J.Vaiškūnas. Vėlinės – mirusiųjų ir gyvųjų akistata

 (38)
Vėlinių vėlumai persmelkus mūsų dienas ir gyvenimo erdvę, dėdami gėles ir degdami žvakeles ant artimųjų ir tolimųjų kapų, žvelgdami į antkapių įrašus – prisimename mirtį. Dabar ji apčiuopiama, nes yra čia pat šalia mūsų, be abstrakčių priminimų ir kartojimų memento mori, dabar ji žvelgia tiesiai į akis mūsų senelių, tėvų, brolių ir seserų, senolių ir jaunuolių vardais ir veidais iš antkapių plokščių. Ji veikia mūsų mintis ir jausmus brūkšneliais įrėmintais gimimo ir mirties metų skaičių.
Jonas Vaiškūnas
© DELFI / Valdas Kopūstas

Iš antkapių į mus žvelgianti mirtis – puikus vaistas nuo abejingumo, tingulio ir nuobodulio. Mūsų rodomi pagarbos ženklai išėjusiems, tai tik vaizdinės priemonės mums patiems suprantamai ir apčiuopiamai primenančios mūsų pačių likimą. Vėlinės šaukia į pasimatymą su savo pačių mirtimi tam, kad kiekvienas savęs tyliai paklaustumėme – kokia mūsų trumpalaikės būties čia prasmė?

Jei kas dar ir įkvepia ir laiko mus šiame pasaulyje, tai būtent prasmės, prasmingumo jausmas. Kai jos nėra – niekas nedžiugina ir niekas nelaiko šiame pasaulyje – nei dvasiniai pasiekimai, nei pinigai, nei šlovė. Būtent prasmės nebuvimas ir gausina savo noru gyvenimą apleidžiančių statistiką, nors ir grindžiamą konkrečiais atvejais ir paaiškinimais: paliko mylimoji, netekau darbo, sužlugo verslas, visi mane išdavė, aš niekam nereikalingas... Tačiau visų jų bendras vardiklis yra aštrus kaip stropiai išgaląstas peilis žeidžiantis žodžių derinys – nebuvo prasmės. 

Vėlinės šaukia į pasimatymą su savo pačių mirtimi tam, kad kiekvienas savęs tyliai paklaustumėme – kokia mūsų trumpalaikės būties čia prasmė? Jei kas dar ir įkvepia ir laiko mus šiame pasaulyje, tai būtent prasmės, prasmingumo jausmas. Kai jos nėra – niekas nedžiugina ir niekas nelaiko šiame pasaulyje – nei dvasiniai pasiekimai, nei pinigai, nei šlovė.
Jonas Vaiškūnas

Kiekvienas žmogus, kiekviena karta, kiekviena epocha kelia prasmės klausimą iš naujo ir pateikia savo atsakymus įprasminančius mūsų nelengvą žmogišką būtį. Ar galime šiandien pasiūlyti atsakymą į būties prasmės klausimą išvengdami prieštaravimo tarp pasaulio religijų išminties pasiekimų bei šiuolaikinio racionalaus mokslo duomenų? Ar esame pajėgūs suderinti buvimo šiame pasaulyje, šioje Visatoje religines ir mokslines prasmes?

Tegalime tik spėlioti kas, kam ir kodėl mus patalpino šioje planetoje ir kokią mums iškėlė užduoti, – ką turime nuveikti ir kam bei kaip galiausiai teks atsiskaityti?

Naudodamiesi religine terminija, mus sukūrusią ir patalpinusią į šią laiko ir erdvės atkarpą Galią vadindami Dievu, galime save įvardinti Dievo kūriniais, savotiškais įrankiais su įgalintomis valios ir kūrybiško proto funkcijomis, skirtomis vykdyti Jo sumanymus. Bet būdami Dievo kūriniais negalime melsti žemiškų vaisių – sveikatos, duonos kasdienės, gėrybių. Kas būtų, jei mūsų pačių sukurti įrankiai, užuot talkinę mūsų sumanymų vykdymui, imtų mūsų prašyti vaisių, kuriuos patys turėtų padėti mums auginti? 

Tad šiuolaikiniam žmogui tinkamas mokslinį ir religinę patirtis derinantis maldos algoritmas būtų: „Dieve padariau viską ką galėjau, bet mano galios išseko, tad suteik man papildomų galių, kad galėčiau nugalėti šią ligą, įveikti šią nesėkmę, pelnyti duoną kasdienę... “

Ar gali būti didesnis įkvėpimas veikti už suvokimą, kad užgimęs šioje laiko ir erdvės atkarpoje tebesi kūrinys Dievo rankose. Kad Jis įgalino tave tvirtai stovėti čia kur esi atsiųstas, kad ir atiduotum visas jėgas šiai Tėvynei ir šiai skaudžiai užgrūdintai istorijos kryžkelėse Tautai, kad tavo dėka ši nederlinga dykra virstų nuostabiausiu Dangaus sodu.
Jonas Vaiškūnas

Užuot prašę vaisių iš Dausų sodo – melskime papildomų Galių. Taip jausime savo būties prasmės suvokimą ir priimdami skirtą likimą būsime pasiruošę aktyviai veikti, esant reikalui, „iš aukščiau“ prašydami tik vienos vienintelės malonės – mūsų išsekusių galių papildymo. Visata sklidina galių, jų apstu aplink mus, tik kažkodėl jų dažnai stokojame savo viduje. Bet tik suvokę, kad antrojo kvėpavimo galima tikėtis tik tuomet kai išnaudojame pirmąjį, įgyjame galimybę sąmoningai atverti kelią jų įtekmei.

Vėlų Vėlinių vakarą plaikstantis vėjyje žvakučių vėliavėlėms, ir žvelgiant mirčiai į akis, melskimės: „Dieve, įgalink mus šiandien vėl pelnytis kasdienės mūsų duonos, suteik galių ištaisyti mums mūsų klaidas ir atsispirti pagundoms, kad vėl išgelbėtumėm pasaulį nuo pikto“.

Ar gali būti didesnis įkvėpimas veikti už suvokimą, kad užgimęs šioje laiko ir erdvės atkarpoje tebesi kūrinys Dievo rankose. Kad Jis įgalino tave tvirtai stovėti čia kur esi atsiųstas, kad ir atiduotum visas jėgas šiai Tėvynei ir šiai skaudžiai užgrūdintai istorijos kryžkelėse Tautai, kad tavo dėka ši nederlinga dykra virstų nuostabiausiu Dangaus sodu.

Vėlinės – Visų šventė – mirusiųjų ir gyvųjų akistata, kad neužmirštumėme ką mes čia veikiame, dėl ko plušame ir kam viso šito reikia.

Švęskime Vėlines.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

T. Janonis. Tik laiko klausimas, kada jie mus nužudys (171)

Pasklidus žiniai, kad Šilutėje dobermanų veislės šuo sudraskė kūdikį, Lietuva sudrebėjo. Nieko naujo – kaip visada.Vieni ėmė su purvais maišyti vaikais nesugebančius pasirūpinti tėvus, kiti prakeiksmų negaili šunims, sakydami, jog visi jie potencialūs žudikai. Tačiau ar tik šunys ir jų šeimininkai kalti dėl tokių tragedijų? Tikrai NE! Mūsų šalyje veikianti institucija turėtų kontroliuoti, kokiomis sąlygomis laikomi naminiai gyvūnai ir būtent ji turėtų užbėgti tokiems įvykiams už akių. Deja, šiuo metu ji tyli.

J. Litvinaitė. Laikykitės, pone Kėvišai, – kuo ilgiau, tuo geriau (250)

Atrodytų, šią vienybės pasipiktinime valandą parašyti tokius žodžius gali tik pamišėlis ar visiškai sugedusi asmenybė. Juk dauguma reikalauja pono G. Kėvišo atsistatydinimo.

M. Ivaškevičius. Įsimylėjęs Europą (95)

Šiandien, kai Europa yra puolama ir daužoma iš visų pusių, aš reaguoju į tai kaip įsimylėjėlis, kuris deda ant vienos svarstyklių lėkštės visus jos trūkumus, o ant kitos – klausimą, ar aš galėčiau gyventi be jos. Ir nė vienas tų trūkumų ir net visus kartu sudėjus, neturi man pakankamo svorio, kad atsvertų tą klausimą.

R. Valatka. Karvė to nesupras, o lietuvis ir kariamas pripranta (316)

Kažkelintą kartą persuki laikrodį viena valanda. Karvė to nesupranta, kaip sakė iškilus valstietis. O lietuvis prie visko – ir kariamas, ir prie interesus supainiojusio Kėvišo pripranta. Antai valdžia kėsinasi į piliečių privačiai kauptas pensijas. Sako: tik su gerąja fėja „Sodra“ – ir laimėj, ir nelaimėj! Piliečiai senjorai atitaria: atimti ir „Sodrai“ atiduoti!

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Ar savo šeimą į užsienį išvežęs politikas turi teisę inicijuoti susitarimą dėl emigracijos? (427)

Šviežia emigracijos statistika jau tampa panaši į pavojaus sireną, reguliariai įjungiamą per civilinės saugos specialistų atliekamus bandymus – skamba grėsmingai, bet niekas nekreipia dėmesio. Politikai reaguoja į ją pagal įprastą schemą: reikia kažką daryti. Nelabai svarbu ką, nes visi žino, kad iš to darymo naudos bus tik patiems darytojams.