K. Girnius. Just. Marcinkevičius – sovietinis pedagogas?

Justinas Marcinkevičius turi gerbėjų ir gynėjų. Pasirodžius keliems kritiniams straipsniams, poetą piestu stojo ginti ne tik ministras Juozas Bernatonis, bet ir grupė save pasivadinusių intelektualų.

Bernatonio intervencija man buvo nelaukta, intelektualų beveik užprogramuota. Gindami Marcinkevičiaus elgesį ir kompromisus okupacijos metais, jie gina ir save, nes daugelis elgėsi panašiai, nors neturėjo Marcinkevičiaus ikoniško statuso. Jei galima vaizduoti Marcinkevičių kaip nesusitaikiusį su sovietine sistema, galima vaizduoti ir save kaip garbingą kovotoją už lietuvybę. Neva būta kompromisų, juos darė ir Marcinkevičius, bet skatinamas tėvynės meilės. Suklupęs jis vėl išsitiesdavo, „kad drąsiais iššūkiais su kaupu išpirktų padarytus kompromisus.“

Žmogaus gebėjimas save apgaudinėti – beveik begalinis, ypač kai liečiami klausimai, susieti su savivaizdžiu. Milijono JAV abiturientų apklausa parodė, kad visi manė, jog jie turi didesnius nei vidutinis gebėjimus sugyventi su žmonėmis, ir net ketvirtadalis tikėjo, kad jie tai daro geriau negu 99 proc. kitų žmonių, taigi priklauso pirmaujančiam vienam procentui. Griuvus sovietinei santvarkai, net kompartijos vadovai skubėjo vaizduotis patriotais, kurie esą nuosekliai rūpinosi Lietuvos gerove. Jie patogiai užmiršdavo, nutylėdavo ar iškreipdavo viską, kas nedera su naujai kuriamu įvaizdžiu.

Antai, Algirdas Brazauskas knygoje „Lietuviškos skyrybos“ šitaip prisiminė savo dalyvavimą 1988 m. birželio 24 d. mitinge Katedros aikštėje: „Pasibaigus mitingui ėjau tarsi iš kokios šventes, labai sukrėstas, tačiau sukrėstas ypatingai, pozityviai, dvasiškai. Tai buvo mano politinės karjeros krikštas.“ Jis nutyli tai, ką kiti itin gerai prisimena, būtent, kad pamatęs plevėsuojančią Lietuvos vėliavą, jis pasakė: „Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu.“

Verta prisiminti Brazausko pasisakymą, išsakytą 1990 sausio 24 d. (mėnesį po LKP atsiskyrimo nuo TSKP ir pusantro mėnesio prieš Nepriklausomybės paskelbimą): „Mes viską vertiname tik vienu požiūriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir – lauk okupacinę kariuomenę. Atsakykite man į paprastą klausimą – o kas gi gins Lietuvą?…“ Brazauskas kalbėjo nuoširdžiai. Jis, kaip ir daugelis LKP veikėjų, buvo tiek giliai įsisąmoninęs sovietinio mąstymo iškreiptą pasaulio supratimą, kad jiems Lietuva buvo LTSR ir turėjo tokia likti amžinai. Apie nepriklausomybę ar išstojimą iš TSRS net negalvota. Būta sovietinio patriotizmo ir būta jo daug. Bet Brazauskas pakito, buvo neblogas prezidentas.

Inteligentija panašiai vaizduoja savo praeitį. Jei jie nebuvo disidentai, tai jie nebuvo ir eiliniai prisitaikėliai, bet slapti patriotai, kurie atseit daug atliko išsaugodami lietuvybę. Intelektualai mini, kad Maskva agresyviai diegė proletarinio internacionalizmo ideologiją ir tautų išnykimo doktriną. Jei agresyviai diegė, tai labiausiai žodžiais, ypač Brežnevo gerontokratijos metais. Jie rašo, kad būta žmonių, kurie buvo persekiojami ir represuojami už tautinės kultūros gynimą.

Tokių garbingų žmonių tikrai buvo. Bet po Stalino mirties, juolab po 1960 m., represijos buvo palyginti švelnios, ir dauguma nukentėjusių nebuvo iš vadinamojo elito. Konformizmas buvo norma. Kai režisierius Jonas Jurašas pranešė, kad jis daugiau nesitaikstys su cenzūra, ir išreiškė norą emigruoti, jis sulaukė ne kultūrinio elito paramos, bet jo pasipiktinimo. Pagrindinė Jurašo nuodėmė buvo tai, kad jis parodė, jog yra kitas kelias, kad yra alternatyvų prisitaikymui, ir tuo griovė plačiai paplitusį ir patogų mitą, kad reikia būti realistais.

Lietuvoje vyravo paradoksali padėtis. Lietuvoje buvo spausdinama daugiau pogrindžio leidinių, skaičiuojant vienam gyventojui, negu bet kurioje kitoje sovietinėje respublikoje. Dešimtys tūkstančių žmonių pasirašė pareiškimus, protestuodami prieš Katalikų bažnyčios teisių suvaržymus ir tikinčiųjų persekiojimą. Platesniam disidentiniam judėjimui buvo tinkamas užnugaris, kuris bent iš dalies būtų palaikęs maištaujančius inteligentus, jei tokių būtų atsiradę, spausdinęs jų straipsnius, platinęs jų mintis. Bet, kitaip nei tvirtina intelektualai, beveik visi stengėsi išgyventi tarsi pelytės po šluota.

Vadinamasis tautos žiedas nemetė iššūkių kompartijai, nerašė pogrindžio spaudai, nepasirašė disidentus palaikančių pareiškimų. Akademikas Sacharovas atvyko į Vilnių palaikyti teisiamo S. Kovaliovo, bet lietuviai disidentai savo teismuose tokio solidarumo nesulaukė.

Intelektualai nurodo, kad Marcinkevičius, „kartu su Lietuvos Helsinkio grupės steigėjais (V. Petkumi ir kt.) tapo Lietuvos visuotinių žmogaus teisių deklaracijos (1989 m.) autoriumi bei pirmosios oficialios žmogaus teisių organizacijos Lietuvoje steigėju.“ Bet tada jau buvo Sąjūdžio metai, taigi šaukštai po pietų. Susitikti ir palaikyti Petkų reikėjo ne 1989 m. bet 1978 m., kai jis buvo teisiamas ir nuteistas trejus metus kalėti sustiprinto režimo kalėjime, septynerius lageryje, penkerius – tremtyje. Lietuvos inteligentai neperžengė valdžios raudonųjų linijų. Lietuvoje nebuvo „Charta 77“ atitikmens, nebuvo V. Havelo, nebuvo akademiko A. Sakharovo, A. Solženicyno, A. Siniavskio ir J. Danielo, lenkų A. Michniko ir J. Kuranio, net Ukrainos I. Dzubos ir V. Čiornovilo. Viešpatavo tyla.

Mano žiniomis, apysaką „Pušis, kuri juokėsi“ užsakė arba kompartija, arba KGB. Jos tikslas buvo iš sovietinių pozicijų vaizduoti ir dergti studentus, kurie rengė ir leido literatūrinį almanachą „Kūryba“. Marcinkevičiui buvo duota Juozo Tumelio, Tomo Venclovos ir kitų studentų tardymų medžiaga, kurią jis pasinaudojo rengdamas apysaką.

Kęstutis Girnius

Beveik tuo pačiu metu kai Solženicynas rašė savo apysaką „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, Marcinkevičius savo apysaką „Pušis, kuri juokėsi“. Mano žiniomis, apysaką užsakė arba kompartija, arba KGB. Jos tikslas buvo iš sovietinių pozicijų vaizduoti ir dergti studentus, kurie rengė ir leido literatūrinį almanachą „Kūryba“. Marcinkevičiui buvo duota Juozo Tumelio, Tomo Venclovos ir kitų studentų tardymų medžiaga, kurią jis pasinaudojo rengdamas apysaką. Tiksliai neprisimenu, bet knygos charakteris Meškaitis vaizdavo Tumelį ar Venclovą, o Aleksandras Štromas buvo pagrindas Alanui Gocvingeriui.

Knygos aplanke Marcinkevičius rašė, kad grįžo prie poemos „Dvidešimtasis pavasaris“ tematikos, „norėdamas įsikišti į tą procesą, kuriame pastebimai formuojasi nedidelė, bet ne visai sveika amžinai žaliuojančio medžio atžala. Aš nieko neišgalvojau, aš tikrai leidau dideliam ir visagalinčiam gyvenimui pasiginčyti su šia atžala, ir tik dar kartą patvirtinti, kad vis dėlto galima įrodyti, kur saulė teka ir kur leidžiasi.“ Supraskite, ji teka Kremliuje ir leidžiasi supuvusiose Vakaruose. Taip galėjo rašyti ir galvoti tik dvaro poetas, įsijautęs į partinio pedagogo vaidmenį.

Tiesa, verta paskaityti apysaką, nes ji kaip retas tekstas atskleidžia sovietinio galvojimo nykumą. Antra vertus, neatmestina galimybė, kad kaip tik dėl to, kad buvo prisidirbęs su „Pušimi“ ir kai kuriais eilėraščiais, Marcinkevičius stengėsi netiesiogiai išpirkti savo kaltę aukštindamas lietuviškumą savo dramose, ir tuo prisidėjo prie lietuvybės palaikymo. Bet galime taip pat klausti, kodėl tapęs autoritetu ir gyvu klasiku Marcinkevičius viešai nekritikavo kai kurių sovietinės santvarkos aspektų. Jis nebūtų buvęs represuotas, nors būtų netekęs labai sočių privilegijų.

Marcinkevičiaus gerbėjai neišnyks, bet jie turėtų jį gerbti atviromis akimis. O intelektualai turėtų prisiminti praeitį tokią, kokia ji buvo, o ne tokią, kokia ji būtų buvusi, jei jie būtų parodę daugiau drąsos.