kaip atlyginimas, palūkanos ar dividendai. Galėtų likti išimčių, bet reikėtų jas rimtai pagrįsti, ne tik trafaretiniu aiškinimu, kad didesni mokesčiai kenks ūkiui, nes mažins investicijas.
Šiuo metu Darbo partija kovoja už MMA didinimą. Ką begalvotum apie šią partiją, jos atkaklumas privertė Vyriausybę imtis žingsnių, pagerinusių vargingesnių žmonių sąlygas. Dabartiniai jos reikalavimai, ko gero, yra nerealistiški. Esama ir nenuoširdumo, nes partija nežengia kito akivaizdaus žingsnio ir neragina kelti ar įvesti naujų mokesčių. Be mokesčių didinimo nebus lėšų svaresniam MMA didinimui.
Tarptautinis valiutos fondas irgi nemato daug galimybių Lietuvoje didinti MMA. Lietuvoje MMA per daug priartėjo prie vidutinio darbo užmokesčio (VDU), jau dabar sudaro beveik 50 proc. VDU, daugiau negu kitose šalyse. Tad nesą erdvės šiam dydžiui didinti.
Visos šios diskusijos galėtų baigtis Kontitucinio teismo (KT) nutarimu, kad didesnis MMA didinimas yra nekonstitucinis. KT ne kartą paskelbė, kad „netoleruotinos situacijos, kai valstybės tarnautojų atlyginimai“ būtų sumažinti taip, kad „atliekančio sudėtingą darbą aukšto kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo dydis būtų priartintas prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo.“ Jei neleistina, kad tarnautojų atlyginimai būtų mažinimi ir „priartinimi“ prie mažiau kvalifikuotų tarnautojų atlyginimų, tai reikėtų drausti didinti atlyginimus, jei jie irgi „priartina“ mažiau ir daugiau kvalifikuotų darbuotojų atlyginimus. Bet nemanau, kad sulauksime šitokio KT nutarimo. Juk ginti savo ir kitų pasiturinčiųjų atlyginimus yra vienas dalykas, rūpintis hoi polloi kitas.