G. Šidlauskas. Dėl partizano A. Kraujelio. Atsakymas J. Jurgeliui

 (215)
Jeigu partizanas A. Kraujelis būtų įvykdęs kriminalinius nusikaltimus ar vykdęs žinomai nusikalstamus įsakymus, žudęs taikius-neutralius gyventojus, nebūtų reiškiamas kaltinimas jo žūtyje dalyvavusiam M. Misiukoniui, nes šis būtų laikomas gelbėtoju nuo niekuo dėtų žmonių žudiko.
Paroda „Karas po karo: ginkluotasis antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 m.“
Paroda „Karas po karo: ginkluotasis antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 m.“
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)
LGGRTC niekaip nėra susijęs su prokuratūros reiškiamu kaltinimu M. Misiukoniui. LGGRTC nėra kaltintojas.

Jūs pradėjote rašyti A. Kraujelio tema tik tada, kai 2010 m. kaltinamojo byla pradėta nagrinėti teisme iš esmės.

Gečiai buvo įtarti, nes šalia jų namų žuvo Mykolo Urbono brolis su kitais partizanais, iš viso aštuoni kovotojai. Pastarieji išvakarėse lankėsi pas Gečius, kurie partizanų žūties dieną skubiai išvyko į Uteną. Praėjus kelioms valandoms partizanai okupacinių karinių pajėgų užklupti žuvo.

Po aštuonių partizanų žūties P. Gečys, sužinojęs, kad liko gyvas M. Urbonas, pats pradėjo ieškoti kontaktų su juo tarsi teisindamasis ir suprasdamas, kad yra pagrindinis įtariamasis, per kitus asmenis perdavė žodinį prašymą, kad M. Urbonas paliktų gyvus nors vaikus. Partizanai virš mėnesio ieškojo atsakymo. Viskas liudijo ne Gečių naudai. 

Nekaltas klausiantis, ieškantis atsakymo ir siekiantis išsiaiškinti tiesą, atsakomybė tenka tiems, kurie davė galimai neteisingus parodymus (Gečių kaimynai, P. Gečio bendradarbiai).

Nužudymo iniciatorius („aš nusprendžiau nužudyti“) Gečių išdavyste įtikėjęs M. Urbonas ne sykį tvirtino, kad A. Kraujelis buvo ginkluotas pistoletu, o jis (M. Urbonas) – automatu.

Pasak Mykolo Urbono, jis pats iš automato nušovė P. Gečį, o ryšininkas Antanas Kraujelis iš belgų markės pistoleto – L. Gečienę. Jeigu tikėti šiuo M. Urbono parodymu, tai gal reikia tikėti ir tuo M. Urbono parodymu, kad P. Gečys jam tardymo metu prisipažino tikrai išdavęs (MGB pranešęs) partizanų stovyklavietę, dėl ko žuvo aštuoni partizanai. 

Oponentai sąmoningai stengiasi partizanų baudimo praktiką laikyti neteisėta. Jie tai iš dalies sieja su šiuolaikinio žmogaus požiūriu į kitaip mąstantį. Negi reikia bausti kitaip mąstantį? Žinoma, kad ne. Tačiau kolaboruojantis asmuo partizaninio karo metu nebuvo tiktai kitaip mąstantis. Kolaboruojantys žinojo, kad karo metu gali būti partizanų nubausti, didžiuma jų prieš tai įspėti.
Gintaras Šidlauskas

MGB operatyvinėje informacijoje – Utenos apskrities skyriaus 1949 m. lapkričio 26 d. suvestinėje konstatuota, kad P. ir L. Gečiai nužudyti dviejų nenustatytų nacionalistinio pogrindžio narių. Iš to darytina išvada, kad MGB tiriant P. ir L. Gečių nužudymą, J. Kulionis net M. Urbono neminėjo, nors jį pažinojo, galbūt bijojo apie tai liudyti. Jis turėjo būti apklaustas kitą dieną po įvykio, t.y. po 1949 m. lapkričio 5 dienos, bet jo apklausos protokolo nėra.

L. Gečienės tėvas Jonas Kulionis, dukters ir žento žūties tiesioginis liudininkas, MGB pirminės apklausos metu 1952 m. paliudijo, kad M. Urbonas-Liepa abu Gečius išbarė, apkaltino išdavyste ir juos abu iš pistoleto nušovė („Urbonas asmeniškai iš pistoleto keliais šūviais nužudė Praną Gečį, o po to ir Leokadiją Gečienę“). J. Kulionis suklydo tik dėl ginklo (ne iš pistoleto, o iš automato). Kartu buvęs kitas asmuo jam buvo visiškai nepažįstamas. Sušaudęs Gečius M. Urbonas padėjo ant stalo raštelį, paaiškinantį, už ką jie nužudyti (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47478/3, t. 1, l. 101). Taigi nužudymą paaiškinantis pirminis tekstas nebuvo surašytas po įvykio, o prieš jį. M. Urbonas irgi parodė, kad po sušaudymo jis padėjo ant stalo raštelį, paaiškinantį nužudymo priežastis. Partizanai nesislėpė ir prisiėmė atsakomybę atvirai, nes buvo tikri, kad Gečiai išdavė. Dėl vėlesnio dokumento – likvidavimo protokolo. Nutarime prijungti prie bylos daiktinius įrodymus pažymėta apie likvidavimo protokolą. M. Urbonas parodė, kad jį surašė A. Kraujelis, „tačiau atlikus grafologinę ekspertizę, nenustatyta, kas jį surašė“ (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 25117/3, t. 2, l. 196-197).

Lygiai tą patį Jonas Kulionis patvirtino akistatos su M. Urbonu metu pradžioje, atsakydamas į tardytojo klausimą, kokiomis aplinkybėmis buvo nužudyti Gečiai („Mykolas Urbonas iš pistoleto sušaudė mano dukterį Leokadiją Gečienę ir jos vyrą Praną Gečį“). (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47478/3, t. 1, l. 118). M. Urbonas šį liudininko J. Kulionio parodymą patvirtino pilnai (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47478/3, t. 1, l. 119, 3-4 eilutės). Tačiau toliau kalbėdamas tvirtino savo, kad jis iš automato sušaudė P. Gečį, o A. Kraujelis – L. Gečienę. 

M. Urbono ir J. Kulionio akistatos metu tardytojui buvo svarbiausia patikslinti, iš kokio ginklo šaudė M. Urbonas („būtent iš pistoleto ar kurio nors kito ginklo?“), t. y. suvesti galus, jam rūpėjo M. Urbono veika ir jos aplinkybės, o ne A. Kraujelio, kuris tardytojui buvo nepasiekiamas. Akistatos metu tardytojas citavo ankstesnįjį J. Kulionio parodymą, kad M. Urbonas iš pistoleto nušovęs P. Gečį ir L. Gečienę. J. Kulionis lyg ir abejodamas-dvejodamas bei pasiduodamas tardytojo įtakai pasakė, kad gal šaudė ir antrasis asmuo. Matydamas priešais save M. Urboną, nesijautė laisvas duoti parodymus, kaip buvo apklausiamas vienas. Spaudžiamas tardytojo tikslino, kad gali būti, jog M. Urbonas šaudė iš automato, kaip jis pats parodo, o kitas asmuo iš pistoleto.

Gintaras Šidlauskas
Gintaras Šidlauskas
© Asmeninio archyvo nuotr.

Visiškai neturėjau tikslo nuslėpti, kad galbūt šaudė ir antrasis, nes apie A. Kraujelio galimą šaudymą juk liudijo pats M. Urbonas, tačiau J. Kulionis pirmojo tardymo metu parodė, kad abu Gečius sušaudė M. Urbonas, pagaliau rastos iš M. Urbono turėto automato paleistų kulkų tūtelės, tai ką pakeistų mano tariamas šališkumas? Esant tokiai informacijai apie automato kulkas, kokia prasmė tą J. Kuliono suabejojimą nutylėti? 

Jono Kulionio parodymų neatitikimus pirmosios užrašytos apklausos ir akistatos metu pašalina tai, kad įvykio vietoje rastos automato tūtelės, o pistoleto – ne.

P. ir L. Gečių sūnus Albertas Gečys paliudijo, kad iš dviejų asmenų jis pažino M. Urboną-Liepą, kuris buvo ginkluotas automatu. M. Urbonas tėvus išvadino išdavikais ir paleido šūvius (pradėjo šaudyti) iš automato. Pas antrąjį jam nepažįstamą asmenį ginklo nepastebėjo. Ar šaudė antrasis, neprisimena. Tačiau jis atsimena, kad vėliau buvo rastos iššautų septynių šovinių tūtelės, visos nuo automato. Po tėvų sušaudymo buvo paliktas ant stalo raštelis (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47478/3, t. 1, l. 124-124ap.).

P. Gečio brolis Antanas Gečys tvirtino, kad ant stalo buvo paliktas raštelis, kuriame buvo parašyta, kad P. ir L. Gečiai sušaudyti už partizanų išdavimą. Jam tekę girdėti, kad sušaudant P. ir L. Gečius dalyvavo M. Urbonas. Iš Jono Kulionio girdėjęs, kad dalyvavo trise: du viduje, vienas lauke.
Nors M. Urbonas teigė, kad jis šaudė iš automato, o A. Kraujelis iš pistoleto, įvykio vietos apžiūros MGB akte pažymėta, kad panaudotas ginklas – rusiškas automatas, įvykio vietoje rastos tik automato septynios gilzės.

Taigi iš kokio ginklo L. Gečienę sušaudė A. Kraujelis? Kur dingo iš jo turėto pistoleto paleistos kulkos? Kaip iš A. Kraujelio pistoleto paleistos kulkos šūvio ir kulkų skrydžio metu transformavosi į automato kulkas? Jeigu A. Kraujelis būtų turėjęs automatą, liudininkai (Albertas Gečys) tai būtų pastebėję, kaip M. Urbono atveju jo turėtą automatą pastebėjo.

Aišku viena: A. Kraujelis nešaudė į L. Gečienę, jos nenužudė, jos gyvybės neatėmė. Tai nepatinka oponentams, nes būtinai reikia, kad A. Kraujelis būtų sušaudęs L. Gečienę. Labai galimas dalykas, kad M. Urbonas suklydo, apkaltinęs Gečius dėl išdavystės ir brolio bei kovos draugų žūties. Dėl Gečių ir dabar yra abejonių. Tačiau visos abejonės traktuojamos jų naudai, nes nėra akivaizdžių, labai tvirtų įrodymų, kad būtent jie išdavė.

Oponentai sąmoningai stengiasi partizanų baudimo praktiką laikyti neteisėta. Jie tai iš dalies sieja su šiuolaikinio žmogaus požiūriu į kitaip mąstantį. Negi reikia bausti kitaip mąstantį? Žinoma, kad ne. Tačiau kolaboruojantis asmuo partizaninio karo metu nebuvo tiktai kitaip mąstantis. Kolaboruojantys žinojo, kad karo metu gali būti partizanų nubausti, didžiuma jų prieš tai įspėti.

LGGRT centro atlikto tyrimo medžiagoje akivaizdu, kad A. Kraujelis nenužudė nei vieno taikaus gyventojo. Partizanų akcijos, kurioje jis dalyvavo, buvo nukreiptos arba prieš okupanto apginkluotus valdžios pareigūnus, arba prieš asmenis, kenkiančius partizanams, jų šalininkams ir gyventojams. Tai patvirtina pateikti gausūs archyviniai duomenys. 

Taip pat pasakytina, kad partizanai vykdė savo aukštesnės vadovybės įsakymus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. liepos 2 d. nutartyje byloje Nr. 4R-6 sk/2012) yra pasisakęs, kad partizanų kariniuose junginiuose, kuriuose nebuvo Karo lauko teismo, tokias funkcijas vykdė partizanų būrių vadai.

Išanalizuotame sovietinio saugumo bylų masyve neteko aptikti informacijos, kad L. Gečienė buvo nėščia. Keista, kad KGB savo kaltinamojoje medžiagoje šio fakto prieš A. Kraujelį nepanaudojo. Nei vienas iš kartu su A. Kraujeliu veikusių, vėliau suimtų ir tardomų partizanų neparodė, kad A. Kraujelis prieš partizanams sušaudant asmenis juos surišo.

Jūs galite tyrime aptikti neesminių semantinių riktų, neturinčių lemiamos reikšmės tyrimo rezultatams, tačiau Jums sunku mane apkaltinti šališkumu, nes būtent aš prieš beveik 10 metų buvau Laisvės kovų dalyvio teisinio statuso (po mirties) P. ir L. Gečiams pripažinimo iniciatorius. Pateikęs visą surinktą medžiagą, kviečiau komisijos narius vertinti, neatsižvelgiant į jokias konjunktūras.

Beje, partizanui Antanui Kraujeliui Rezistencijos (pasipriešinimo) dalyvio teisinį statusą (po mirties) pirmoji pripažino ir pažymėjimą Nr. 293 išdavė parlamentinė iš Seimo narių ir kitų aukštų pareigūnų (pavyzdžiui, generalinio prokuroro) sudaryta Rezistencijos (pasipriešinimo) dalyvių teisių komisija. Tai įvyko 1992 m. lapkričio 23 d. Ji, kaip sudaryta tautos atstovybės ir susidedanti iš tautos atstovų ir kitų aukštų pareigūnų, savo statusu nepalyginamai aukštesnė už dabar veikiančią Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisiją. Parlamentinė komisija vadovavosi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1991 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. I-1888. Šios komisijos sprendimu A. Kraujelis pripažintas pasipriešinime dalyvavusiu partizanu iki 1965 m. kovo 17 d. (žuvo). Ant A. Kraujeliui skirto pažymėjimo yra komisijos primininko parašas, komisijos antspaudas. Jurgis Jurgelis buvo šios parlamentinės komisijos narys.

Nepykite, signatare, tačiau galima išvada, kad Jūs dalyvavote pripažįstant Antanui Kraujeliui Rezistencijos (pasipriešinimo) dalyvio teisinį statusą.

Net LGGRT centrui atšaukus A. Kraujeliui statusą, būtų likęs galioti Seimo Rezistencijos (pasipriešinimo) dalyvių teisių komisijos sprendimas.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Pjūvis

V. Laučius. Rusijos kultūra: nuodų ir dvasinio peno bomba. Sokurovas – ne geriau už Gazmanovą. (767)

Lietuva neseniai įsileido ir pagerbė žinomą Rusijos režisierių Aleksandrą Sokurovą, pristačiusį Vilniuje filmą „Frankofonija“. Ir neįsileido pasiutusios avies balsu bliaunančio žinomo dainininko Olego Gazmanovo.

A. Tapinas. Po Rio žaidynių – nei pakarti, nei paleisti (230)

Rio užuolaida nusileido. O kol dar gyvos spektaklio emocijos, žiūrovai paprastai daro du dalykus – su ąžuolų vainikais ir vedini politikų plūsta į olimpiečių sutikimus arba keikia juos paskutiniais žodžiais, o labiau pažengę užsiima juokingų interneto memų kūrimu.

M. Garbačiauskaitė-Budrienė. Saldus miegas ant laurų ir nemalonus prabudimas (238)

Šiandien DELFI portalas pradeda pristatinėti šalies įtakingiausiųjų sąrašus. Tai antras kartas, kai mėginame suregistruoti įvairių sričių nuomonės formuotojus ir sprendimų priėmėjus. Siekdami kuo didesnio objektyvumo įtakingiausiuosius tyrinėjome atsidėję ir atidžiai – apklausėme ir patį elitą, ir kitus piliečius, tačiau įtakingiausių sąrašai visada kelia daug aistrų – argi mes turime elitą? Kam reikia tokių reitingų?

E. Lucasas. Ar Trumpas – Rusijos agentas? (97)

Pastaraisiais mėnesiais, kai jo ambicija užimti Baltuosius rūmus įgijo palaikymą visoje Amerikoje, šis veikėjas buvo kaltinamas visokiausiais dalykais – pradedant rasizmu, baigiant neapykanta moterims.

R. Bogdanas. Putino Rasputinas (239)

Rusijos prezidento administracijos vadovo poste seną Vladimiro Putino bičiulį KGB generolą Sergejų Ivanovą pakeitė jaunesnės kartos techninis darbuotojas Antonas Vaino. Daugelis atkreipė dėmesį, kad prezidentas ir toliau šalina iš savo aplinkos tuos, kurie jį pažinojo dar nuo Peterburgo laikų, kurie turi savo nuomonę ir kurie atsimena laikus, kada valdovą vadindavo Volodia.