K. Girnius. Ar reikia demokratijos?

 (339)
Naujausia „Vilmorus“ apklausa rodo, kad opozicinė Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) šiuo metu populiaresnė negu valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą (LVŽS).
Kęstutis Girnius
© DELFI / Karolina Pansevič

Už konservatorius balsuotų 13,5 proc., už valstiečius tik 12,9 proc. Lietuvos rinkėjai staiga nepamilo konservatorių, veikiau jie vis labiau nusigręžia nuo LVŽS, kurios populiarumas septintą mėnesį iš eilės mažėja. Kita panašiu metu atlikta rinkos tyrimų kompanijos RAIT apklausa rodo, kad valstiečiai vis lenkia konservatorius, už juos balsuotų 19 proc., o už konservatorius - 16 proc. respondentų.

Kaip vertinti šiuos rezultatus? Ar tai reiškia, jog rinkėjai prablaivėjo, suprato, kad eilinį kartą klydo atiduodami savo balsus LVŽS. Tai būtų perdėm skubi išvada. Verta prisiminti, kad nors valstiečiai turi milžinišką Seimo narių persvarą, pirmame ture daugiausiai balsų surinko konservatoriai. Valstiečiai buvo pergalingi antrame ture, ne dėl to, kad žmonės jais labai žavėjosi, bet dėl to, kad jie buvo laikomi mažesne blogybe už korupcijoje paskendusius socdemus ir už daugeliui piliečių nepakenčiamus konservatorius.

Ne vienas stebėtojas apgailestauja Lietuvos rinkėjų politine nebranda. Jie nurodo, kad nuo 2000 m. per kiekvienus Seimo rinkimus atsiranda nauji „gelbėtojai“, kurių pažadais kitaip ir kompetentingiau valdyti pasitiki daugelis lietuvių. „Gelbėtojų“ sąrašas ilgas ir gerai žinomas. Žlugus vienam, galvą kelia kitas. Vadinamojo Lietuvos elito nepasitikėjimas piliečių politine išmintimi tiesmukiausiai reiškiamas, kai svarstomi referendumai. Tomis progomis aiškinama, kad žmonės nesidomi politika, yra politiškai neišprusę, negeba suprasti, kas Lietuvai kenksminga ir kas naudinga. Referendumus esą palaiko savanaudžiai populistai, Rusijos slaptųjų tarnybų veikiami arba tiesiog jiems dirbantys žmonės, visokiausi „runkeliai“ ir tamsuoliai.

Šis priešingumas pasiekė savo viršūnę 2014 m., kai Konstitucinis Teismas nusprendė, jog Seimas turi pareigą neskelbti referendumo, jeigu referendumu siūlomas sprendimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, – net ir tuo atveju, jei jau surinkta 300 000 parašų. Nepasitikėjimas rinkėjais reiškia ir nepasitikėjimą demokratija.

Ne tik Lietuvoje rūpinamasi dėl rinkėjų politinės nuovokos. Kaip kitaip paaiškinti „Brexit“, populistinių partijų augimą ne tik atsilikusioje rytų Europoje, bet ir pažangiausiose šalyse, kaip Olandija, Danija, Švedija, Suomija, D. Trumpo išrinkimą JAV prezidentu. 63 milijonai amerikiečių balsavo už Trumpą, nors jis atvirai žadėjo imtis priemonių prieš musulmonus bei imigrantus iš Pietų Amerikos, nors buvo aišku, kad jis mažai nusimanė apie pasaulį, mažai juo domėjosi, dažnai meluodavo, piktybiškai tyčiodavosi iš oponentų, kad, trumpai drūtai, Trumpas buvo Trumpas.

Demokratija turi savo gerbėjų, bet ir kritikų, kaip Platonas, kuris abejojo ar paprasti piliečiai geba priimti tinkamus sprendimus. W. Čerčilis neliaupsino demokratijos, teigdamas, kad demokratija yra blogiausia iš visų valdymo formų, išskyrus visas kitas. Ekonomistas ir sociologas D. Schumpeteris seniai aiškino, kad „tipiško piliečio mąstymas smunka į žemesnį lygį, kai tik jis įsitraukia į politikos sferą. Savo politinius argumentus ir analizę savo tikrųjų interesų srityje jis bemat palaikytų infantiliškais“. Šį pesimistinį vertinimą mažiau ar daugiau patvirtino sociologų ir politologų tyrimai per pastaruosius 60 metų. Jie kartu ir paneigė viltis, kad dalyvavimas politikoje tobulins piliečius, skatins juos plačiau žvelgti į pasaulį, geriau suprasti savo kaimynus. Kad politika veikiau skatina priešiškumą ir užsisklendimą tarp bendraminčių rodo konservatorių ir socdemų tarpusavio santykiai, praraja tarp Trumpo rėmėjų ir oponentų.

63 milijonai amerikiečių balsavo už Trumpą, nors jis atvirai žadėjo imtis priemonių prieš musulmonus bei imigrantus iš Pietų Amerikos, nors buvo aišku, kad jis mažai nusimanė apie pasaulį, mažai juo domėjosi, dažnai meluodavo, piktybiškai tyčiodavosi iš oponentų, kad, trumpai drūtai, Trumpas buvo Trumpas.
K. Girnius

Pernai išleistoje knygoje „Against Democracy“ („Prieš demokratiją“) JAV filosofas ir politologas Jason Brennan’as apibūdina įvairius tyrimus apie rinkėjų nekompetenciją ir abejingumą, prieidamas išvadą, kad reikėtų riboti piliečių politines teises, neleisti visiems dalyvauti rinkimuose. Jis pasikliauja vadinamuoju kompetencijos principu, pagal kurį svarbūs politiniai, kaip ir kitų sričių nutarimai yra laikomi neteisingi ir neteisėti, jei juos priima nesąžiningi ar nekompetentingi žmonės ar organizacijos. Žmogus negali būti gydytoju, advokatu arba užsiimti kitomis profesijomis, neįrodęs savo kompetencijos, žinių ir gebėjimu. Bet Lietuvoje visi piliečiai gali balsuoti, jei jie 18 metų ar vyresni. Jokių kitų kvalifikacijų nereikia, nors balsavimas turi realias ir rimtas pasekmes.

Išrinktieji Seimo nariai įgalioti priimti įstatymus, kurių visi turime laikytis; o jei jų nesilaikome, galime būti baudžiami, net įkalinami. Įstatymų leidėjai turi reikšmingą galią, tad ar norime patikėti savo likimą tokiai santvarkai, ar nebūtų pravartu riboti kai kurių piliečių teises balsuoti, suteikti ją tik tiems, kurie gali įrodyti minimalią kompetenciją? Ir atitinkamai atrinkti deramus kandidatus. Visos kitos visų piliečių teisės turi būti nuosekliai gerbiamos. Kiti politologai pažymi, kad yra daug klausimų, kurie būtų veiksmingiau sprendžiami, kad teisingumas ir žmonių gerovė labiau klestėtų, jei lemiamus nutarimas priimtų žinovai, o ne liaudis.

Pasak Brennano, būtų pravartu pakeisti demokratiją epistokratija, tai yra, žinančiųjų valdžia, nors jis puikiai supranta, jog tai neįvyks. Ir nors tamsūs rinkėjai dažnai balsuoja už netinkamus kandidatus, demokratijos yra gana veiksmingos, veiksmingesnės už daugelį autokratijų, net epistokratijų, jei prileidžiame, kad Sovietų sąjunga valdė specialistai, ir ne tik mokslinio komunizmo. Politikai gali nepaisyti savo rinkėjų norų arba tenkinti tik mažą jų dalį, teismai ir biurokratija turi nepriklausomų galių, kuriomis gali pasukti valdžios veiksmus teigiama linkme. Kartais net nuogąstaujama, jog vadinamoji giluminė valstybė (deep state) tampa perdėm savaranki ir primeta savo valią išrinktiems politikams, net prezidentui.

Nėra pagrindo manyti, kad padėtis ženkliai pagerėtų, jei tik aukštąsias mokyklas baigusieji galėtų balsuoti. Išskirtinai gabūs žmonės buvo išrinkti į Aukščiausiąją Tarybą - Atkuriamąjį Seimą, bet jame prasiveržė labiau pykčio, pagiežų ir aistrų, negu jokiame kitame seime. Signatarai savęs neišrinko, bet būdami išrinkti negalėjo susitarti.
K. Girnius

Lietuva galėtų būti geriau valdoma, ką akivaizdžiai rodo Estijos pavyzdys. Bet atsakomybės už Lietuvos trūkumus negalima suversti „tamsiems“ rinkėjams. Jų palaikomos gelbėtojų partijos nesuvaidino didesnio vaidmens šalies valdyme, tradicinės partijos jas lengvai suvirškindavo. Nėra pagrindo manyti, kad padėtis ženkliai pagerėtų, jei tik aukštąsias mokyklas baigusieji galėtų balsuoti. Išskirtinai gabūs žmonės buvo išrinkti į Aukščiausiąją Tarybą - Atkuriamąjį Seimą, bet jame prasiveržė labiau pykčio, pagiežų ir aistrų, negu jokiame kitame seime. Signatarai savęs neišrinko, bet būdami išrinkti negalėjo susitarti. Čerčilis neklydo, o iš „runkelių“ besityčiojantis elitas turėtų pažvelgti į save atviriau.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

K. Girnius. Trumpas ir Lietuva: kaip mums elgtis (136)

Donaldas Trumpas jau pusmetį prezidentauja. Jis neturi daug kuo džiaugtis ir didžiuotis. Jo populiarumas smunka, nors jį stipriai tebelaiko respublikonų partijos nariai.

A. Užkalnis. Lietuvos elitą – lauk iš Vilniaus (311)

Ne aš pirmas sugalvojau, kad viskas Lietuvoje – pernelyg sostinėje koncentruota. Visi tai priima kaip savaime suprantamą duotybę, kad visos ministerijos, valdžios įstaigos, Seimas, Vyriausybė, visokios inspekcijos ir direkcijos – viskas turi būti sostinėje, su visais klerkais, vairuotojais, aptarnaujančiu personalu, kompiuteriais, kopijavimo aparatais ir viskuo, ko reikia valdžiai funkcionuoti.

E. Lucasas. Maskvos reakcija į „Miško brolius“ - kur turėtų būti tikrasis skandalas (737)

Rusija neseniai išreiškė pasipiktinimą NATO sukurtu filmuku apie „miško brolius“ – Estijos, Latvijos ir Lietuvos rezistencinės kovos su sovietais istoriją.

A. Tapinas. Grotažyme kaip pjautuvu – Kremliui per jautrią vietą (1219)

NATO sukūrė ir išplatino filmuką apie Baltijos šalių partizanus, Kremlius pakeltu tonu atsakė, mūsų diplomatai sureagavo infografiku tviteryje, Rusijos URM atšovė propagandiniu tekstu penktadienio vakare feisbuke būdami tikri, kad turi visą savaitgalį kapsėti savo melą tiems, kas jų klauso.

V. Valiušaitis. Kokias Rusijos grimasas parodė NATO filmas apie „miško brolius“ (757)

„Iškreipta viešoji nuomonė yra lyg padirbti pinigai: ji reikalinga kaltiems žmonėms atitinkamai paveikti sąžininguosius, kad pastarieji, nė nesuvokdami ką darantys, įteisintų pirmųjų nusikaltimus“, – sakė Josephas-Marie de Maistre‘as, prancūzų mąstytojas, politikas ir diplomatas, vienas įtakingiausių XVIII a. pabaigos konservatyvizmo ideologų.