J. Jurgelis. Ar galima iš A. Kraujelio atimti kario savanorio statusą?

 (246)
Sausio pradžioje TV laidoje „Savaitė“ Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) direktorė Birutė Teresė Burauskaitė metė iššūkį įtvirtintoms nuostatoms ne tik Lietuvos įstatymuose, bet ir Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) nutarimuose bei tarptautiniuose dokumentuose.
Jurgis Jurgelis
Jurgis Jurgelis
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Pirmiausia direktorė paaiškino, kad ne visi prie holokausto prisidėję asmenys laikytini žydšaudžiais. Konkrečiai kalbant nederėtų taip vadinti Antano Baltūsio, žmogaus, kuris nacių okupacijos metais vadovavo Maidaneko koncentracijos lagerio apsaugai.

Direktorė neįžvelgia jokios klaidos dėl to, kad šiam viršininkui yra suteiktas teisinis Lietuvos kario savanorio statusas ir pulkininko laipsnis.

Kita reikšminga direktorės įžvalga / iššūkis susijusi su Aukštaitijos partizanu A. Kraujeliu. Direktorė sako, jog „labai skaudu viešoje erdvėje matyti, kad jis tiesiai šviesiai vadinamas žudiku“, nors „jis nenužudė nė vieno žmogaus tokiu būdu, koks jam primetamas“. Kokiu būdu žudė, direktorė nepaaiškina.

Direktorė sako: „jis tikrai yra didvyris“. Apie šią direktorės įžvalgą pakalbėsime plačiau. 

Kas kaltas, kad „tikrai didvyris“ viešoje erdvėje vadinamas žudiku

Drįstu pastebėti, kad dėl to kalta ir pati direktorė, ir jos vadovaujamas LGGRTC, ir kai kurie A. Kraujelio artimieji bei gerbėjai.

LGGRTC pasiekė prašymas panaikinti A. Kraujeliui kaip asmeniui, žudžiusiam civilius žmones, teisinį kario savanorio statusą. Tačiau, pasirodo, to statuso likimas yra tiesiogiai susijęs su garsiąja M. Misiukonio genocido byla. Jei žlugs A. Kraujelio statusas, žlugs ir M. Misiukonio byla.
Jurgis Jurgelis

Direktorė 2011 m. liepos mėn. Lietuvos Respublikos Seimo nariams V. P. Andriukaičiui, J. Olekui, E. Klumbiui rašė: „Remiantis archyviniais dokumentais buvo nustatyta, kad partizanų rėmėją Pr. Gečį ir jo žmoną L. Gečienę 1949-11-05 nužudė A. Kraujelis „Siaubūnas“ ir M. Urbonas „Liepa“, kadangi įtarė, kad Pr. ir L. Gečiai 1949-09-28 išdavė partizanų grupę“. Direktorė pastebi, kad visgi partizanus išdavė ne Gečiai, o KGB agentai „Okun“ ir „Plūgas“. 

Prie šių teisingų direktorės žodžių belieka pridurti: L. Gečienė buvo devintame nėštumo mėnesyje. Pati egzekucija vyko šeimos dviejų mažamečių vaikų ir Gečienės tėvo Kulionio akivaizdoje. Daugiau komentarų nė nereikia. Bet komentarų yra daugiau. 

2007 m. liepos 26 d. Utenos apylinkės teisme prokuroras paklausė liudytojos Janinos Šyvokienės, A. Kraujelio sesers, kiek žmonių nužudęs Kraujelis.

Liudytoja atsakė: „Žinau, kad apie vienuolika žmonių nužudė. Satkūną ir Gečius tikrai jis nužudė.“
2010 m. balandžio 19 d. J. Šyvokienė dar kartą patvirtino, kad Gečius sušaudęs A. Kraujelis. Dargi paaiškino: „ Paliko raštelį, kad likviduoti. Apie tai rašo ir R. Šaltenis savo knygoje.“

2010 m. rugsėjo 28 d. Panevėžio apygardos teisme buvo apklaustas LGGRTC vyriausiasis specialistas-ekspertas G. Šidlauskas. Jis pabrėžė, kad LGGRTC gerai ištyrė Gečių atvejį ir nustatė, kad Gečius nužudė M. Urbonas ir A. Kraujelis, kad buvo surašytas ir likvidacinis raštelis, kurį pasirašė A. Kraujelis „Siaubūnas“ ir M. Urbonas „Liepa“. G. Šidlauskas paaiškino, kad „Gečių atvejis klaida“. Ne tie buvo nušauti. 

Taigi iš šių (bei kitų) paliudijimų ir randasi epitetas „žudikas“, kurį šiandien direktorei skaudu girdėti. Anksčiau direktorei nebuvo skaudu rašyti, o dabar skaudu girdėti. Kas atsitiko? Tokį direktorės (ir ne tik jos) pažiūrų virsmą lemia ne viena priežastis. Kokios jos?

LGGRTC pasiekė prašymas panaikinti A. Kraujeliui kaip asmeniui, žudžiusiam civilius žmones, teisinį kario savanorio statusą. Tačiau, pasirodo, to statuso likimas yra tiesiogiai susijęs su garsiąja M. Misiukonio genocido byla. Jei žlugs A. Kraujelio statusas, žlugs ir M. Misiukonio byla.

Trečia, tyrėjai iš esmės apsiriboja KGB dokumentais, kuriuos jie patys laiko nepatikimais. Tuose dokumentuose esančius duomenis, kurie yra A. Kraujeliui nepalankūs, tyrėjai atmeta kaip nepatikimus, kitus iškraipo, trečius falsifikuoja.
Jurgis Jurgelis

Baiminamasi, kad žlugus M. Misiukonio bylai, žlugs ir kitos panašios bylos. Taip pat baiminamasi, kad, atėmus A. Kraujeliui kario savanorio statusą, Lietuvoje bus sukurtas blogas precedentas. Atsiras ir daugiau panašių prašymų. Kas tada bus?

Taigi A. Kraujelio savanorio statusas tampa reikšminga politine vertybe, kurią reikia apginti. Šią vertybę būtina išsaugoti skaidrią, nesuterštą žudiko vardu! 

Šios misijos vėlgi imasi tas pats LGGRTC. Negaišdamas laiko Centras imasi naujo A. Kraujelio veikų tyrimo / įvertinimo. Tyrimo vadovu paskiriamas vidurinį išsilavinimą turintis LGGRTC vyr. specialistas G. Šidlauskas. Tyrėjai netrunka nustatyti tai, ką ir reikėjo nustatyti – nekaltas: nieko nenužudė (nors A. Kraujelio sesuo sakė, kad nužudė apie vienuolika). Šaudė kiti, bet jis asmeniškai – ne. Direktorė šį nekaltumą sutvirtina žodžiais „jis tikrai yra didvyris“.

Tyrimo išvados įvairiais žiniasklaidos kanalais paskleidžiamos tautos žiniai. Išvadų viena kopija gula ant Lietuvos apeliacinio teismo stalo šalia M. Misiukonio genocido bylos. Tegul teisėjai pasiskaito. 

A. Kraujelis nebesušaudė Gečių 

Siekdami nuplauti nuo A. Kraujelio žudiko vardą, LGGRTC tyrėjai pirmiausia atskyrė A. Kraujelį nuo pačios ciniškiausios egzekucijos – Gečių sušaudymo. Jie užbraukia visus aukščiau pateiktus liudijimus, kad tai A. Kraujelio darbas. Tyrėjai tų liudijimų net nebemini, tarsi jų niekada nebūtų buvę. 

Antra, tyrėjai nesiima apklausti nė vieno dar gyvo, betarpiško tiek šios, tiek kitų egzekucijų liudytojo (pvz., nužudytųjų vaiko). 

Trečia, tyrėjai iš esmės apsiriboja KGB dokumentais, kuriuos jie patys laiko nepatikimais. Tuose dokumentuose esančius duomenis, kurie yra A. Kraujeliui nepalankūs, tyrėjai atmeta kaip nepatikimus, kitus iškraipo, trečius falsifikuoja. 

Labiausiai tyrėjams kliūna būrio vado M. Urbono (jis buvo suimtas ir tardomas) parodymai, jog jis nušovęs Gečį, o A. Kraujelis Gečienę. Tyrėjai tuos parodymus laiko niekiniais, nes, girdi, KGB galėjo Urboną išprievartauti taip kalbėti. Galime prisiminti, kad Panevėžio teisme tyrimų vadovo G. Šidlausko niekas neprievartavo, bet jis sakė daugmaž tą patį, kaip ir Urbonas. 

Tyrėjai, ko gero, daro klaidą, galvodami, kad tik pats šaudymas gali būti įvardintas kaip nusikaltimas. Beje, ir dalyvavimas žudynėse yra nusikalstama veika. Tuo labiau kad A. Kraujelio dalyvavimas visada buvo aktyvus. Pvz., nužudžius kolūkio arklininką Litvinavičių, A. Kraujelis surišo visus šeimos narius virve, kad šie negalėtų išbėgti ir pranešti, kas dedasi jų namuose.
Jurgis Jurgelis

Tyrėjai bando įteigti, kad į Gečių egzekuciją A. Kraujelis atėjo tik pasižiūrėti, kaip Urbonas šaudys. Jis net pistoleto neatsinešęs. Be pistoleto nieko nenušausi. Nors tai, kad A. Kraujelis turėjo ginklą, liudijo ir M. Urbonas, ir Gečienės tėvas Kulionis. Gečių sūnus Albertas taip pat sakė, kad „gal būt jis turėjo pistoletą“.

Tyrėjams labai nepatinka byloje esantis likvidacinis lapelis, pasirašytas M. Urbono ir A. Kraujelio jų slapyvardžiais. Tuo norima sukelti abejones, kad lapelis rašytas ne A. Kraujelio, kad jį galėjo suklastoti KGB pareigūnai. 

Tyrėjai rašo: „Nors M. Urbonas tvirtino, kad likvidavimo protokolą surašė A. Kraujelis, (...), atlikus rašysenos ekspertizę protokolo ir parašų autorystės MGB ekspertai nenustatė“. Iš šio teksto sektų, kad buvo atlikta A. Kraujelio rašysenos ekspertizė ir A. Kraujelio autorystė nenustatyta.
Bet KGB dokumentuose sakoma kas kita. M. Urbono byloje atlikta tik M. Urbono rašysenos ekspertizė. Ir nenustatyta būtent M. Urbono autorystė. Kitaip ir negalėjo būti, nes lapelį surašė A. Kraujelis. Tai vėl reikšmingas tyrėjų manevras. 

Pagaliau tyrėjai imasi klastotės. 

1952 m. lapkričio 29 d. tardytojas Vytė atliko akistatą tarp suimto būrio vado M. Urbono ir egzekucijos tiesioginio liudytojo L. Gečienės tėvo Kulionio.

Anot tyrėjų, Kulionis, paprašytas tardytojo patikslinti, iš kokio ginklo buvo šaudyta, pasakęs, kad „M. Urbonas šovė į P. Gečį ir L. Gečienę ir patikslino, kad gal būt buvo šauta iš automato“ (kursyvas čia ir žemiau mano. – J. J.). Tačiau Kulionis taip nesakė.
Akistatos protokole užfiksuoti kitokie Kulionio žodžiai: „Gal jis (M. Urbonas – J. J.) šaudė iš automato (...), o kitas (A Kraujelis – J. J.) iš pistoleto ‘‘.

Taigi, anot tyrėjų, A. Kraujelis visiškai nešaudė. Gal ir pistoleto neturėjo. Jis kartu su mažamečiais vaikais tik žiūrėjęs, kaip M. Urbonas žudo jų tėvus. Greta vaikų dar buvo ir žudomos moters tėvas. O likvidacinį lapelį gal suklastojo KGB. M. Urbonas esą melavęs, kad Gečienę nušovęs Kraujelis. Štai jums ir reikalinga išvada – „Siaubūnas“ / „Pabaisa“ nekaltas.

Pastebėsime, jog tyrėjai elgiasi nekorektiškai kito partizano atžvilgiu. Jie, gelbėdami A. Kraujelį, abiejų Gečių nužudymą nurašo būrio vadui M. Urbonui (kuris buvo nuteistas mirties bausme). Direktorė Burauskaitė minėtoje TV laidoje net teikėsi M. Urboną apjuodinti, sakydama, kad tardymo metu „Jis (M. Urbonas. – J. J.) bandė išsisukinėti ir visą kaltę versti A. Kraujeliui“. Bet tardymo dokumentai byloja ką kita. M. Urbonas prisipažino nušovęs Gečį. Tad jis visos kaltės nevertė A. Kraujeliui. O Gečienę nušovęs Kraujelis. Beje, B. Burauskaitė anksčiau Seimo nariams taip pat rašė, kad Gečius sušaudė jie abu. 

LGGRTC tyrimas įrodo, kad A. Kraujelis dalyvavo karo nusikaltimuose 

LGGRTC tyrėjai savo „unikalios“ metodikos pagalba padarė viską, kas galima ir ko negalima, kad apgintų A. Kraujelio gerą vardą. Tyrimo pabaigoje jie konstatavo, kad A. Kraujelis nežudė. Jis tik dalyvavo. Pats asmeniškai nušovė tik vieną komjaunuolę, aktyvistę, agitatorę, paukščių fermos darbininkę Juzę Šidlauskaitę. Tyrėjų nuomone, galėjo būti aukštesnės vadovybės nurodymas šaudyti komjaunuolius.

Tyrimo vadovas G. Šidlauskas 2014 m. gruodžio pabaigoje TV laidoje „Savaitė“ pareiškė: „Tiek A. Kraujelis, tiek kiti partizanai, dalyvavę šituose epizoduose (turėta galvoje nužudymus. – J. J.) iš tikrųjų baudė su okupaciniu režimu kolaboruojančius asmenis“. Iš pradžių, kaip teigia tyrėjai, buvo surenkami patikimi įrodymai ir tik tada baudžiama. 

Pateiksime tokių įrodymų pavyzdį. Jie surašyti Gečių likvidavimo protokole (protokolo kalba netaisyta. – J. J.). 

„Š/m. lapkričio 5 d vakare Papiškių kaime likvidavom aštuonių partizanų(...) išdavyką, Gečį Praną ir kartu jo žmoną Gečienę Leokadiją Apie jo išdavystę liūdija aiškiausias irodymais visi kaimynai ir tikrai garantuoja visi pagal gautų žinių iš valsčiaus kurie dirbo kartu su juo valsčiuje (jis būvo valsčiaus buhalteriu) kad daug laisviau pradėjo elgtis su komunistais Visų irodymų mes negalime parašyti nes yra daug.(...). Gečio byloj dalyvavom Liepa Pabaisa.“

Bet problema netgi ne „aiškiausi įrodymai “ ar „žinios, gautos iš valsčiaus“. Problema ta, kad civiliai žmonės buvo žudomi be teismo nuosprendžio. O tai yra karo nusikaltimai.

Tyrėjai, ko gero, daro klaidą, galvodami, kad tik pats šaudymas gali būti įvardintas kaip nusikaltimas. Beje, ir dalyvavimas žudynėse yra nusikalstama veika. Tuo labiau kad A. Kraujelio dalyvavimas visada buvo aktyvus. Pvz., nužudžius kolūkio arklininką Litvinavičių, A. Kraujelis surišo visus šeimos narius virve, kad šie negalėtų išbėgti ir pranešti, kas dedasi jų namuose.

Civilių asmenų žudymas be teismo buvo laikomas karo nusikaltimu ir tuo laiku, kai veikė A. Kraujelis. Tai patvirtina tarptautinės teisės šaltiniai, Europos žmogaus teisių teismas, Lietuvos Aukščiausiojo teismo aprobuota teismų praktika.

Gi LGGRTC direktorė skelbia: A. Kraujelis „tai tikrai didvyris“. Tokia valstybės įstaigos vadovo vieša deklaracija diskredituoja valstybę.

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

A. Užkalnis. Šioje dykynėje nėra ką rodyti (571)

Gatvės, bent jau Vilniuje, vėl pilnos užsieniečių turistų. Aš dėl to džiaugiuosi, kaip ir visi sąmoningi piliečiai: kiekvienas atvykėls išleidžia pinigus. Tačiau, kaip visi negausūs skeptiški piliečiai, aš noriu jį sustabdyti, papurtyti ir paklausti: „Ko jūs čia atvažiavote? Ką jūs tikitės pamatyti? Ką jums papasakojo apie mūsų šalį, kad jūs pasirinkote šiuos kraštus?“

A. Vaišnys. Švęskime pagal Rusijos kalendorių? (67)

„1604 metais Varšuvoje lenkų karalius Žygimantas pripažino pabėgėlį vienuolį Grigorijų Otrepjevą caru Dmitrijumi, Ivano Rūsčiojo sūnumi.Dmitrijus apsišaukėlis slapta tapo kataliku, surinko kariuomenę ir puolė Maskvą“ – šiais įvadiniais istoriją paaiškinančiais teiginiais ir vaizdais pradedamas 2007 metais Rusijoje sukurtas filmas „1612“ (įžymiausias nacionalistinių pažiūrų kino režisierius Nikita M. buvo tik vienas šio filmo prodiuserių).

K. Girnius. Rusų agentas po kiekviena lova (439)

Lietuvoje visur matome paslėptą Rusijos ranką. Jei įvykiai nesiklosto taip, kaip norime, jei jie pasuka nepageidaujama linkme, tuojau pasigirta balsai, aiškinantys, kad tai rusų darbas.

A. Tapinas. Nepražilk laukdamas (368)

Nėra už ką balsuoti, kas gyvenimą pagerintų. Šitą frazę girdėjom N kartų prieš N rinkimų.

N. Vasiliauskaitė. #Smagu (131)

Liberalų agonijai vis nesibaigiant, o taip pat – nusivylimams ir nuostaboms, kurių, tiesą sakant, neturėtų kilti pažinusiems ten plazdenusią Verslumo Dvasią (tą pačią, kuri maloninga ir Broniui Bradauskui ar Viktorui Uspaskichui), siūlyčiau pasibaisėti tuo, kas dar baisiau: gerą vardą turinčių ekspertų/intelektualų pastangomis tildyti šį „triukšmą“ kaip griaunantį pasitikėjimą demokratija (taip, būtent ja!), keliantį valstybingumo krizę ir, žinoma, naudingą didžiajam Lietuvos Priešui.