Tačiau tuo pačiu metu visi, pradedant verslininkais ir baigiant pseudointelektualais, laiko savo tiesiogine prievole papasakoti, kaip Lietuvoje viskas baisu. Žinoma, galima teigti, kad užsienio investuotojai mūsų raudų negirdi, todėl pinigams tai tiesioginės įtakos neturi.
Deja, toks mąstymas visiškai klaidingas. Šiuo metu užsienyje dirba apie 400 tūkst. potencialių investuotojų, kuriems patikėjus, kad Lietuvos laukia bent kiek šviesesnė ateitis, į Lietuvos ekonomiką papildomai įsilietų šimtai milijonų. Ar suvokiame, kiek milijardų netekome vien todėl, kad šimtai tūkstančių darbingo amžiaus Lietuvos žmonių tapo ekonominiais emigrantais, kuriuos į užsienį išvijo nepriteklius? Ar mums to negana? Juk kiekvieną dieną eskaluodami visokias su Lietuvos ateitimi susijusias baisybes mes juos įtikinėjame ne galvoti apie grįžimą į Lietuvą, bet tolesnį savo gyvenimą susieti su kita šalimi. Tokiu atveju šie žmonės nebesvajoja apie tai, kaip, sukaupus kapitalą, grįžti į Lietuvą, nusipirkti butą ir pradėti savo verslą. Jie svajoja, kaip greičiau visą savo šeimą išsivežti iš skęstančios tėvynės. Todėl vietoj pinigų, kuriuos kas mėnesį pervesdavo Lietuvoje likusiems šeimos nariams, jie atsiunčia bilietus, kad šie išvyktų iš Lietuvos.
Dar prieš keletą metų gavusieji bilietus patirdavo stresą, nes reikės emigruoti, o šiandien dauguma jų jau susitaikę su tuo, kad didesnio streso, kaip gyventi Lietuvoje ir visą laiką klausytis apie tai, kaip čia viskas baisu, niekur Vakarų Europoje nėra.
Taigi spjaudančiųjų į Lietuvą dėka tėvynėje vis mažėja darbingo amžiaus žmonių, bet didėja pensininkų ir darbingo amžiaus valdininkų procentas. Beje, kai kalbame apie valdininkiją, būtina atkreipti dėmesį, kad neigiami lūkesčiai ir patriotizmo stoka turi labai daug įtakos šios visuomenės dalies elgesiui.
Kaip manote, ką galvoja valdininkas, imdamas kyšį ar padėdamas prastumti įstatymą, kuris leidžia keliems žmonėms tarpti naudojantis visuomene ir deformuoja Lietuvos ekonomikos funkcionavimą? Jis galvoja tą patį, ką ir visi. Jis skaito visokius straipsnius ir komentarus, kuriuose rašoma apie masines Lietuvos problemas, ir daro vienintelę išvadą: laivas skęsta, todėl kol jis visiškai nenuskendo, dar reikia pabandyti išsinešti iš jo tai, ką galima panešti. Tai ir neša po vieną ar su draugais. Ir jų visai negraužia sąžinė. O kodėl turėtų graužti? Juk laivas skęsta, jei ne jis, tuomet kiti išneš, o toks veiksnys kaip patriotizmas, galintis sustabdyti nešimą, toks nemadingas, kad apie jį dauguma nešančiųjų net nesusimąsto.
Tačiau tai nereiškia, kad reikia meluoti ar save apgaudinėti, jog viskas gerai. Niekur nėra tobulai, todėl paprasčiausiai būtina atskirti argumentuotą konkretaus valdžios sprendimo kritiką nuo savo šalies dergimo. Atvirkščiai – tikėjimas Lietuvos ateitimi negali būti atsietas nuo pastangų kontroliuoti valdžios veiklą. Galima tik žavėtis tam tikromis žiniasklaidos priemonėmis, kurios nepasiduoda bulvarinei madai keiksnoti Lietuvą ant kiekvieno kampo ir savo straipsniuose analizuoja sprendimus, kurių koregavimas gali sudaryti sąlygas išmintingesniam biudžeto lėšų naudojimui bei konkurencingesniam ekonomikos funkcionavimui.
Jos tai daro nepaisydamos vyraujančios Lietuvos dergimo mados, kurią labai nuoširdžiai palaiko prokremliškoms verslo grupėms priklausanti žiniasklaida. Tačiau tai, kad visuomenės dauguma ir verslo atstovai pasiduoda jų siūlomai temai, paaiškinama tik tuo, kad net ir patyrę verslininkai dažnai nesuvokia tiesioginių sąsajų tarp pesimizmo, investicinės aplinkos ir šalies ekonominio potencialo.
Taigi apibendrindamas drįstu teigti, kad kuo mažiau patriotizmo ir kuo daugiau pesimizmo, tuo ryžtingiau valdininkai grobia, o darbštūs žmonės emigruoja. Todėl, vertinant tik ekonominės naudos aspektus, galima teigti, kad tiems, kurie rimtai analizuoja valdžios darbus ir stabdo korumpuotus sprendimus, reikėtų teikti medalius, o tiems, kurie spjaudo ant Lietuvos, reikėtų duoti į snukį. Gal tada, perfrazuojant klasiko Vytauto Kernagio dainos žodžius, „BVP ir vėl žydės“.