D.Žalimas. Kodėl bus baudžiama už nacių ir sovietų nusikaltimų šlovinimą?

 (587)
2010 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos Seimas pagaliau priėmė Baudžiamojo kodekso papildymo 170(2) straipsniu įstatymą, kuriuo numatoma baudžiamoji atsakomybė už viešą pritarimą tarptautiniams nusikaltimams (genocidui, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams), jų neigimą ir šiurkštų menkinimą.
D.Žalimas. Kodėl bus baudžiama už nacių ir sovietų nusikaltimų šlovinimą?
© DELFI (J.Markevičiaus nuotr.)

Įstatymas numato ir atsakomybę už viešą pritarimą, neigimą ir šiurkštų menkinimą tokių nusikaltimų, kuriuos patyrė Lietuva ir jos gyventojai, - už sovietų ir nacių agresijos, genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų šlovinimą. Suprantama, dar įstatymo projektas (o pirmasis tokio įstatymo projektas buvo registruotas Seime prieš dvejus metus) susilaukė nevienareikšmio vertinimo, nes įstatymo veikimo srityje susiduria dvi teisinės vertybės – žmogaus saviraiškos laisvė ir kitų žmonių teisės, ypač nukentėjusiųjų nuo tokių nusikaltimų orumas.

Rengiant ir svarstant įstatymą teko ieškoti būdų šioms vertybėms subalansuoti, ir tai tikrai nebuvo lengva. Projekto tekstas keitėsi kelis kartus, buvo rengti ne vieni vieši svarstymai, kuriuose kažkodėl šiandieniniai įstatymo kritikai nedalyvavo. Galiausiai pavyko rasti visoms politinėms jėgoms daugmaž priimtiną variantą, toks kompromisinis variantas ir buvo priimtas.

Įstatymas iš tikrųjų nepažeidžia žmogaus teisių, ypač saviraiškos laisvės. Įstatymu tėra įgyvendinamas teisinis imperatyvas įstatymų leidėjui užkirsti kelią dezinformacijai, neapykantos kurstymui ir kitų asmenų orumo įžeidinėjimui.
Dainius Žalimas

Suprantama, turbūt niekada nebus taip, kad įstatymas tenkintų visus. Juo labiau, kad dauguma įstatymo kritikų nėra jo net skaitę ir nenori girdėti jokių teisinių argumentų. Štai vienas garsus politikos apžvalgininkas dar prieš metus apkaltino įstatymo iniciatorius noru įsteigti minčių policiją. O vienas ne mažiau garsus teisininkas jau dabar gąsdina žmones kalėjimu tariamai už pasakymą, jog „prie ruselio buvo geriau“, ir kaltina įstatymų leidėją atgaivinant sovietinius totalitarinius įstatymus.

Tačiau šis komentatorius nutyli įstatymo atsiradimo aplinkybes bei kontekstą, taip pat iškraipo įstatymo nuostatas, t. y. užsiima tuo, ko negalėtų sau leisti joks profesionalus teisininkas ar žmogaus teisių gynėjas. Telieka spėlioti, ar tai neatidumas, neprofesionalumas, ar pigus populizmas ir sąmoningas žmonių klaidinimas …

Geriausias būdas tokiems komentatoriams atsakyti yra tiesiog parašyti tiesą apie Seimo priimtą įstatymą. Pradedant nuo to, kodėl atsirado šis įstatymas, ir baigiant tuo, už kokias veikas jis numato baudžiamąją atsakomybę.

Ar Lietuva galėjo nepriimti šio įstatymo? Negalėjo, ir tai būtų akivaizdu bet kuriam profesionaliam teisininkui, bent minimaliai susipažinusiam su Konstitucija ir Europos Sąjungos teise. Mat įstatymu įgyvendinamas antrinės ES teisės aktas – 2008 m. lapkričio 28 d. Europos Sąjungos Tarybos pamatinis sprendimas 2008/913/TVR dėl kovos su tam tikromis rasizmo ir ksenofobijos formomis bei apraiškomis baudžiamosios teisės priemonėmis. Jo 1 straipsnio c ir d punktuose valstybėms narėms įtvirtinta pareiga numatyti baudžiamąją atsakomybę už viešą pritarimą genocido nusikaltimams, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, jų neigimą ir šiurkštų menkinimą.

Paprasčiau tariant, - numatyti baudžiamąją atsakomybę už tokių nusikaltimų šlovinimą (taip toliau šias veikas supaprastintai ir vadinsiu). ES lygiu yra suprantama, kad toks šlovinimas kursto neapykantą ir smurtą prieš tas žmonių grupes, kurios buvo naikinamos vykdant genocidą, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus; galiausiai tokiu būdu mėginama ginti šių sunkiausių tarptautinių nusikaltimų aukų orumą. Nesinorėtų tikėti, kad įstatymo kritikai nesuvokia tokių veikų pavojingumo ir gina teisę šlovinti nacių bei sovietų žygdarbius.

Pagal Seimo priimtą įstatymą nebus baudžiami tie, iki šiol neišsiblaivę piliečiai, kurie galvoja, jog okupacijos sąlygomis buvo geriau. Nebus baudžiama ir už mokslinio pobūdžio diskusijas ar kitokią argumentuotą nuomonę, nes tokio pobūdžio diskusijos niekaip nebūna susijusios su įžeidinėjimais, užgauliojimais ir grasinimais.
Dainius Žalimas

Minėtasis pamatinis sprendimas yra privalomas ES teisės aktas, priimtas visų valstybių narių vienbalsiai. Lietuvai jį privalu įgyvendinti vykdant narystės ES įsipareigojimus ir Konstituciją (Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“). Pamatinio sprendimo įgyvendinimo terminas – 2 metai, kurie baigsis šį rudenį (lapkričio 28 d.).

Tad priimdamas įstatymą visų pirma Seimas laiku įgyvendino šalies įsipareigojimą, kylantį iš narystės ES. Tai ir yra tikrasis atsakymas, kodėl įstatymas priimtas dabar. Žmonių gąsdinimas, kad įstatymu tariamai rengiamos represijos prieš nepatenkintuosius valdžia, yra paprasčiausia demagogija, pastatanti vieno žmogaus „demokratinį judėjimą“ į vieną gretą su kito žmogaus „socialistiniu liaudies frontu“.

Tačiau ir be Pamatinio sprendimo Lietuvos įstatymas nebūtų unikalus Europoje. Dar iki Pamatinio sprendimo kai kurios ES šalys, kurių nepavadinsi nei totalitarinėmis, nei sovietinėmis, jau buvo priėmusios panašius įstatymus. Ir nors Lietuvoje dėl skambių antraščių spaudos pranešimuose pradedama iš karto gąsdinti kalėjimu (įstatymas numato laisvės atėmimą iki 2 metų tik kaip ketvirtą alternatyvią bausmę po baudos, laisvės apribojimo ir arešto), vis dėlto norint būti sąžiningu taip pat derėtų pasakyti, kad Lietuvos įstatymų leidėjas nesiekė pačių griežčiausių bausmių lyginant su kitomis Europos šalimis.

Pats Pamatinis sprendimas už genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų šlovinimą numato iki 3 metų laisvės atėmimo bausmės ribą, o, pavyzdžiui, Belgijoje ir Austrijoje už nacių nusikaltimų pašlovinimą galima gauti iki 10 metų laisvės atėmimo, Vokietijoje – iki 5 metų.

Apskritai baudžiamoji atsakomybė už nacių ir sovietų nusikaltimų šlovinimą yra numatyta Čekijoje ir Lenkijoje, prieš mėnesį analogišką įstatymą priėmė Vengrija. Tik už nacių nusikaltimų šlovinimą baudžiamąją atsakomybę numato Austrijos, Belgijos, Slovakijos, Vokietijos, Prancūzijos įstatymai; be to, už panašių nusikaltimų šlovinimą nenurodant juos vykdžiusio režimo baudžiamoji atsakomybė yra numatyta Ispanijoje, Portugalijoje, Liuksemburge, Rumunijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje.

Pabrėžtina, kad Europos žmogaus teisių komisija ir teismas 1979-2004 metais nagrinėjo 12 peticijų prieš Nyderlandus, Austriją, Vokietiją ir Prancūziją dėl šiose šalyse pritaikytos baudžiamosios atsakomybės už Holokausto neigimą ir visos peticijos buvo atmestos kaip akivaizdžiai nepagrįstos dėl to, kad Holokaustas yra neginčijamas istorinis faktas ir jo neigimas ar šlovinimas yra nesuderinamas su demokratijos principais, kuriais grindžiama Europos viešoji tvarka bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.

Taigi Lietuva tėra ketvirtoji Europos valstybė, numačiusi baudžiamąją atsakomybę už sovietų ir nacių nusikaltimų šlovinimą (beveik neabejotinai šiuo pavyzdžiu pasuks ir Latvija bei Estija), ir keturioliktoji ES valstybė, kuri priėmė įstatymą, susijusį su Pamatinio sprendimo apibrėžtų veikų kriminalizavimu. Ir kažkaip neteko girdėti, kad kitas trylika Europos valstybių kas nors būtų kaltinęs stalininių įstatymų priėmimu arba represijomis prieš savo gyventojus.

Tačiau kad ir privalomas, Pamatinis sprendimas negalėjo būti įgyvendintas neatsižvelgiant į specifinę mūsų šalies istorinę, politinę ir teisinę patirtį. Tokią galimybę ir diskrecijos teisę ES valstybėms numato ir pats Pamatinis sprendimas. Mat pats Pamatinis sprendimas įpareigoja kriminalizuoti tik tokių genocido nusikaltimo, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų šlovinimą, kurie buvo nukreipti prieš žmonių grupes, apibrėžtas pagal rasę, odos spalvą, religiją, kilmę arba tautinę ar etninę kilmę.

Jis negina žmonių grupių, apibūdinamų pagal socialinį statusą ar politines pažiūras. Tokiu būdu, jeigu Pamatinis sprendimas Lietuvoje būtų įgyvendintas pažodžiui, įstatymas būtų numatęs baudžiamąją atsakomybę iš esmės tik už nacių nusikaltimų Lietuvoje šlovinimą (viešą pritarimą jiems, jų neigimą ir šiurkštų menkinimą). Daugelio sovietinio okupacinio režimo nusikaltimų šlovinimas būtų likęs nebaudžiamas, nes šis režimas naikino žmones daugiausia politinių pažiūrų ir socialinės padėties pagrindu. Tai akivaizdžiai būtų buvę neteisinga ir nesąžininga Lietuvos žmonių atžvilgiu, kurių ne mažiau nukentėjo būtent nuo sovietinio okupacinio režimo.

Atsižvelgiant į tai, priimant Lietuvos įstatymą buvo pasinaudota Pamatinio sprendimo preambulės 10 punkto nuostata, leidžiančia valstybėms narėms priimti nacionalinės teisės normas, išplečiančias ginamų asmenų grupes atsižvelgiant į konkrečią istorinę, teisinę ir politinę patirtį, t. y. atsižvelgiančia į tai, kad kai kuriose valstybėse būtina ginti nuo totalitarinių represijų nukentėjusias politines ir socialines grupes. Galiausiai pati ES Taryba, priimdama Pamatinį sprendimą, pripažino, kad jis nėra tobulas, nes dar reikia ištirti poreikį numatyti atsakomybę už visų totalitarinių nusikaltimų šlovinimą.

Todėl Lietuvos įstatymas apskritai nenumato jokių žmonių grupių, prieš kurias tarptautiniai nusikaltimai turėjo būti nukreipti. Visi genocido nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai turi būti teisiniu požiūriu traktuojami ir smerkiami vienodai, visos tokių nusikaltimų aukos (jų orumas) turi būti ginamos vienodai.
Atitinkamai įstatymas gina visų asmenų, nukentėjusių nuo genocido, karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmogiškumui, lygiateisiškumą bei orumą; jis gina nuo abejų totalitarinių okupacinių režimų (ir nuo nacių, ir nuo sovietų) nukentėjusių Lietuvos žmonių orumą.

Norėčiau nuoširdžiai pagirti Seimą už priimtą įstatymą dėl atsakomybės už okupacinių totalitarinių režimų nusikaltimų šlovinimą. Toks įstatymas yra vienas iš vertybiškiausių pastarojo meto sprendimų, deramai ginančių ir Lietuvos valstybės, ir jai ištikimų piliečių interesus.
Dainius Žalimas

Be to, kadangi kitaip nei dauguma kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių, Lietuvos Respublika pusę amžiaus buvo SSRS okupuota (1941-1945 metais – okupuota nacių Vokietijos), įstatymas taip pat numato atsakomybę už viešą pritarimą SSRS ir nacių Vokietijos agresijai prieš Lietuvos Respubliką, jos neigimą ir šiurkštų menkinimą.

Agresija tapo visų kitų nusikaltimų (genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų) Lietuvoje priežastimi ir prielaida. Pasak Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo, agresija yra pats sunkiausias tarptautinis nusikaltimas, besiskiriantis nuo kitų minėtų nusikaltimų tik tuo, kad „sukoncentruoja savyje visą blogį, esantį kiekviename iš jų“. Todėl agresijos įtraukimas yra visiškai pagrįstas specifine Lietuvos istorine, teisine ir politine patirtimi.

Panašiai tokia specifine Lietuvos patirtimi yra pagrįstas kitų (1991 m. sausio – rugpjūčio sovietų agresijos meto) nusikaltimų prieš Lietuvą ir jos gyventojus įtraukimas į Lietuvos įstatymą numatant atsakomybę už jų šlovinimą. Įstatyme minimi „1990–1991 metais įvykdyti kiti agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkūs ir sunkūs nusikaltimai Lietuvos Respublikai ir labai sunkūs nusikaltimai Lietuvos Respublikos gyventojams“.

Šie nusikaltimai (pirmiausia 1991 m. sausio 13 d. ir liepos 31 d. Medininkų žudynės) iš pradžių Lietuvos prokuratūros buvo kvalifikuoti ne kaip nusikaltimai žmoniškumui ar karo nusikaltimai, o dalis vietinių SSRS kolaborantų (M.Burokevičius, J.Jermalavičius, J.Kuolelis ir kai kurie kiti) buvo nuteista už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis, antikonstitucinių organizacijų kūrimą ir aktyvų dalyvavimą jose bei viešą kurstymą prieš Lietuvos valstybės suverenitetą, t. y. būtent už labai sunkius nusikaltimus gyventojams bei labai sunkius ir sunkius nusikaltimus Lietuvos valstybei. Tik pastaruoju metu šiuos nusikaltimus, persekiodama jau kitus asmenis, prokuratūra perkvalifikuoja į nusikaltimus žmoniškumui ir aro nusikaltimus.

Toliau nuvilsiu perdėtus Lietuvos įstatymo kritikus tuo, kad įstatymas iš tikrųjų nepažeidžia žmogaus teisių, ypač saviraiškos laisvės. Įstatymu tėra įgyvendinamas teisinis imperatyvas įstatymų leidėjui užkirsti kelią dezinformacijai, neapykantos kurstymui ir kitų asmenų orumo įžeidinėjimui. Puikiausiai žinome, kad saviraiškos laisvė nėra neribota. Pavyzdžiui, Baudžiamajame kodekse yra straipsniai dėl atsakomybės už šmeižtą, įžeidimą, rasinės, tautinės, religinės ir panašios neapykantos bei smurto kurstymą. Jie irgi gali būti daugelio nevienodai suprantami ir aiškinami, bet teismų praktika suformuoja šių nuostatų taikymo kriterijus. Būdami nuoseklūs dabar Seimo priimto įstatymo kritikai turėtų protestuoti ir prieš šių straipsnių buvimą Baudžiamajame kodekse, taip pritardami kai kuriems nacių judėjimams …

Turbūt nieko naujo nepasakysiu primindamas, kad dezinformacijos, neapykantos kurstymo ir žmogiškojo orumo pažeidimo prevencija ir baudimas už tokias veikas yra teisėtas ir pagrįstas saviraiškos laisvės ribojimo pagrindas, pripažintas ir tarptautinėje, ir Europos, ir Lietuvos nacionalinėje teisėje. Štai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (kuri privaloma ir ES, ir visoms valstybėms narėms) 10 straipsnio 2 dalis nustato leistinus apribojimus saviraiškos laisvei: ši laisvė gali būti varžoma įstatymu, teisėtu ir būtinu demokratinėje visuomenėje tikslu bei proporcingomis priemonėmis.

Belgijoje ir Austrijoje už nacių nusikaltimų pašlovinimą galima gauti iki 10 metų laisvės atėmimo, Vokietijoje – iki 5 metų.
Dainius Žalimas

Teisėtu ir būtinu demokratinėje valstybėje tikslu savaime suprantama yra ir siekis užtikrinti visuomenės ir valstybės apsaugą nuo rasizmo, ksenofobijos ir panašių neapykantą skleidžiančių idėjų bei dezinformacijos, taip pat saugoti nukentėjusiųjų nuo agresijos, genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų ar kovojusių prieš okupaciją piliečių garbę, orumą bei teises. Baudžiamoji atsakomybė už minėtų idėjų skleidimą nėra laikoma neproporcinga priemone, juo labiau tokia ji nėra Lietuvoje, kur, kaip jau minėjau, nustatomos labai švelnios lyginant su kai kuriomis kitomis ES valstybėmis bausmės.

Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalį įstatymų leidėjas privalo nustatyti baudžiamąją atsakomybę už tokius nusikalstamus veiksmus, kaip tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymas, šmeižtas ir dezinformacija. Kaip konstatavo Konstitucinis Teismas 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime, ,,Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalies nuostata, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu bei dezinformacija, reiškia, jog draudimas skleisti minėto turinio informaciją yra absoliutus.

Taigi konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima konstitucines vertybes iš esmės paneigiančios tariamos laisvės atlikti Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikalstamus veiksmus – skleisti tokias mintis, pažiūras ir t.t., kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai“.

Įgyvendinant ES Pamatinį sprendimą numatyta bausti apskritai ne už visas veikas, kuriomis būtų viešai pritariama genocido, kitiems nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams, jie būtų neigiami ar šiurkščiai menkinami. Kad šios veikos užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, Lietuvos įstatymas vadovaudamasis Pamatiniu sprendimu numato vieną esminę sąlygą – tokių nusikaltimų šlovinimas turi būti padarytas grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba sutrikdant viešąją tvarką.

Ši sąlyga būtent ir numatyta užtikrinant ginamų teisinių gėrių (viešojo intereso, saviraiškos laisvės ir kitų žmonių teisių bei orumo) balansą. Akivaizdu, kad grasinimai, užgauliojimas, įžeidinėjimas ir viešosios tvarkos trikdymas, susijęs su sunkiausių nusikaltimų šlovinimu, nėra tinkamas naudojimasis saviraiškos laisve, kuris turėtų būti ginamas; tai tiesiogiai provokuoja tolesnę neapykantą ir smurtą prieš nukentėjusiuosius nuo tokių nusikaltimų. Todėl, kai totalitarizmo nusikaltimai šlovinami grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba sutrikdant viešėją tvarką, turėtų būti ginamos kitų žmonių teisės ir orumas bei viešasis interesas, o ne totalitarizmo gerbėjų tariama saviraiškos laisvė.

Taigi pagal Seimo priimtą įstatymą nebus baudžiami tie, iki šiol neišsiblaivę piliečiai, kurie galvoja, jog okupacijos sąlygomis buvo geriau. Nebus baudžiama ir už mokslinio pobūdžio diskusijas ar kitokią argumentuotą nuomonę, nes tokio pobūdžio diskusijos niekaip nebūna susijusios su įžeidinėjimais, užgauliojimais ir grasinimais. Pavyzdžiui, įvairūs teisininkai ir istorikai turėtų įvairių argumentų dėl to, ar sovietų represijos Lietuvoje prilygo genocidui, ar jos vertintinos kaip kiti nusikaltimai žmoniškumui. Tačiau pačių nusikaltimų faktai tokiomis diskusijomis nebūtų neigiami, jie tokiose diskusijose tikra nebūtų šlovinami.

Svarbus yra ir tarptautinis Lietuvos seimo priimto įstatymo kontekstas. Įstatymu prisidedama prie vieno iš svarbiausių Lietuvos užsienio politikos tikslų įgyvendinimo –kad visų totalitarinių režimų nusikaltimai (ypač komunistinio ir nacistinio) tarptautiniu ir visų pirma ES mastu teisiškai būtų vertinami ir smerkiami vienodai, nepaisant jų vykdytojų ar juos pateisinančios ideologijos, kad vienodai būtų ginamos šių nusikaltimų aukos ir jų orumas.

Galiausiai įstatymas turėtų padėti siekiant, jog Lietuvos pavyzdžiu ateityje būtų išplėsta ES Pamatinio sprendimo veikimo sritis (apimant ir totalitarinių režimų nusikaltimų politinių ir socialinių grupių gynybą) ir Europoje vyraujanti ksenofobijos bei panašios netolerancijos samprata (kaip neapykanta bet kuriai kitokiai žmonių grupei, įtraukiant politinių pažiūrų ir socialinės padėties kriterijais apibūdinamas grupes).

Todėl baigdamas nusižengsiu daugelio komentatorių tradicijai pliekti valdžią. Norėčiau nuoširdžiai pagirti Seimą už priimtą įstatymą dėl atsakomybės už okupacinių totalitarinių režimų nusikaltimų šlovinimą. Toks įstatymas yra vienas iš vertybiškiausių pastarojo meto sprendimų, deramai ginančių ir Lietuvos valstybės, ir jai ištikimų piliečių interesus. O laikas ir žmonės neišvengiamai atsirinks, kas yra tikrieji žmogaus teisių gynėjai, o kas – tik patiklių ir naivių žmonių mulkintojai, bet kokiomis priemonėmis siekiantys populiarumo. Tik tokiomis priemonėmis pasiektas populiarumas paprastai būna trumpalaikis ir sprogsta it muilo burbulas, nepalikdamas pėdsako …

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

R. Bogdanas. Lietuvių indėlis į „Brexit“ (51)

Turėdami omenyje, kad Lietuva yra nedidelė valstybė, galime pasipūtę pripažinti, kad svariai prisidėjome prie referendumo Jungtinėje Karalystėje rezultato. Lietuvių imigrantų prasižengimai teisėsaugai nuo girtavimo, muštynių iki vagysčių, visų įmanomų ir neįmanomų pašalpų melžimas iš „kvailų anglų“ buvo vienas iš argumentų, dėl kurių didesnė pusė britų pasakė „Ne“ Europos Sąjungai.

R. Valatka. Įvartis ranka į Europos ir Anglijos vartus – be galimybės atsilošti (547)

Prieš 30 metų pasaulio čempionato rungtynėse argentinietis Maradona į Anglijos vartus įmušė įvartį ranka. Anglijos svajonė buvo sužlugdyta bjauriausiu būdu. Ketvirtadienį britai referendume pakartojo Maradonos triuką. Kalė įvartį į ES vartus Camerono pakišta ranka. Bet šis įvartis krito ir į Anglijos vartus.

V. Sinica: kokią Europą rinksimės? Britų referendumo pamokos (144)

Šiemet dar nebuvo svarbesnės žinios už britų pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Visoje ES ji sutikta su dideliu ir pagrįstu liūdesiu, nusivylimu ir pykčiu. Tačiau reaguoti reikėtų ne emocijomis, o išvadomis. Nemažai dalykų, kurie daug kam tapo akivaizdūs po britų pasitraukimo, būtų galėję padėti to išvengti, jei būtų suvokti ir įgyvendinti anksčiau.

R. Sadauskas. Obuoliavimas su populizmo demonais – pražūtingas pasirinkimas (53)

Tai buvo netikėta, kaip ilgai vienas kito pakęsti negalėjusių sutuoktinių skyrybos būna netikėtos jų antros eilės pusbroliams ir dėdienėms, sutikdavusiems juos kelis kartus per metus bendrų giminaičių laidotuvėse ir vestuvėse: „Šitaip gerai gyveno – mašina nauja, paskolą už namą išsimokėjo – tai ko jiems dar trūko...“

N. Putinaitė. Naujas Mokslo ir studijų įstatymas kokybės nepagerins (80)

Kitą savaitę numatoma Seimui teikti priėmimui naują Mokslo ir studijų įstatymo redakciją. Skubama priimti dar iki vasaros veikiausiai todėl, kad būtų uždėtas politinis pliusas. Tačiau įstatymo priėmimas negali sušvelninti fakto, kad per ketverius metus aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų sferoje neįvyko jokių reikšmingų pozityvių pokyčių, sistema grimzdo į stagnaciją.