I. Makaraitytė. Socialdemokratus prievartauja, o jie tyli. O kodėl tyli?

 (569)
Socialdemokratų apačios kyla prieš viršūnes. Seime pykčio katilas verda, socdemai balsuoja, kaip kuris nori. Nėra jiems autoritetų. Nei Algirdas Butkevičius, nei valstietis Ramūnas Karbauskis. Apačios skyriuose purkštauja. Vos tik pirmininkas ir buvęs premjeras Algirdas Butkevičius iškiša nosį iš Seimo ir nuvažiuoja kur toliau, į kokį skyrių, Vilniaus, Kauno ar Akmenės, gauna pylos.
Indrė Makaraitytė
© DELFI / Andrius Ufartas

Kur tai matyta, šaukia įtakingas regioninis socialdemokratas, kad koalicijos susitarimas su valstiečiais jų, socdemų atžvilgiu, būtų toks žeminantis. Kai koalicijos sutarties turinys neapibrėžtas, joje nėra jokių jų, socdemų rinkiminių nuostatų, nėra pasakyta, „kokiais vertybiniais klausimais socialdemokratai su valstiečiais sutaria, o kur nusileista kompromiso vardan“. Čia citata. Vieno įtakingo socdemo. Akmenės rajono mero Vitalijaus Mitrofanovo.

Taip toliau negalima, sako socdemai. Nes jei taip ir toliau, tai socialdemokatai išnyks iš politinio žemėlapio ir jų rinkėjus pasiims daug jautresni socialiniais klausimais, nors savęs kairiaisiais nelaikantys, jų koalicijos partneriai valstiečiai.

Bet kaip „taip negalima“? Ko negalima? Kas yra tos socialdemokratinės nuostatos, kurias reikia įtraukti į koalicinę sutartį? Kokia yra socialdemokratų pozicija dėl Darbo kodekso, dėl socialinio modelio ir dėl PVM lengvatos šildymui?

Pagal politinio stogo koncepciją koalicijos sutartyje atskirais punktais su išplėtimu turėjo būti įrašyta, kad socdemams ir toliau lieka jų forpostai. Vienas reikšmingiausių – „Lietuvos geležinkeliai“. Klaipėdos uostas. Daugybė kitų biudžetinių įmonių ir įmonėlių, kuriose dirbo ir iki šiol tebedirba savi.
Indrė Makaraitytė

Tarkime, Darbo kodeksas yra labai kompleksinis klausimas, kad jį suprastum, reikia laiko, jam komentuoti reikia išmanymo ir patirties ir aišku, kodėl šis dokumentas socialdemokratus paguldė ant menčių. Bet kuri partija būtų ant menčių gulėjusi, nes derinti darbdavių, darbuotojų, profsąjungų ir dar partinius interesus tokiais ypatingos svarbos klausimais, kurie iš esmės keičia sistemą, nemoka nė viena Lietuvos partija. Čia net ypatingi R. Karbauskio vadybiniai sugebėjimai nepagelbėtų.

Bet kodėl ant menčių socdemus guldo PVM lengvata šildymui? Kurią savo poziciją – A. Butkevičiaus ar Gintauto Palucko – socdemai būtų norėję matyti koalicijos sutartyje?

Na, gerai jau gerai, čia nacionaliniai reikalai, čia būna visko. Gal socdemai iš apačios turi vertybių, kurias būtinai reikia įtraukti į koalicijos susitarimą. Na, pavyzdžiui, bent tas, kurias puoselėja Marijamolės meras socialdemokratas Vidmantas Brazys, gindamas Mokolų vidurinės mokyklos direktorių, pakėlusį ranką prieš mergaitę. „Aš ir mazgote gavau, ir viskuo, taip kad čia nieko baisaus nėra, neužmušė nė vieno, jeigu ten ir pabaudė“. Traukinys nuvažiavo, bet nieko neužmušė.

Jei D. Bradauskas buvo vertas VMI vadovo pozicijos ne dėl tėvo, o dėl jo paties, kai buvo plačiai aiškinama, tai gal jis vertas ir tokios pat socdemų gynybos dabar?
Indrė Makaraitytė

Nereikia dramatizuoti ir V. Brazio kalbėjimo, nes Marijampolėje ar Vilkaviškyje, ir net Vilniuje taip daug kas ne tik galvoja, bet ir kalba, tokios yra mūsų visuomenės vertybės, vis dar? O gal į koalicijos sutartį reikėjo įtraukti gerai socdemų išvystytą teoriškai ir praktiškai politinio stogo koncepciją, nes V. Brazys, savo vaikystės traumas prisimindamas, gynė saviškį, mokyklos direktorių. Viską meras teisingai sudėliojo į savo vietas: neskubėkim, palaukim, čia reikia atidžiau pažiūrėti, pasigilinti.

Pagal politinio stogo koncepciją koalicijos sutartyje atskirais punktais su išplėtimu turėjo būti įrašyta, kad socdemams ir toliau lieka jų forpostai. Vienas reikšmingiausių – „Lietuvos geležinkeliai“. Klaipėdos uostas. Daugybė kitų biudžetinių įmonių ir įmonėlių, kuriose dirbo ir iki šiol tebedirba savi.

Bet juokas juokais. Iš tikrųjų socialdemokratai yra nepavydėtinoje būsenoje. Juos prievartauja, viešai, be jokių ceremonijų, o jie priversti tylėti. Ir ne tik tylėti, bet netgi dalyvauti savęs prievartavimo akte. Vyriausybė juk – kolegialus organas. Jau kai buvo formuojama koalicinė valdžia, buvo aiškiai pasakyta – prie svarbiausių pozicijų socdemų niekas neprileis. Viena iš tokių – Susisiekimo ministerija. Taip ir atsitiko.

Gal kaina, kurią reikia sumokėti socdemams už tris ministrus, kuriems į gizelio pozicijas galima buvo sustatyti keletą jaunųjų socialdemokratų, kurių didžiausia vertybė yra ne sugebėjimai, o jų tėvai ir partinis bilietas? Jei taip, tai ar Lietuva tikrai daug prarastų, kad socialdemokratų tiesiog neliktų?
Indrė Makaraitytė

Viešumon traukiami gėdingi socialdemokratų ir jų vadų santykių su „Lietuvos geležinkeliais“ liudijimai, daugybė kitų nepotizmo ir neskaidrumo įrodymų, o jie nieko negali pasakyti. Net gintis. Nes juk yra valdančioji koalicija, juk reikia pokyčių. Juk visi už skaidrumą, o ką, socialdemokratai prieš?

Negana „Lietuvos geležinkelių“, ir dar – Mokesčių inspekcija. Kad Dainoras Bradauskas, įtakingo socialdemokrato Broniaus Bradausko sūnus, nušalintas nuo pareigų dėl įtarimų korupcija, buvęs premjeras A. Butkevičius sužinojo tik iš spaudos. Tačiau ne pats faktas, bet kaip, kokiu pagrindu D. Bradauskas nušalintas, socdemams yra arba bent turėtų būti smūgis į paširdžius, jei ne nokautas. STT atvirai sako, kad neturi pagrindo pradėti ikiteisminio tyrimo. Tai kokio lygio yra toji pažyma, kuri atgulė ant Finansų ministro stalo ir šis be ceremonijų nebeleido D. Bradauskui grįžti į darbą? Po ligos, tarkime.

Girdėdami atvirą pasitenkinimą dėl šio STT ir naujosios Vyriausybės akto, socdemai nekelia STT pažymos turinio klausimo ir saviškio negina. Nors buvo įdėta tiek pastangų, kad D. Bradauskas būtų skirtas VMI vadovu. Jei jis buvo vertas šios pozicijos ne dėl tėvo, o dėl jo paties, kai buvo plačiai aiškinama, tai gal jis vertas ir tokios pat gynybos dabar? O gal socdemai bijo, kad gali būti paviešinta ne tik D. Bradausko, bet ir kitų socdemų gėda? Maža to, socdemai ketvirtadienio rytą išplatino pareiškimą, kuriuo atsiribojo nuo D. Bradausko.

Kaip vadinasi, kai tave prievartauja, o tu tyli?

Gal kaina, kurią reikia sumokėti socdemams už tris ministrus, kuriems į gizelio pozicijas galima buvo sustatyti keletą jaunųjų socialdemokratų, kurių didžiausia vertybė yra ne sugebėjimai, o jų tėvai ir partinis bilietas? Jei taip, tai ar Lietuva tikrai daug prarastų, kad socialdemokratų tiesiog neliktų?

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

R. Valatka. Ko esam verti kaip tauta, jei mus gaudo gimtosios kalbos policija? (453)

Seimui stuktelėjo 100 dienų. Vidaus reikalų ministras tik šast ant stalo įstatymo projektą, pagal kurį bet kuris, bare išgėręs mažą alaus, galės būti nuvežtas į nuovadą. Kaip pavojingas steriliai visuomenei elementas. Pagal sterilių 200 m nuo mokyklos įstatymą sutvarkius Vilnių, Vokiečių, Trakų ir kitos senamiesčio gatvės atrodys kaip po karo.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Pensionatas „Lietuvos Respublika“ užsidaro (485)

Kai Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis Seime surengtoje diskusijoje „Socialinė Europa – nauji iššūkiai“ pasakė, kad Lietuvoje egzistuoja dvi ekonomikos – gyventojais vis pasipildantis Vilnius ir regionai, virstantys ištisais pensionatais, man kaip tik pasitaikė proga stebėti Lazdijų degalinėje, vietos gyventojų vadinamoje „raudų siena“, su išvykstančiais emigrantais atsisveikinančių tėvų, motinų ir seserų minią.

Sekmadienio Evangelija. Pasitikėjimas Dievu (701)

Jėzus bylojo savo mokiniams: „Per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį?

A. Vaškevičius. Kol kas nieko geresnio už „Vamzdį“ nesukūrėme (326)

Tokie konkursai ne taip dažni, o čia net trys vienu metu supuolė. Jonui Basanavičiui Vilniuje, Vyčiui Vilniuje ir Stasiui Povilaičiui Palangoje. Visi vietinės reikšmės, nei vieno tarptautinio.

Istorikas sugriovė mitus apie „didįjį tėvynės karą“ (1030)

Leidykla „Briedis“ pristato šeštą Rusijos istoriko Marko Solonino knygą „1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė“, kuria baigiama Lietuvoje didelio populiarumo sulaukusi šio autoriaus knygų serija. M. Soloninas apibendrino daugelio metų istorinius tyrimus ir paskelbė, kad apie tai daugiau nerašys.