Kažkada buvau patekusi į nemalonią situaciją – gerokai padauginęs vieno vakarėlio dalyvis lingavo nuo vieno prie kito ir mėtė replikas (aišku, pasodrintas aštriais komentarais). Išgirdęs atsakymus, kurie, savaime suprantama, dažniausiai irgi buvo pasodrinti, puldavo: „Aha, tu prie manęs kabinėjiesi? Įžeidinėji???“ Pora tokių apsižodžiavimų pavirto apsikumščiavimais.
Skaitydama J. Pankos tekstą beveik patyriau deja vu – kai kurie politikai ir visuomenės veikėjai sureagavo į tautininkų elgesį, o šie nusprendė, kad yra „dergiami, keikiami ir pravardžiuojami“. Viskas primena išvirkščiai apsirengtą megztinį – spalvos lyg ir tos pačios, bet siūlės ir etiketė iš tolo bado akis.
„Koks paprastas ir patogus demagogo kelias: tau nepatinka žmogaus šukuosena, nepatinka jo pažiūros ar nuomonė ir iš karto gali jį apšaukti „basagalviu“, „smurtautoju“, „jėgos kulto šalininku“, – rašo J. Panka. Išties – kas leido sau įžeidinėti tautininkus, skustagalvius ar kokius nors piktus radikalus? Juk kiekvienas turi teisę galvoti ir net kalbėti, ką tinkamas. Bet kodėl tuomet kažkas gali lyginti žydus su blusomis, aiškinti, kad „negrai turi savo kontinentą“ ir tegul kuo greičiau nyksta iš akių?
„Manau, kad žmogaus šukuosena ar jo atstovaujama subkultūra tikrai negali būti kliūtis Tėvynės meilei ir patriotizmui“, – toliau dėsto tautininkas. Atsiprašau, o kas ir kada sakė, kad šukuosena trukdo mylėti Tėvynę? Turbūt niekam nereikia priminti, kad tam tikroms idėjoms pritariantys žmonės mėgsta specifines šukuosenas (tiksliau, jos visai neturėti). Bet tai nereiškia, kad kiekvienas nusiskutęs personažas virsta nacionalistu ar kad skinai kliūna dėl to, jog yra „basagalviai“. Tiesą sakant, kai kuriems plikė visai tinka – skuskitės į sveikatą, tik šampūnų pramonė gali žlugti.
„Man tikrai liūdna skaityti paskutiniu metu labai padažnėjusius, pykčiu ir netolerancija persisunkusių „nuomonės reiškėjų“ straipsnius, nukreiptus prieš Lietuvos patriotinį judėjimą. Manau, kad geriau jau būti „basagalviu“ nei „basadvasiu“ – žmogumi be idealų, be principų ir savigarbos.“ Tikriausiai priklausau prie pastarųjų, nes esu parašiusi vieną kitą tekstą apie tautininkus, nacionalistus ir panašias visuomenės grupes. Sakykime, neturiu idealų (jei taip vadinama tik meilė Tėvynei ir savo tautai), principų ir savigarbos (pripažįstu, kad gerbiu kitus žmones, – su savigarba tai tikriausiai neturi nieko bendro, nors teko girdėti, kad negerbdamas kitų negerbi savęs).
„Kai vyko pirmieji Sąjūdžio mitingai, buvau 9 metų vaikas, bet didžiuodamasis nešiojau prie krūtinės ženkliuką su trispalve. Stengiausi nekalbėti okupantų kalba su čia gyvenančiais kolonistais ir mano bendraamžiais jų vaikais. Aš žinojau, kad čia mūsų Tautos žemė, kad čia gyvenantys atvykėliai privalo kalbėti lietuviškai ir gerbti mūsų papročius ir kultūrą“, – prisimena J. Panka. Ženkliuką, įtariu, kas nors įsegė ir dar paaiškino, kad jo kaimynai yra okupantai.
Mūsų laiptinėje gyveno kelios rusų šeimos ir abiejose lankytose mokyklose ne vienas bendramokslis nešiojo rusišką, baltarusišką, ukrainietišką pavardę, bet niekam nekildavo mintis prilipdyti jiems tokią pravardę. Ironiška, kad poprasčiai švebeldžiuodama rusiškai per rusų kalbos pamokas gaudavau geresnius pažymius nei klasiokai, kuriems, sprendžiant iš pavardės, turėjo viskas eiti kaip per sviestą. Ir nei tada, nei juolab dabar neatsisakau kalbėti rusiškai – kartais tampa lengviau suprasti pašnekovą ir – dar svarbiau – esu įsitikinusi: nei kalbos mokėjimas, nei vartojimas nesugadina žmogaus. Gal priešingai – parodo šiokį tokį protelį, norą pažinti pasaulį, plėsti akiratį.
„Mes eitynėse nešaukėme, kad „Lietuva – vien lietuviams“, nes, esu įsitikinęs, kad kiekvienas tikras Lietuvos patriotas gerbia čia šimtus metų gyvenusias, mūsų kultūrą praturtinusias, lojalias Lietuvai, tautines mažumas. Jos kartu su mūsų Tauta kovojo dėl Tėvynės laisvės, kartu kūrė ir puoselėjo mūsų valstybę. Beje, didieji mūsų Tautos atgimimo šaukliai J. Basanavičius, V. Kudirka, Maironis, A. Smetona su šūkiu „Lietuva – lietuviams“ kūrė mūsų tautinę valstybę lietuviškose etninėse žemėse.“ O kuo skiriasi tie šūkiai – su žodeliu „vien“ ir be? Džiaugiuosi, kad į Lietuvą atvyksta užsieniečių, – tai kur kas pigesnis būdas pažinti kitą kultūrą, negu sėsti į lėktuvą ir skristi aplink pasaulį.
O aukščiau paminėtas Vincas Kudirka, kurį mes gerbiame kaip himno autorių ir kurio skulptūra išdidžiai stovi prieš Vyriausybės rūmus, žydus lygino su „vorais, tiesiančiais savo tinklą“, ir „erkėmis ant svieto kūno“. Jis net kalbėjo apie „žydo-amžino krikščionių (arijų) priešo“ ir „žydo-kenkėjo“ – „semitiškos hidros“ įvaizdį, aiškino: „Nuo žydo ir aukščiausias mokslas nenuvalo purvų, pritinkančių žemiausiems žydijos laipsniams <...> Jeigu nenori apsidergti, neprileisk prie savęs žydo; jeigu nenori apdergti savo draugiją, neprileisk prie jos žydo!“ Kažin ar labai reikia tuo didžiuotis. Anot politologo Vyganto Vareikio, šis antisemitizmas buvo pagrįstas ne tikru žydų ir jų kultūros pažinimu, o tik kasdienės jų buities stebėjimu.
Čia pat J. Panka lyg prieštarauja pats sau: „Mūsų nedidelėje valstybėje puikiai sugyvena daugybė tautinių mažumų: totoriai, karaimai, lenkai, gudai, rusai, žydai. Kokia svetinga buvo Lietuvos žemė kitataučiams, galime suprasti per žydų pavyzdį. Žydai – tauta, kuri buvo ilgus šimtmečius persekiojama beveik visame pasaulyje, Vilnių pavadino Šiaurės Jeruzale. Juos priglaudė čia svetinga mūsų Tauta.“ Kodėl ta tauta dabar negali apsikęsti, kad tenka gyventi su kažkada priimtomis tautomis, kad atvažiuoja kinai ar turkai, kad kažkam šauna į galvą būti ne katalikais, kurti šeimą „nesusirašius“, pasidaryti abortą ar, neduokdie, miegoti su tos pačios lyties atstovu?
„Jau ne kartą žiniasklaidoje buvo keltas klausimas dėl lenkų tautinės mažumos padėties Lietuvoje. Būkime vieną kartą principingi, jei mūsų valstybė sudarė šiltnamio sąlygas šiai mažumai, o jie skundžiasi, yra nepatenkinti, tai padėkim jiems. Panaikinkim valstybės finansuojamas lenkakalbes mokyklas (...). Užbaikime tą komediją su gatvių lentelėmis administracinėmis baudomis namų savininkams. Nebūkime mazgotės, mūsų Tautą ir valstybę pasaulis gerbs tik tada, kai patys save ir savo įstatymus gerbsime.“
Valio! Aš irgi prieš tai, kad aplinkui kalbėtų lenkiškai, nes ne viską suprantu. O tos lentelės ir dokumentai su kitakalbiškomis pavardėmis – grynas pinigų švaistymas. Ir, prašyčiau, gal mūsų gerasis Seimas galėtų išleisti kokį aplinkraštį, kad užsienyje man nereikėtų švebeldžiuoti angliškai (baisiai sunku ištarti kai kuriuos garsus), rusiškai (okupantų kalba), vokiškai (nelabai kas užsiliko nuo mokyklos laikų), prancūziškai (oi, čia visai paukščių kalba) ir visaip kitaip? Bet tikriausiai džiaugiatės, kai kur nors Maroke gatvių pavadinimai būna užrašyti ne vien arabiškais rašmenimis? O Rusijoje? Juk jau ne visi išmano kirilicos abėcėlę.
Kita vertus, ko ten važiuoti... Turime savo gražiąją Lietuvą, apsitverkime siena, užsimerkime, užsikimškime ausis ir gyvenkime su savo vertybėmis, šlovinga praeitimi, tauria kilme, kol supūsime, apimti juodo tamsumo bei bukumo. Bet aš, užuot tapusi akla ir buka, verčiau liksiu basadvasė.