Visoms politinėms partijoms itin svarbūs didieji šalies miestai – Vilnius, Kaunas bei Klaipėda, čia didžiausia šalies rinkėjų dalis, nors ir mažesnieji rūpi ne mažiau. Pavyzdžiui, socialdemokratams, kurie tradiciškai yra stiprūs rajonuose, ir vėl iškyla klausimas, ar pavyks bent viename iš didžiųjų miestų pagaliau turėti savo merą? Toks pasiekimas beveik leistų jiems tikėtis realios sėkmės Seimo rinkimuose ir priešingai.
Įsitvirtinti, suprantama, sieks ir Sauliaus Skvernelio vadovaujami demokratai, kuriems tai pirmasis išbandymas rinkimais ir bent vienas bet kurio miesto ar rajono meras, išrinkti tarybos nariai jau būtų vienokia ar kitokia pergalė. Akivaizdu, jiems to nepakaks, tačiau jau šitie rinkimai parodys realias šios naujos politinės jėgos galimybes ir būsimuose Seimo rinkimuose. Panašu, jog didesnė jų sėkmė savivaldoje gerokai perbraižytų dabar sudėliotą politinį žemėlapį, priverstų konkurentus sunerimti.
Valdantieji konservatoriai, atrodo, eina išmėgintu keliu ir didžiuosiuose šalies miestuose kels ten laimėjusius vienmandates Seimo narius, tarp kurių yra ir šios Vyriausybės narių, nors Vilniuje galiausiai to daryti nesiryžo. O tai reiškia, jog ruošiamasi vienokiam ar kitokiam Vyriausybės „perkrovimui“, ko jau senokai reikalauja opozicija, rekomenduoja ne tik politologai, bet ir prezidentas.
Galbūt tai net iš dalies paaiškina premjerės užsispyrimą, nepaisant spaudimo Vyriausybei, nieko kol kas nekeisti, nes pakeitimai kabinete, pasitraukus į savivaldą vienam ar kitam ministrui, tokiu atveju būtų natūralūs.
Užsitęsus savivaldos įstatymo priėmimui Seime po Konstitucinio teismo sprendimo, panašu, jog partijos, o ypač komitetai, kuriems sąlygos dar apsunkintos, deramai savivaldos rinkimams nespėjo pasiruošti, nes naujų ryškesnių politikų beveik nesiūlo. Jų, matyt, yra, tačiau ar užteks kelių mėnesių kampanijos jiems tai įrodyti rinkėjams?
Juolab, kad ekonomikos sunkmečiu pačios rinkimų kampanijos visuomet būna gerokai klampesnės, žmonių aktyvumas sumažėjęs, nors gali atsitikti ir priešingai, jei socialinių problemų sprendimas bus atidėliojamas ir toliau skatins nepasitenkinimą.Stiprūs konkurentai šiuose rinkimuose yra daugelis dabar veikiančių merų, ypač tie, kas dirbo gerai, daug nuveikę savo miestui, kraštui, turi žmonių pasitikėjimą, nepraradę ryšio su rinkėjais. O tokių, mano nuomone, yra daugiau nei pusėje savivaldybių ir jie, aišku, rinkimuose dalyvaus. Galiausiai tiesioginių merų rinkimų sėkmę vis tik lemia asmenybės. Šia sėkme partijos, aišku, mėgins pasinaudoti propagandai prieš Seimo rinkimus, sieks laimėjusių merų paramos, visų pirma, jų keliamiems vienmandatininkams.
Ne mažiau svarbus tikslas partijoms laimėti ir kuo daugiau vietų savivaldybių tarybose, nors daugeliu atvejų tai priklauso nuo sąrašo lyderių, personalinės sudėties, pagaliau vienos ar kitos partijos aktyvumo, išradingumo, stengiantis patraukti rinkėjus. Daugiausia laimės tie, kas aplankys kuo daugiau rinkėjų, išklausys ir pasiūlys. Tiesioginis darbas su rinkėjais svarbus visuomet, savivaldos rinkimuose ypač. Tačiau tiesioginės akistatos su rinkėjais, ypač valdantiesiems ir ne tik jiems, šiuo metu nebus lengvos.
Vienas iš sunkesnių klausimų, į kurį atsakyti šiandien beveik neįmanoma, yra būsimas rinkėjų aktyvumas. Kaip paveiks žmones įvairios juos jau dabar užgulusios problemos, visų pirma, kylančios kainos, galimi įmonių bankrotai, grėsmingai augsiantis nedarbas? Vargu, ar Lietuvos bankui prognozuojant beveik recesiją, gyventojų nusiteikimas aktyviau dalyvauti rinkimuose augs.
Net ir šiuo aspektu partijų bei rinkimuose dalyvaujančių komitetų interesai skirtingi. Pavyzdžiui, gana disciplinuotas konservatorių elektoratas dažnai užtikrina jiems sėkmę kaip tik esant mažesniam rinkėjų aktyvumui, ypač didžiuosiuose miestuose.
O socialdemokratams visuomet palankesnis yra didesnis aktyvumas. Greičiausiai naujai politinei jėgai, kaip jau minėta, Sauliaus Skvernelio demokratams taip pat, kaip ir kai kurioms kitoms partijoms – valstiečiams bei liberalams, nors jų elektoratas ir skirtingas.
Pastaruosiuose dvejuose 2015 ir 2019 m. savivaldybių rinkimuose, kuomet buvo įteisinti tiesioginiai merų rinkimai ir komitetai, dalyvavo gana stabilus, kiek didesnis nei 47 proc., rinkėjų skaičius. Kaip jų aktyvumą paveiks socialinės, ekonominės, energetikos kainų problemos? Pagaliau net ir komitetų veiklos sąlygų sugriežtinimas? Greičiausiai neigiamai, nors sunku pasakyti, kiek konkrečiai. Bet kuriuo atveju politikų laukia rimti iššūkiai akistatose su rinkėjais, pareikalausiantys ir drąsos, ir ištvermės, ir sąžiningumo pripažinti padarytas klaidas.
Lietuvoje jau daugelį metų nepavyksta tinkamai išspręsti viešų rinkimų diskusijų problemų. Ir ne todėl, kad jų nebūtų ar patys kandidatai nenorėtų. Jas tiesiog Vyriausioji rinkimų komisija organizuoja formaliai arba, galima sakyti, beveik taip, kad atgraso rinkėjus nuo rinkimų, todėl politinės partijos mėgina imtis kitokių metodų. Dažnai tai vienokios ar kitokios viešųjų ryšių akcijos, tokios kaip, antai, pliažas miesto centre ar panašios, su savivaldos problemomis nesusijusios, bet atkreipiančios dėmesį ir galiausiai apgaunančios rinkėją.
Taip atsitiko ir Vilniuje, taip buvo ir kai kuriose kitose savivaldybėse, gali net įžvelgti ir dėsningumą – kuo ryškesnė viešųjų ryšių kampanija, tuo prastesnis po to jau išrinkto mero darbas, nes tai dažniausiai būna geriau ar blogiau vykęs tokios kampanijos tęsinys.
Vis tik savivaldybių rinkimų rezultatai po metų vyksiantiems prezidento, o dar po keleto mėnesių ir Seimo rinkimams – labai svarbūs, turės galbūt net lemiamos įtakos. Pirmiausia jie atsakys į klausimą, kiek partijos yra populiarios ir įtakingos realiai, kokius pajėgios iškelti politikus bei pasiūlyti programas.
Antra, savivaldybių rinkimų rezultatai priklausomai nuo sėkmės ar nesėkmės, sukels diskusijų partijų viduje, kai kuriose iškils ir lyderystės klausimai. Trečia, beveik neabejotini pasikeitimai Vyriausybėje, nes greičiausiai bent keli kandidatuojantys ministrai bus išrinkti, o jei ir ne – privers politinė situacija.
Nors europinėje savivaldoje, kuri paprastai yra kelių lygių, ko labai trūksta Lietuvoje, dominuoja kairieji, Lietuvoje situacija kitokia. Ir, visų pirma, dėl per didelio kairiųjų susiskaldymo, o ne dėl dešiniųjų stiprumo. Pagaliau ir pagrindinė kairioji partija, socialdemokratai, neieško sąjungininkų, nemėgina konsoliduoti visų kairiųjų, gal net priešingai.
Tokia situacija labiau pasitarnauja dešiniesiems, kurie vis tik labiau konsoliduoti, nenustebčiau, jei dar abi liberalų partijos prieš savivaldos rinkimus ar po jų ir susijungtų, nes bent vienai iš jų patekimas į 2024-ųjų Seimą jau yra problemiškas.
Dveji metai be rinkimų beveik praėjo, o tai reiškia, jog politinėms partijoms „atostogos“ baigiasi – jos įsitraukia į dvejus metus truksiančią rinkimų kampaniją, kuri lems daugelį jų sprendimų. Akistatos su rinkėjais tiek kitų metų savivaldos, tiek po to 2024-ųjų Prezidento ir Seimo rinkimuose, kaip jau minėta, bus nelengvos. Nurašyti visas neišspręstas vidaus problemas išorės iššūkiams jau nebepavyks.
